Pietų Amerika – svajonių žemynas
Tarpukario pradžioje populiariausia emigracijos kryptimi tarp lietuvių buvo Jungtinės Amerikos Valstijos, tačiau kuomet jos įsivedė emigracijos kvotas, išeivių skaičius drastiškai smuko.
Dėl šios priežasties 1926 m. nauja išeivių banga patraukė į Pietų Ameriką, iš pažiūros spalvingą ir draugišką žemyną. Antai 1925 m. į Braziliją išvyko vos 22 lietuviai, 1926 m. – 5667, 1927 m. – 11702, 1928 m. – 1199, 1929 m. – 5667. Ne ką atsiliko ir emigracijos mąstai į Argentiną, Urugvajų. Didelį lietuvių susidomėjimą Pietų Amerika sustabdė tik didžioji ekonominė krizė, kuri pablogino ekonominę situaciją visame žemyne.
Ypatingai prie lietuvių pritraukimo į Pietų Ameriką prisidėjo turtingi fazendų savininkai, kurie apmokėdavo kelionės išlaidas. Tuo metu laivo bilietas į šį egzotišką žemyną kainavo nemažus pinigus, todėl nemokama kelionė iš tiesų papirkdavo išvykėlių širdis.
Ypatingai prie lietuvių pritraukimo į Pietų Ameriką prisidėjo turtingi fazendų savininkai, kurie apmokėdavo kelionės išlaidas. Tuo metu laivo bilietas į šį egzotišką žemyną kainavo nemažus pinigus, todėl nemokama kelionė iš tiesų papirkdavo išvykėlių širdis.
Tačiau mainais už nemokamą kelionę emigrantai privalėjo atidirbti plantacijose. Iš pažiūros Pietų Amerika iš tiesų buvo svajonių žemynas, tačiau vėliau paaiškėdavo, kad ne viskas taip jau gražu.
Tai kaip lietuviams sekėsi gyventi Pietų Amerikoje?
Nors lietuviai išvažiuodavo į Pietų Ameriką tikėdamiesi užsidirbti bei prasigyventi, neretai šios jų svajonės neišsipildydavo. Dažnai fazendos pasirodydavo lyg kalėjimai, iš kurių negalėdavai išeiti neišdirbęs sutartyje nurodyto laiko. Na, o atvykėliai buvo žiauriai išnaudojami plantatorių.
Nemažai lietuvių pasinėrė į dar didesnį skurdą, negu savo gimtinėje. Pavyzdžiui savaitraštis „Mūsų rytojus“ 1932 metų balandžio 15 dieną lyg niekur nieko, praneša, kad „Urugvajuje, Montevideo (...) iš bado ir skurdo pamišo lietuvis Pisonas, 25 metų amžiaus ir viena lietuvė moteris, 40 metų amžiaus“. Kadangi tokiai baisiai ir skandalo vertai žiniai skirtos vos kelios eilutės sumažintu šriftu, panašu, kad tokio pobūdžio naujienos nieko nebestebino.
Lietuvą pasiekdavo ir pikantiškesnės žinios iš Pietų Amerikos lietuvių gyvenimo. Pavyzdžiui, 1932 metais laikraštis „Mūsų rytojus“ praneša, kad lietuvių šeimynos pietinėje Amerikoje pergyvena krizę. „Dėl šitos priežasties dažnai įvyksta žiaurių ir kruvinų įvykių“ – teigiama pranešime. „Pineiroj gyvenančio Petkūno žmona kas savaitė keisdavusi meilužius. (...) vyras neseniai, užklupęs savo namuose besiglamonėjančią žmoną su meilužiu, išsitraukęs du revolveriu pradėjo į besimeilikaujančius šaudyti. Meilužis sužeistas“.
Panašu, kad tokie įvykiai taip pat nebuvo retenybė, nes tame pačiame straipsnyje minimas dar vienas analogiškas atvejis...
Kai kuriai lietuviai ir grįždavo. Tuo tarpu Lietuvos referentas emigracijos reikalams, kalbėdamas apie lietuvius Pietų Amerikoje, pranešė – „Be nemokamų ir už pusę kainos, mūsų konsulatui tarpininkaujant, kiekvienu išplaukiančiu Europos laivu savo lėšomis grįžta po kelis arba keliolika emigrantų, kuriems Lietuva dabar tapo pažadėtąja žeme, apie kurią svajoja tūkstančiai apsivylusių lietuvių“.
Lietuvybės puoselėjimas Pietų Amerikoje
Pietų Amerikos lietuviai nebuvo vien persekiojami nelaimių. Nemažai jų susirado darbą, įsikūrė ir patys tapo fazendų savininkais. Neapleistas buvo ir kultūrinis gyvenimas. Aktyviai steigtos mokyklos, „Lietuvių namai“, kuriose buvo puoselėjama tautinė kultūra bei kalba. Pavyzdžiui 1932 m. San Paule jau veikė 4 lietuviškos mokyklos, kurias lankė 250 vaikų.
Taip pat Pietų Amerikoje periodiškai buvo leidžiama nemažai lietuviškos spaudos. Cirkuliavo tokie laikraščiai kaip „Lietuvis Brazilijoje“, „Pietų Amerikos lietuvis“, „Lietuvių aidas Brazilijoje“ ir daugybė kitų. Šiose laikraščiuose minėtos lietuvių problemos, pateiktos žinios iš tėvynės.
Neretai Pietų Amerikoje vykdavo ir įvairūs kultūriniai renginiai. 1932 m. balandžio 2 d. laikraštis „Lietuvos Brazilijoje“ lietuvius kvietė į rengiamą dainų vakarą. „KUR mes eisim balandžio 2 d.? Ogi į rengiama dainos – meno dr-jos “Viltis„ šeimyninį vakarą. (...) Tad visi pasirūpinkim iš anksto pakvietimus, nes vėliau gali pritrūkti“, – rašoma skelbime.
Panašius pakvietimus į tautiškus renginius spaudoje galima aptikti labai dažnai, tai rodo, kad lietuviai net ir tolimoje Pietų Amerikoje būrėsi į bendruomenes ir puoselėjo lietuvišką kultūrą.
Nors lietuvių gyvenimas Pietų Amerikoje kartais būdavo vargingas, tačiau būdami tikrais patriotais daugelis lietuvių niekada nepamiršo savo tėvynės. Lietuvos valstybės ir emigrantų iniciatyva buvo kuriamos mokyklos, kultūros namai, leidžiami laikraščiai. Net ir šiais laikais, tolimame Pietų Amerikos žemyne, aktyviai veikia lietuvių bendruomenės, kurios puoselėja tautiškas vertybes.
LT 100 – tai bendras 15min ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto projektas, skirtas Lietuvos šimtmečiui. Dėstytojo Norberto Černiausko kuruojami istorijos studentai šiame projekte rengia publikacijas apie aktualiausias ir šioms dienoms artimas nepriklausomos Lietuvos problemas 1918–1940 m.
