Vis dėlto ji buvo vertinama nevienareikšmiškai. Vieniems Eva Perón buvo „penktojo dešimtmečio Robinas Hudas“, „vargšų šventoji“, kitiems – „Argentinos vėžinis auglys“, taškęs šalies biudžeto pinigus briliantams ir prabangioms Europos dizainerių suknelėms. Nepaisant to, net prabėgus daugiau nei šešiems dešimtmečiams nuo jos mirties, Evita nėra pamiršta. Kaip rašo lenta.ru, daugelyje argentiniečių namų iki šiol galima rasti auksaplaukės moters portretų, o prie jos mauzoliejaus visada dega žvakutės ir žydi gyvų gėlių puokštės.
1952-ųjų liepos 26-ąją visa Argentina paniro į gedulą. Prie radijo imtuvų supuolę žmonės išgirdo tai, ko taip bijojo: „Dvasinė nacijos lyderė, pirmoji Argentinos ponia Eva Perón iškeliavo į Amžinybę“. Po to prasidėjo pusę mėnesio trukusios laidotuvės. Per tą laiką jai suspėjo nusilenkti pusė milijono žmonių: vyrai verkė, moterys alpo, kai kurie mėgino net žudytis prie stiklinio karsto, kuriame gulėjo balzamuotas Evitos kūnas. Paprasti argentiniečiai, sieję su ja šviesesnės ateities viltis, užvertė Vatikaną laiškais su prašymais kanonizuoti Evitą.
Nesuskaičiuojami turtai
Tiesa, moterys iš aukštuomenės sluoksnių jos nemėgo – nė viena iš jų neturėjo tokios briliantų kolekcijos ir tokių brangakmenių, kaip pirmoji ponia. Užaugusi skurde Evita tapo Argentinos madų diktuotoja – jos garderobas su „Christian Dior“ suknelėmis, „Salvatore Ferragamo“ kostiumėliais, daugybe kailinių ir papuošalų stulbino net rafinuočiausią publiką.
Net ir dabar jos mylimų vėrinių, auskarų ir žiedų nuotraukos puošia žurnalų puslapius, o atskiri papuošalai tampa garsiausių aukcionų namų varžytinių objektais. Pavyzdžiui, 1998-aisiais už 992 tūkstančius dolerių buvo parduota jai priklausiusi „Van Cleef & Arpels“ meistrų pagaminta segė su safyrais. Po penkerių metų „Christie's“ pasiūlė varžytis dėl unikalaus briliantinio koljė su Birmos rubinais. Už jį buvo sumokėta pusė milijono dolerių.
Daugelis šių brangenybių buvo saugoma Peróno rezidencijoje. Po to, kai jis buvo nuverstas nuo valdžios sosto, argentiniečiai pamatė, kaip iš tiesų gyveno pora. „Šiuose namuose besipuikavusi prabanga būtų nustelbusi net Aladino lobių olą. Ant keliais aukštais įrengtų stiklinių lentynų gulėjo brangenybės. Kai kurie briliantai buvo balandžio kiaušinio dydžio. Spintose kabojo apie 400 suknelių – visos puikiai pasiūtos, nuostabių fasonų ir beprotiškai brangios. Ekspertai paskaičiavo, kad tiek batų porų, kiek turėjo Evita, jai būtų pakakę keturiems šimtmečiams. Visa tai Evita ir jo sutuoktinis sugebėjo sukaupti per 10 buvimo valdžioje metų. Neatmestina, kad didelę turtų dalį jie pergabeno į Šveicariją“, – rašė tuo metu vietoje atsidūrę britų žurnalistai.
Karti vaikystė
Eva María Duarte 1919-aisiais gimė nedideliame Buenos Airių provincijos kaimelyje ir buvo jauniausia iš penkių nesantuokinių vaikų, gimusių turtingam gyvulių fermos šeimininkui ir jo tarnaitei Juanai, kilusiai iš vargingos basko imigranto šeimos. Tuo metu kaimiškuosiuose Argentinos regionuose buvo gana įprasta, kad turtingi žemvaldžiai be oficialios šeimos išlaikė ir savo meilužes bei su jomis sugyventus vaikus.
Po tėvo žūties automobilio avarijoje antroji šeima liko be pragyvenimo šaltinio. Eva vargais negalais baigė pradžios mokyklą ir vos penkiolikos, 1934-aisiais, su draugu muzikantu pabėgo į Buenos Aires užkariauti sostinės, tačiau netrukus liko viena, nes draugas ją metė.
Daugelyje leidinių galima rasti pikantiškų teiginių, kad Eva tais jaunystės metais buvo kurtizanė. Vis dėlto to užtikrinai įrodyti nesugebėjo net pikčiausi Evos priešai. Vėliau Evita mėgino ištrinti kuo daugiau savo praeities detalių iš visuomenės atminties ir tai jai beveik pavyko. Nenuginčijamai liko žinoma tik tai, kad pirmaisiais gyvenimo sostinėje metais jai buvo tikrai nesaldu. „Ji atvyko į Buenos Aires be skatiko, su valstietiškomis manieromis ir siaubingu provincijos akcentu. Iš drabužių turėjo tik palaidinę ir sijoną“, – rašo Evitos biografai.
Taip pat žinoma, kad 1943 metais ją metė eilinis turtingas meilužis, jai buvo padarytas nelegalus abortas, kurio pasekmės, kaip manoma, vėliau prisidėjo prie ligos ir ankstyvos mirties, kai ji buvo pačioje laimės ir šlovės viršūnėje.
Lemtinga pažintis
Oficialūs biografai pasakoja, kad Eva iš pradžių dirbo nedidelėje po šalį gastroliavusioje aktorių trupėje, dirbo reklamos versle kaip modelis ir nusifilmavo keliuose didelio pasisekimo nesulaukusiuose mažo biudžeto filmuose. Tačiau jau apie 1942-uosius metus jos finansinė padėtis stabilizavosi, kai ji gavo vaidmenį radijo seriale, kasdien transliuojamame per pagrindinę to meto šalies radijo stotį „Radio El Mundo“.
Vėliau tais pačiais metais ji pasirašė penkerių metų kontraktą su kita radijo stotimi, kuris užtikrino jai vaidmenis sėkmingame draminiame seriale apie didžias istorijos moteris. Galiausiai Eva Duarte tapo tos stoties bendrasavininke. 1943-aisiais ji jau uždirbdavo apie 5–6 tūkstančius pesų kas mėnesį ir tapo viena iš brangiausiai apmokamų šalies radijo aktorių. Finansinis stabilumas leido Evai pagaliau įsigyti nuosavą namą turtingame Buenos Airių rajone.
Tuo metu prasidėjo ir jos visuomeninė veikla. 1943-iaisiais Eva tapo viena iš Argentinos radijo asociacijos – pirmosios radijo darbuotojų profesinės sąjungos šalyje – įkūrėjų. Ji taip pat buvo išrinkta šios sąjungos prezidente.
Argentinoje vienas karinis perversmas vijo kitą ir į valdžią atėjo karinė chunta, kurios sudėtyje buvo ir pulkininkas Juanas Perónas. Darbo ministro postą užėmęs Perónas buvo suinteresuotas savo socialinės politikos populiarinimu ir ne kartą lankėsi radijo stotyje, kurioje dirbo Eva. Kaip rašoma oficaliose kronikose, lemtingas susitikimas įvyko 1944 metų sausio 22-ąją. Ji priėjo prie kariškio ir ištarė vienintelę frazę: „Ačiū, pulkininke, už tai, kad esate“. Nuo tada jie nesiskyrė iki pat jos mirties.
Tiesiog Evita
Po pažinties su pulkininku Perónu Evos karjera ėmė klostytis dar puikiau. Ji tapo politinės laidos „Pasitinkant geresnę ateitį“ diktore, suvaidino pagrindinį vaidmenį filme „Švaistūnė“, o jos honorarai tapo rekordiniai. Eva puikiai suvokė, kad Peróną supę kariškiai, bankininkai, politikai jos negalėjo apkęsti, laikydami ją išsišokėle prasčioke, atsitiktine meiluže. Tad ji nusprendė pasikeisti: tapti naudinga ir nepakeičiama Perónui.
Artėjant prezidento rinkimams jiedu susituokė. Perónų pora rinkimų kampanijos metu surengė kelias keliones po šalį. Sutuoktinė šalia kandidato buvo naujas reiškinys Argentinos istorijoje. Eva kalbėdavo po vyro, jos trumpos kalbos buvo skirtos darbininkėms moterims. Būdama puiki oratorė, kalbanti liaudies kalba, ji greitai rado kelią į menkai išsilavinusių ir emocionalių moterų-rinkėjų širdis. Būtent tada ji paragino žmones ją vadinti ne Eva Perón, o tiesiog Evita.
Nenuostabu, kad per 1946 metų rinkimus Perónas šventė pergalę. Eva tapo pirmąja šalies ponia. Kasdien jos įtaka visuomenėje ir valstybėje tik augo. Valdininkai į aukštas pareigas būdavo skiriami arba atleidžiami iš jų su jos pritarimu. Eva Perón nepamiršo ir savo giminaičių. Ji dažnai sakydavo kalbas darbininkų susirinkimuose, kad sustiprintų jų emocinį ryšį su valstybės lyderiu. Pati Eva teigė tapusi „begalinės meilės tiltu tarp prezidento ir liaudies“.
Aukštuomenės damoms, kurios neskubėjo priimti jos į savo ratą, toks pirmosios ponios aktyvumas nebuvo priimtinas. Tačiau Evita nekreipė į tai dėmesio: nors ir neužėmė jokių valstybinių pareigų, ji pati priiminėdavo piliečius Darbo ministerijoje.
Antrasis žmogus valstybėje
1947 metų vasarą Evita išvyko į Europą. Ji pasiekė tarptautinio režimo pripažinimo ir tapo Juano Peróno vidaus politikos reklaminiu veidu. Ją sutikdavo su monarchams pritinkančia pagarba. Namo ji sugrįžo su milijardiniais grūdų ir mėsos eksporto į Europą kontraktais. Eva tapo antru žmogumi valstybėje po Peróno.
Dar prieš kelionę į Europą pamėgusi prabangius rūbus, Eva užmezgė draugystę su garsiausiais modeliuotojais. Pati Coco Chanel pripažino Evą turint įgimtą stiliaus jausmą. Evita taip pat ėmė užsisakinėti rūbus Christiano Dioro ir Salvatore Ferragamo mados namuose. Tie, kas kažkada šaipėsi iš Evitos dėl jos kilmės ir audringos jaunystės, dabar negalėjo nesigėrėti jos vakariniais apdarais ir klasikiniais kostiumais, santūria prabanga ir brangia elegancija. Žingsnis po žingsnio ji tapo mados ikona ne tik Argentinoje, bet ir visoje Lotynų Amerikoje.
Jos dėka 1947 metais kongresas priėmė įstatymą, suteikiantį moterims rinkimų teisę. Eva subūrė pirmąją pasaulyje moterų partiją. Peróno elektoratas išaugo būtent dėl argentiniečių moterų paramos.
Aktyviai veikė ir labdaros fondas „Eva Perón“, į kurį patekdavo ne tik savanoriškos aukos, kaip būdavo skelbiama oficialiai. Į fondą keliavo lėšos iš profsąjungų, procentai iš nacionalinės loterijos ir kazino pelnų. Valdydamas didžiulį biudžetą fondas teikė pagalbą vargingiausiems gyventojų sluoksniams. Šalyje buvo pastatyta dešimtys naujų ligoninių ir vaikų darželių.
Neverk dėl manęs Argentina
Nepaisant pablogėjusios ekonominės situacijos šalyje ir paaštrėjusių socialinių konfliktų Eva tęsė keliones po regionus, agituodama balsuoti už savo vyrą. Jos emocionalios kalbos, kuriose Perónas būdavo pristatomas kaip pagrindinė visų argentiniečių viltis, davė vaisių – 1952 metais jos sutuoktinis vėl buvo išrinktas prezidentu. Žmonai jis suteikė „dvasinės nacijos lyderės“ titulą.
Dar rinkimų kampanijos metu Evitą ėmė vis labiau kamuoti nuovargis: ji sulyso ir silpo su kiekviena diena. Po kurio laiko ją dėl stiprios anemijos paguldė į ligoninę. Ir čia paaiškėjo, kad jai gimdos vėžys – to nesėkmingo aborto pasekmė.
Juanas visą laiką slėpė nuo jos kraupią diagnozę, bet Evita suprato, kad jos būklė nežada nieko gero. Jai buvo atlikta gimdos pašalinimo operacija, išbandyti kiti gydymo būdai, bet niekas nebegelbėjo.
Paskutinį kartą Eva Perón viešai pasirodė 1952 metų birželio 4-ąją per antrąją Juano Peróno inauguraciją. Mažiau nei keturiasdešimt kilogramų tesverianti sunkiai serganti moteris važiavo kartu su vyru per Buenos Aires iškilmingu kortežu, tačiau jau nebesugebėjo stovėti pati, be kieno nors pagalbos.
Į prezidento rūmų balkoną ji buvo išvesta aprengta specialiai pasiūtais dideliais kailiniais, po kuriais buvo paslėptas iš vielų pagamintas karkasas, leidęs jai išlaikyti kūną vertikaliai. Prieš inauguraciją ji išgėrė trigubą nuskausminamųjų vaistų dozę, o po ceremonijos – dar dvigubą.
Anot gražios legendos, paskutinėje viešoje kalboje iš prezidento rūmų balkono ji pasakė: „Neverk dėl manęs Argentina, aš išeinu, bet palieku tau patį brangiausią, ką turiu, – Peróną“. Iš tiesų šių žodžių Evita niekada neištarė.
Dingusių palaikų mįslė
1952-ųjų liepos 26-ąją, sulaukusi vos 33-ejų, Evita mirė. Jos kūnas buvo balzamuotas ir tūkstančiai tūkstančių argentiniečių dvi savaites ėjo atsisveikinti su savo dievaite. Skaičiuojama, kad per jos laidotuves į Buenos Airių gatves susirinko beveik trys milijonai šalininkų ir gerbėjų. Tuo metu aukštuomenės atstovai paslapčiomis gėrė šampaną ir džiaugėsi, kad išaušo era be „raganos“ valdžioje.
Trejus metus, kol buvo statomas specialus memorialas, Evitos palaikai ilsėjosi Visuotinės darbo konfederacijos koplyčioje, tačiau jo taip ir nespėta pastatyti. 1955 metais Juanas Perónas eilinio perversmo metu neteko valdžios ir turėjo paskubomis bėgti iš šalies. Mirusios sutuoktinės kūnu jis nesuspėjo pasirūpinti.
Naujoji karinė chunta ne tik uždraudė Peróno partiją, bet netgi tapo nelegalu turėti namuose Juano arba Evos nuotraukų ar net ištarti jų vardus. Evitos kūnas dingo iš koplyčios ir ištisus 16 metų niekas nieko nežinojo apie jo likimą. Tik 1971-aisiais kariškiai atskleidė, kad jis buvo išgabentas į Italiją ir palaidotas vienų Milano kapinių kriptoje su svetimu María Maggi vardu.
Tais pačiais metais palaikai buvo ekshumuoti ir perskraidinti į Madridą, kuriame gyveno iš tėvynės pasitraukęs Juanas Perónas su trečiąja žmona Isabel. Jiedu nusprendė Evitos kūną laikyti savo svetainėje ant specialios platformos netoli pietų stalo.
Romantinė aureolė neišsisklaidė
1973 metais Juanas Perónas grįžo iš tremties į Argentiną ir trečią kartą buvo išrinktas prezidentu, tačiau jau po metų mirė. Prezidento postą perėmusi Isabel, kuri kartu su Juanu buvo išrinkta kaip viceprezidentė, pasirūpino tuo, kad Evitos palaikai būtų iš Ispanijos perkelti į tėvynę ir palaidoti kartu su buvusiu vyru Juanu. Tačiau ir šioje vietoje Evos Perón kūnas neužsibuvo ilgai.
1976-aisiais per dar vieną karinį perversmą Isabel Perón buvo nuversta nuo valdžios ir penkeriems metams uždaryta į namų areštą dėl kaltinimų korupcija. Naujasis režimas Evitą perlaidojo Buenos Airių Rekoletos kapinėse, šeimyniniame Duarte, Evos tėvo, rūsyje, nepaisant jos nesantuokinės kilmės.
Trumpas bet spalvingas Evos gyvenimas iki šiol kelia aršius ginčus tarp „peronizmo“ idėjų šalininkų ir priešininkų. Evita kartu su Che Guevara išlieka kairuoliškai nusiteikusio jaunimo stabais. Neįmanoma nuneigti, kad Evos dėka Lotynų Amerikoje išaugo moterų vaidmuo visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Valdžios viršūnę ji pasiekė ne dėl kilmės, o tik dėl savo asmeninių savybių. Jos asmeninė sėkmė įkūnijo paprastų argentiniečių pokyčių ir geresnio gyvenimo viltį.
Ankstyva šlovės viršūnėje ir grožio pike buvusios Evitos mirtis išsaugojo ją argentiniečių sąmonėje kaip amžinai jauną. Jos įvaizdis buvo apsuptas romantine aureole ir tas dvelksmas neišsisklaidė iki šiol.
-
Daktaras Mirtis šalį valdė burtais ir žudynėmis
-
Irakiečiai pradeda ilgėtis šimtus tūkstančių nužudžiusio tirono
-
Žmogienos mėgėjas J.-B.Bokassa šėrė krokodilus priešais ir maudėsi briliantuose
-
Dvigubas Fidelis: ką nuo savo tautos slėpė komandantė
-
Elegantiškas rasistas: diktatorius Rafaelis Trujillo mėgo apkūnias mulates, kaklaraiščius ir ginklus
-
Albanijos stalinas: diktatorius E.Hoxha tupėjo ant raudono unitazo ir visą šalį vertė statyti bunkerius
