Nors visi tyrinėtojai pripažįsta lietuvių imigracijos statistiką esant netikslią, tačiau orientaciniai skaičiai vis tiek padeda susigaudyti diasporos proporcijose. Labiausiai išsiskiria nuomonės dėl iki 1899 m. atvykusių lietuvių, kadangi iki to laiko nei Rusijoje buvo galima tiksliai suskaičiuoti išvystančius, nei JAV imigracijos tarnybos oficialiai skyrė lietuvius
 |
| Egidijus Aleksandravičius. „Karklo diegas“ |
kaip atskirą tautinę grupę.
Ankstyvojo periodo skaičiai svyruoja nuo pirmojo diasporos istoriko J. Žilinsko spėjamų 275 000 (kartu su jau Amerikoje gimusiais) iki 50 000, kuriuos santūriai nustatė kruopštus statistinių žinių rinkėjas K.Račkauskas.
Taigi ankstyvojo periodo skaičiai svyruoja nuo pirmojo diasporos istoriko J. Žilinsko spėjamų 275 000 (kartu su jau Amerikoje gimusiais) iki 50 000, kuriuos santūriai nustatė kruopštus statistinių žinių rinkėjas K.Račkauskas.
Nuo 1899 m. lietuviai buvo fiksuojami JAV imigracijos statistikoje, tačiau ir ji negalėjo būti išsami dėl anais laikais dar ne visiškai skaidriai suvokiamos lietuvybės. Daugelis tada turėjo pagalvoti, kuo „užsirašyti“ – lietuviu ar lenku. Tačiau orientuotis turimi skaičiai vis tiek padeda: 1899–1914 m. imigracijos tarnyba užregistravo 252 594 lietuvius.
Lietuvių imigravimo statistika leidžia pastebėti keletą akivaizdžių dalykų, kuriems istorinėje literatūroje iki šiol buvo skirta nevienodas dėmesys. Pirma, tai skaičiaus augimas: 1899 m., anot JAV valdžios, imigravo 6 858 lietuvių, 1903 m. – 14 432, 1907 m. – 25 884, o likusius ikikarinius metus tas metinės imigracijos skaičius jau nebeaugo, tačiau nuolat buvo virš 15 000 lietuvių išeivių.
Imigrantų bangos kilimas priklausė jau nuo šioje knygoje aprašytų priežasčių gimtinėje, lengvėjančių ir santykinai pingančių kelionės kainų ir savotiško Amerikos, kaip savo svajonių krašto, įsisavinimo. Vis didesnė dalis lietuvių šeimų turėjo gimines už Atlanto, vis tankesnis asmeninės korespondencijos gijų tinklas audėsi, vis savesnis darėsi tas kraštas ir jo žmonės.
Antroji akivaizdi statistinė savybė yra moterų skaičiaus augimas, turint omenyje bendrą imigrantų skaičių: 1899 m. Amerikon koją įkėlė 5 291 vyras ir 1 567 moterys. 1903 m. vyrų ir moterų santykis buvo 10 721 ir 3 711, 1906 m. – 9 429 ir 4 828, 1909 m. – 10 284 ir 4 970; 1913 m.– 16 069 ir 8 578, o paskutiniais masinės emigracijos metais – 1914-aisiais imigravo 12 282 vyrai ir jau 9 302 moterys.
Įdėmus istorinės sociologijos žvilgsnis čia praverstų, mat moterų skaičius imigracijos bangoje rodo daug pasikeitimų: pirmiausia, sustiprina mintį, kad Amerika tapo sava, atpažįstama ir nuspėjama žemė, ir jau ne tik pramuštgalviai nuo rusų karinės tarnybos bėgantys vyrai ją pasirenka.
Antra, tai gali rodyti Lietuvoje kylantį feminizacijos lygį – juk ir pačioje tėvynėje, kaip rodo naujausi tyrimai, moterų sąjūdis buvo labai galingas. Trečia, ši statistika rodė, kad Amerikos lietuvių diaspora iš tiesų darėsi lietuvišką tikrovę lemiančiu reiškiniu, pradedant ūkiniais ir socialiniais pranašumais ir baigiant augančia lietuviško tautinio gyvenimo kokybe.
Feministinį lietuvių imigracijos į Ameriką epizodą bendrame JAV imigrantų kontekste galima suprasti, kad šis faktorius nebuvo kokia nors ypatinga žymė. Daugelyje imigrantų iš Europos bendruomenių vyrų skaičius viršijo moterų skaičių. Iki 1920 m. čia būtų išskirtinos tik trys etninės grupės: airių, Bohemijos ir anglokanadiečių.
Specifiškai bendrame imigrantų sraute išsiskiria airių moterys. Jos sudarė savarankišką kraustymosi iš tėvynės srautą ir jau XX a. pradžioje JAV buvo gausesnė nei vyrai airių diasporos dalis. Jų atveju proporcija atrodė taip: 74 vyrai 100 moterų. Atvirkščias balansas tuo pat metu išskyrė išeivius iš Rusijos imperijos (129 vyrai 100 moterų) ir Danijos (net 148 vyrai 100 moterų).
Istorinės migracijos sociologijos duomenys rodo, kad nepaisant proporcijų skirtumo dauguma atvykstančių moterų arba siekė bendrauti su savo anksčiau čia atvykusiais vyrais, arba ieškoti sau jaunikių, kurie būtų gimę kuo arčiau gimtosios žemės apylinkių ir turėtų kultūrinio bendrumo bruožų.
Taigi tikėtina, anot S.Michelsono, kad iki I pasaulinio karo JAV įsikūrė iki pusės milijono lietuvių. Toliau jau skaičius lėmė sąmoningumo lygis (nuo jo priklausė, kuo pasijuto diasporos šeimose gimę vaikai), kasyklų ligos ir traumos, natūralus prieaugis, reemigracija.
Aritmetine prasme ir JAV gyventojų surašymuose lietuvių skaičius varijuoja, simboliškai skaičiuojant apvaliais šimtais tūkstančių ir kartais pasiekiant milijoną. Jis, žinoma, grįstas paprasta demografine aritmetika, kuri leidžia kalbėti apie galimos lietuviškos kilmės asmenų skaičius.
Mažosios Amerikos lietuvos
Pirmųjų lietuvių kolonijų žemėlapyje amžių sandūroje atsirado net keletas mažųjų Amerikos lietuvų. Pradžioje jos koncentravosi Rytuose, o po to pasislinko link Ilinojaus ir Mičigano valstijų. Diasporos visuomeninis tinklas buvo gal net dar svarbesnis faktorius negu pliki skaičiai.
Milžiniškuose plotuose keli šimtai tūkstančių išsibarsčiusių žmonių galėjo ir nesudaryti kritinės minimalios masės, kad rastųsi tai, ką išryškina lietuvių išeivijos istorija.
Amerikoje lietuviai siekė įgyvendinti tai, ko savojoje tėvynėje dėl rusų režimo negalėjo turėti. Todėl socialinis kapitalas čia kaupėsi greičiau nei Lietuvoje, o laisvanoriškų asociacijų kultūra amerikietiškosios demokratijos sąlygomis sparčiai augo.
Amerikoje lietuviai siekė įgyvendinti tai, ko savojoje tėvynėje dėl rusų režimo negalėjo turėti. Todėl socialinis kapitalas čia kaupėsi greičiau nei Lietuvoje, o laisvanoriškų asociacijų kultūra amerikietiškosios demokratijos sąlygomis sparčiai augo. Didelis lietuvių skaičius, pakankama koncentracija atskirose vietovėse ir augantis visuomeninis potencialas pastatė ant kojų tokią galingą diasporą, be kurios šiandieninės lietuvių tautos būvis būtų neįmanomas.
Kaip jau buvo užsiminta, pirmosios lietuvių kolonijos atsirado Pensilvanijos kalnakasybos rajone, o įpusėjus pirmajam XX a. dešimtmečiui Amerikos lietuvių diasporos geodemografinis žemėlapis prasiplėtė. Šalia Niujorko, Bostono, Pensilvanijos kalnų, Baltimorės rytinėje pakrantėje, lietuvių kolonijos sparčiai plėtėsi Pitsberge, Čikagoje, Klivlande. Tuo metu kone trečdalis visų lietuvių buvo susieti su kalnakasybos darbais, o antrojoje vietoje buvo skerdyklų darbininkų būrys.
Moteris darbai dažnai atvesdavo į tekstilės fabrikus. Nors masinė lietuvių valstiečių emigracija prasidėjo tuomet, kai laisvų žemdirbystei tinkamų žemių dalybos JAV baigėsi, tačiau kai kada lietuviams pavykdavo ir šioje šalyje įgyvendinti savo tradicines svajones ir įkurti fermas.
Išeivio kelio pasirinkimas kaimo vaikui dažniausiai reiškė ne tik išėjimą iš tėvynės, bet ir ne mažiau skausmingą išėjimą iš kaimo į miestą. Vyko tikras denatūralizacijos procesas, pakeitęs užsiėmimo pobūdį ir gyvenimo stilių. Tačiau neatmestina ir kita lietuvių valstietiškosios emigracijos nuo žemės ūkio prie pramonės darbų aiškinimo versija. Pagal kairiųjų pažiūrų istoriką S. Michelsoną, lietuvių imigrantų JAV polinkiai priklausė nuo to, kad buvę artojai nebenorėjo nei žemės, nei žemės ūkio darbų, nes ir taip Lietuvoje buvo nusibodę žemę arti.
Mieste lengviau darbas gauti ir įdomesnis gyvenimas; šventadieniais galima su saviškiais pasimatyti ir alaus išgerti. Ir apsirengti galima gražiau. Čia būdavo ir prakalbų, ir koncertų, ir vaidinimų. Žemės ūkyje tokių dalykų nėra. Be to, norint įsikurti žemės ūkį, tuojau reikalingi pinigai. Reikia nusipirkti žemės, įsigyti gyvulių, sėklų, padargų, ir reikia turėti iš ko gyventi bent vienerius metus, kol gausi ką nors iš savo žemės. O išlipdami iš laivo Lietuvos artojai pinigų neturėjo...
Rytinėje pakrantėje, kurią lietuviai anksčiausiai atrado, ypač šiaurinėje Konektikuto dalyje iki XIX amžiaus galo būta keliolikos prakutusių fermerių ir keli šimtai žemės ūkio darbininkų lietuvių. Tai statistiškai nežymus skaičius, kuris įrodo cituotos S. Michelsono įžvalgos pagrįstumą. Tačiau turint omenyje sentimentus, artojo idilė nedilo iš vaizduotės.
Tai gali paaiškinti, kodėl tokiai mažytei imigrantų grupelei pirmasis Amerikos lietuvių kronikininkas J. Žilinskas skyrė palyginti daug dėmesio. Paskaitykim didesnę jo istorijos ištrauką:„Farmerys yra paprasta ūkininkas, gaspadorius. Ten, kur laukai yra prastesni (...), ūkininkai sėja rugius, grikius, avižas, sodina kornus (kukurūzus – E. A.) ir bulves, o ant geresnių laukų, minėtinai apie Harfordą, daugiausia užsiima sodinimu tabako. Kadangi išdirbimas tabako reikalauja dideliai daug darbo, o darbininkas Amerikoje yra brangus, todėl retai kur galima rasti čigonais ūkininką, turintį daugiau žemės kaip 70 akerių (apie 50 margų), iš kurių tabaku abelnai užsodina nuo 10 iki 15 margų; sėja tabaką kaip tik šalna išeina iš žemės, pabaigoj kovo arba pradžioj balandžio mėnesio, o kad anksti pasodytos tabako rasodos nepagautų šalna ant nakties pridengia tam tyčio ant nakties pritaisytais uždangalais.“
 |
| Wilks Baris lietuvių bažnyčia |
J. Žilinsko tekste prasimušantis sentimentas žemės ūkio darbams ir platus tabako auginimo aprašymas – it iš Simono Daukanto knygelės atklydęs – gali būti interpretuotas kaip nostalgija, kaip tam tikras noras matyti daugiau lietuvių gaspadorių. Tai lyg simbolinis lietuviškosios kaimiškos tapatybės palaikymas. Kaip čia lietuviai ne artojai. Nedidelėje J. Žilinsko Amerikos lietuvių kronikoje kaimo ar farmos vaizdo kūrimui vietos nešykštima. Ne taip, kaip juodiems, sveikatą žalojantiems šachtininkų ar plieno liejikų darbams. Istorikas rašo:
Gyvenimas lietuviškų Connecticuto farmerių skiriasi nuo gyvenimo kitų Amerikos lietuviškų darbininkų. Savų namų, apart anų 10 turinčių savo farmeles (vertės apie $10 000) nieks iš lietuvių neturi. Gyvena pas farmerius. Pavieniai gauna po atskirą kambarį farmerių namuose, dėl vedusių farmeriai turi išstatę tam tyčia namelius, už kuriuos jiems randą (nuomos mokestį – E. A.) atskaito iš algos (...) kelties Amerikos farmerio bernas turi 4 arba 5 valandoj iš ryto.
Atsikėlęs pirmiausia eina melžti karves. Išmelžia nuo 5 iki 8 /valandos/. Farmerys ant šimto akerių laiko nuo 18 iki 20 karvių, apie 4 ar 6 arklius ir porą jaučių. Taigi karves pamelžęs bernas pašeria arklius, o paskui apie 6 ar 7 valandą yra pusryčiai. Po pusryt, žiemos laike eina į girą kirsti malkas, veža ledus arba sportuoja tabaką, o vasarą dirba lauke: aria, akėja, kaupia bulves, tabaką, arba šiaip dirba prie daržovių – sodina barščius, kopūstus, agurkus, cibulius, tymučius (pomidorus), nes čia visus daržo darbus atlieka vyrai...
Nežiūrint fakto, kad į žemės ūkį, o ypač į nuosavas farmas emigranto likimas atvedė tik menką saują lietuvių, tačiau tam senieji autoriai skyrė kone sakralinį dėmesį. Archajiškas fiziokrato žvilgsnis ir lietuviškieji sentimentai čia pranoksta visa kita.
Vėlesniais laikais, apie 1907 metus, pradėjo po truputėlį spiestis lietuviai ūkininkai Mičigano valstijoje, bet tai nebuvo persikėlimas nuo žagrės prie žagrės. Dažniausiai kelias atgal prie žemės ūkio vedė per tas pačias pramonės darbininkų kančias, per kasyklas ir skerdyklas. Vieniems susitaupius pinigų ir reemigruojant į Lietuvą, kad pirktų žemę, kiti ryžosi judėti gilyn į Vakarus ir grįžti prie žemės ūkio bei gyvenimo be boso ant savęs. Taip susiformavo keletas naujųjų fermerių bendruomenių, turėjusių net savo kaimiško solidarumo tinklus, laikraščius ir tradicijas.
Anot Čikagos lietuvių kronikininko Antano Olševskio, 1894 metų rugsėjo mėnesį buvo Chicagoje susitvėręs komitetas ieškojimui nelietuviams dykos žemės ant fermų. Duodamą dykai žemę jis apėjo Wisconsin [Viskonsinas] valstijoje, bet galiaus pasirodė, kad ta žemė yra fermeriams netikusi ir todėl užmanymas tapo apleistas...
Lietuvių imigrantai buvo tie desperacijos nešami varguoliai, kurie ėmėsi bet kokio darbo ir už tokius atlyginimus, kurie priklausė pačiai žemiausiai kategorijai.
Lietuvių imigrantai buvo tie desperacijos nešami varguoliai, kurie ėmėsi bet kokio darbo ir už tokius atlyginimus, kurie priklausė pačiai žemiausiai kategorijai. Neturėdami jokių santaupų ir mažaraštiškumu išsiskiriantys iš visų Vidurio Rytų Europos išeivių (vos trečioji atvykėlių dalis buvo elementariai raštingi), nemokėdami jokios kitos kalbos, išskyrus gimtąją, jie beveik be jokių dvejonių ir pasirinkimo galimybių svarstymo judėjo link atsveriančių Pensilvanijos šachtų.
Tai buvo trumpiausias kelias prie darbų, kuriems jie tiko. Kita vertus, tokio gymio ir kultūrinių savybių imigrantų grupės turėjo vienintelį kelią patogiau įsikurti: jis reiškė susispietimą vienoje vietoje, grupinį veikimą, savitarpio pagalbos tinklo organizavimą. Tad mažosios Pensilvanijos lietuvos paskutiniaisiais XIX a. dešimtmečiai dygo gana sparčiai.
Ankstyvieji Pensilvanijos kalnakasybos rajonų kolonistai lietuviai pirmieji ėmėsi savo praeities pasakojimų kūrimo. Čia daugiau mažiau nusistovėjo pirmųjų kolonijų vaizdiniai ir pirmųjų naujakurių buitinė atmintis. Pirmasis kolonijos pavadinimo nusipelnęs lietuvių mainerių miestelis buvo Danvilis. Sakoma, kad čia jau apie 1872 m. buvo susitelkusi kelių šimtų lietuvių kolonija.
Tačiau nieko labai stabilaus nebuvo ir šioje žemėje. Kasyklos atsidarydavo ir užsidarydavo, o lietuviai kartu su darbais judėjo nuo vienos šachtos prie kitos. Tačiau vėliau svarbiausiomis vietomis tapo Šamokinas ir Šenandoa, arba kaip tik pradedantys prie anglų kalbos pratinti savo liežuvius lietuviai sakydavo Šamukai ir Šenandopilė, arba Šenandorius. Pastarajam miesteliui teko simbolinis amerikietiškos Lietuvos sostinės titulas.
Be didelio lietuvių kalnakasių susitelkimo (lietuvių vaizduotėje sostinės turi būti pirmiausiai pranašesnės skaičiumi), šiam miesteliui teko pirmųjų organizuotų lietuvių veiksmų vietos vaidmuo. Socialinio diasporos kapitalo – laisvanoriškųjų asociacijų, klubų, draugijų ir neformalių susivienijimų visumos – augimas buvo itin svarbi savybė. Jei imigrantų skaičius didelis, bet jie visi išsiskaidę ir neorganizuoti, tai socialinis kapitalas, o kartu ir vaidmuo diasporinės tautos gyvenime yra nežymus. Jei kartais bendroji imigrantų masė yra ir nelabai didelė, bet jie susitelkę ir organizuoti, tai socialinio kapitalo didis ir reikšmė tampa svarbiausiuoju faktoriumi. XIX a. pabaigoje Šenandorius, konkuruodamas su Šamukais, pamažu darėsi tokiu lietuvybės centru, kuris diktavo diasporos bendruomenines madas.
Išgyvenimo pamokos
Vietiniai gyventojai, ypatingai airiai, į ateivius žiūrėdavo kaip į kokius laukinius žmones. Ne tik airių vaikai, bet ir suaugusieji gatvėse svaidydavo į ateivius akmenis.
Skurdo kultūros agresija ir pažemintųjų polinkis žeminti kitus – žinoma savybė. Anglų žeminami airiai, jau kelis dešimtmečius plūdę į juodų darbų vietas, pamažu jau darėsi ir policininkais ir savo traumas, pažeminimus kompensavo agresyviai elgdamiesi su lenkais ir lietuviais. Imigrantų skurdo kultūra buvo labai toli nuo malonios tolerancijos ir gerų manierų. Tokioje aplinkoje kietas vyrukas buvo vienintelė pagarbą gatvėje galinti išsikovoti būtybė. O keli tokie vyrukai – tai jau ir neformalaus susivienijimo pradžia.
Žinoma, buvo ir kitokių iššūkio formų, kurios privertė lietuvius gana greitai kurti savo visuomenę – susiorganizavusius žmones ir jų solidarius tinklus. Amerikoje net antracito dulkių ir pajuodusių varguolių miesteliuose užteko ir giluminių motyvų, ir susipratimo bei laisvės, kad tai rutuliotųsi labai greitai. Štai spalvingas siužetas iš Pitstono lietuvių istorijos.
Tūlas S. Ramanauskas kažkur 8 dešimtmečio vidury atidarė aludę. Ateidavo būrys airių, arba airišių, kaip juos lietuviai be didesnės meilės vadindavo. Gerdavo, prisigerdavo ir tada savo pranašumą demonstruodami išeidavo nesusimokėję. Tai buvo savotiška ankstyvojo ir laukinio reketo forma. O nutikdavo ir dar blogiau.
Nemėgstantys airių anglai dar ilgai pašiepdavo juos, kad airių nacionalinis bruožas yra sunkiai dirbti, dar sunkiau gerti smuklėse ir muštis gatvėje.
Galiausiai lietuvis smuklininkas ryžosi pats sau apsaugą organizuoti – Amerikoje niekas valdžiai į gerklę nežiūrėjo ir nieko, jokių dovanų iš jos nelaukė. Silpnuosius ir šventoriuje ujo. Taigi, surinko Ramanauskas dvylika smarkesnių bernų, rado jiems gerų vėzdų ir laukia sau airišių ateinant.
Kai Antanas Kandrotas, 1883 m. gimęs jiezniškis, 1901 m. išlipęs iš laivo Amerikoje, ėmė demonstruoti begalinę jėgą – jis tapo tikra lietuvių garsenybe.
Atėjo, daug neišgėrė, o lietuviai juos taip priplumpino, kad visos apylinkės šnekėjo. Daugiau airiai už dyką alaus nebeateidavo, o lietuviai pradėjo savo pagarbos išsikovojimo žygį. Prisiminimai ir tyrinėjimai rodo, kad senieji anglosaksų kilmės amerikiečiai jankiai tuo pat metu buvo visai kitokio būdo žmonės (...) visada mandagūs, kultūringi ir naujų ateivių neužgauliojo.
Tačiau juodadarbių kasdienybė diktavo savo taisykles. Drąsą ir galią jie mokėjo gerbti. Kai Antanas Kandrotas, 1883 m. gimęs jiezniškis, 1901 m. išlipęs iš laivo Amerikoje, ėmė demonstruoti begalinę jėgą – jis tapo tikra lietuvių garsenybe. Važinėdamas po Ameriką rengdavo anų laikų reginių ištroškusios minios aistras kėlusius pasirodymus (pavyzdžiui, pakeldavo publikos akyse keliolika merginų), jis stiprino lietuvius.
Vėliau tapęs profesionaliu sportininku ir JAV atletų klubo steigėju, prisidėjo prie amerikiečių sunkiosios atletikos istorijos. Lietuvių diasporos ir pačios Lietuvos vidinę stiprybę palaikė ir tokie fenomenalūs sporto laimėjimai, kuriuos pelnė Juozas Žukauskas, bokso pasaulyje išgarsėjęs kaip Jack Sharkey, 1932 m. tapęs pasaulio absoliutaus svorio bokso čempionu. Italų diasporos akyse lietuviai ūgtelėjo, kai karjeros pradžioje Sharkis ringe sudorojo milžiną Primo Carnera. Ir tas autoritetas jau nebegalėjo smukti net ir tuomet, kai Carnera atsikeršijo Sharkiui 1933 m. vasarą nokautuodamas jį 6 raude ir paverždamas čempiono titulą.
Gaujų lietuviai nekūrė
Tačiau lietuviai nei Rytų pakrantėje, nei Čikagoje nepaisant apsistumdymų su airiais, neišgarsėjo nusikalstamomis gaujomis. Pavienių smulkių nusikaltimų būta gal net daugiau negu kitose imigrantų bendruomenėse. „Varpe“ 1896 m. įdedama amerikiečių spauda paremta informacija apie lietuvių imigrantų kriminalinius polinkius.
Vieno Shuikill miestelio Pensilvanijoje kalėjimo prižiūrėtojas suskaičiavo, kad nuo 1 d. liepos m. 1895 m., iki 1 liepos 1896 m. buvo 658 kriminališkai apkaltintų, tame skaitliuje 1 švedas, 1 prancūzas, 1 čechas, 5 arabai, 5 maskoliai, 15 austrijokų, 17 anglų, 28 vokiečiai, 31 airišis, 35 italijonai, 41 ungaras (vengras – E. A.), 60 slovakų, 150 lenkų, o lietuvių – 224, t. y. daugiaus kaip trečia dalis visų kriminalistų.
Nusikaltėlių autoritetai, nors tam tikra prasme sietini su diasporos pajėgumo tamsiąja puse, lietuvių diasporoje garsiais netapo. Kita vertus, jie negalėjo pro ausis praleisti, kai gangsterių epochos laikraščių puslapiuose išnirdavo brutalaus bandito ir bankų plėšiko (public enimy number one...) Alvino Karpio portretas. Jo vardo net Amerikoje leistoje lietuvių enciklopedijoje nerasime, bet dabartinė lietuviška Vikipedija jį mini.
Tačiau ne gatvės prietemos taisyklės, bet viešojo gyvenimo erdvė buvo tikrosios lietuvių diasporos kūrimo vieta. Apie 1875 metus sparčiai augančioje Šenandoriaus kolonijoje jau būrėsi organizacijos ir Šv. Kazimiero parapija, o tokio reiškinio būtinas palydovas ir dalyvis visada yra periodinė spauda. Ji padėdavo imigrantų kolonijai susižinoti, išsigelbėti nuo klampinančio primityvių gandų ir paskalų turgaus, imtis vis kilnesnių uždavinių ir savitarpio pagalbos.
Mažo lietuviško miestelio, jau pradėto vadinti stalica Lietuvos patogumai viliojo lietuviškas iniciatyvas: čia iš Niujorko nenuorama aušrininkas Jonas Šliūpas atkelia savo pradėtą leisti Lietuvišką balsą, iš gretimo Maunt Karmelio miestelio greitai atkeliauja ir Tėvynė bei Nauja gadynė. Lietuviškas gyvenimas čia rutuliojosi sniego gniūžtės principu: sutraukė ir kaimynų pajėgas, ir savas iniciatyvas. Pagreitis didėjo, o ir naujai atvykstantieji iš Lietuvos atsiveždavo vis labiau atbundančios Lietuvos vaizdinius bei lūkesčius.
Savigarbos, gerovės, pajėgumo, pasididžiavimo simboliai buvo visai kitur. Apie juos ir po audringai banguoto pusamžio būdavo prisimenama: Shenandoah’rio [Šenandoa] kolonija yra davusi lietuvių išeivijai 10 medicinos daktarų, 8 dentistus, 3 profesorius, 8 inžinierius, 7 vaistininkus, 28 mokytojus ir tris dailininkus (...) 1959 metais miesto majoru buvo lietuvis, Adomas Balkevičius; policijos viršininku taip pat buvo lietuvis, Pranas Alinskas.
Tuo pat metu atsidarė ir pirmoji neformali, bet nepaprastai lietuvių imigrantams būdinga bendruomeninė erdvė – Andriaus Stanevičiaus smuklė. Visi gatvės gyvenimo bruožai ir čia, kaip ir visur kitur Pensilvanijos kalnuose, tiko. Kai lietuvių kolonijos skaičius perkopė 1 000, saliūnų ir smuklių skaičius pasiekė 60. Tačiau lietuviai Šenandoriuje greitai išsikovojo titualiarinės mažumos pozicijas ir labai žeminančių prisiminimų istorijai nepaliko. Kol kasyklos klestėjo, augo ir miesteliai.
Pats pirmasis bankininkas buvo Antanas Pajaujis, atvykęs iš Lietuvos 1873 m. į Hazeltoną [Heizeltonas], kur keletą metų dirbo anglių kasyklose.
Nepaisant simbolinio Šenandoriaus pranašumo, XIX a. pabaigoje Pensilvanijoje pagarsėjo ir lietuvių kolonijos Plimute (čia buvo leidžiama Vienybė lietuvninkų), Frilande (čia dėl pamaldų kalbos bažnyčioje lietuviai ne tik mušėsi, bet ir šaudėsi su lenkais), Mahanoi Sitis, ir dar keletas kitų.
Pirmasis lietuvis bankininkas JAV
Istorikas Antanas Kučas vaizdžiai papasakojo vieną iš Fridlando lietuvių istorijų: Pats pirmasis bankininkas buvo Antanas Pajaujis, atvykęs iš Lietuvos 1873 m. į Hazeltoną [Heizeltonas], kur keletą metų dirbo anglių kasyklose. Čia įsigijo slovakų (tada „ungarais“ vadinamų) simpatijas ir netolimame Freelando [Frilandas] kaimelyje atidarė valgomų gaminių krautuvę. Pasiekimas buvo geras, mokėjimas apsieiti su žmonėmis patraukė daug pirkėjų. Kis įgijo žmonių pasitikėjimo ir daugelis jam atnešė savo uždirbtus dolerius, kad jis saugiai juos palaikytų savo geležinėje spintoje. Pajaujis nė nepasijuto tapęs pirmuoju bankininku Amerikoje, saugas tūkstančius žmonių pinigų.
Vieną dieną pasklido žinia, kad Pajaujis subankrutavo. Už nemokėtas sąskaitas su apskrities šerifo pagalba pardavė jo krautuvę ir jo geležinėje spintoje nerado jokių pinigų. Nuskriaustieji žmoneliai ėmė aimanuoti. Nuo jų neatsiliko nė Pajaujis, kaltindamas jį išvaržiusias didžiąsias bendroves ir savo pirkėjus, nesumokėjus jam už skolon paimtas prekes.
Kai teismas patvirtino jo bankrotą, netrukus Pajaujis atsidūrė Plymouthe [Plimutas], kur Bendrifto vardu nusipirko didelius namus, atidarė saliūną, o kitame kambaryje įtaisė banką su aptvertomis grotelėmis ir didele geležine spinta. Nuo Punsko kilę lietuviai pažino, kad jis buvo tas pats Pajaujis, bet vis vien savo santaupas nešė į banką. Pralobęs jis prie Forest City [Forest Sitis] nusipirko kalnuose ūkį su ežeru ir vasarviete. Kai Juozas Paukštys sumanė leisti lietuvišką laikraštį (Vienybę Lietuvininkų), Pajaujis pasidarė jo bendrininku.
Nei Fridlandas, nei Plimutas netapo mažosios kalnakasių Lietuvos finansų sostine, tačiau amerikietiški lietuvių išeivių nutikimai ilgam prilipo prie miestų ir miestelių atminties.
Būtina paminėti ir dar vieną Rytų pakrantės mažąją Lietuvą, įsikūrusią taip pat kalnakasių vietovėje, bet ne Pensilvanijoje, o Vakarų Virdžinijoje. Čia Potomako upės pakrantėje pirmieji kolonistai spietėsi Pidmono, Vestentenporto, Tomasas, Benbušas, Pirso, Kemptono, Bleino. Prie jų prisišliejo Kitzmilerio miestelio lietuviai – jau Merilando valstijoje. Visas lietuviškas apskritai kalnakasių miestelių pasaulis klestėjo gerą pusamžį. 1961 m. išleistame veikale S. Michelsonas apie šį svarbų lietuvių pasaulio plotą kalba jau kaip apie apleistą užkampį.
Kasyklos susmuko dėl ekonomikos ir gyvenimo būdo permainų. Nafta ir dujos išstūmė anglį, kurio pigumas buvo palaikomas begalinio išnaudojimo. Kai susiorganizavę darbininkai atsisakė dirbti už centus, o anglies kaina rinkoje ūgtelėjo kone 8 kartus, švaresni ir patogesni energijos šaltiniai buvo lemianti sąlyga. Viskas smuko taip greitai, kad net namų nebespėta išparduoti. Bet tai yra Amerikos gyvenimo ypatumai, prie kurių turėjo pratintis lietuvių diaspora.
