Interviu 15min istorinį dokumentinį filmą „Nenugalimas“ pristatanti A.Zalanskaitė pripažino, kad jos tikslas buvo tiesiog atskleisti neįtikėtinai įdomios asmenybės bruožus ir kalbantis su gyvais liudininkais bei ekspertais paaiškinti veiksmų herojiškumą.
Jos teigimu, prieš griebdamiesi interpretacijų ar provokacijų, turėtume dalyvauti diskusijoje ir pažinti bei sąžiningai perteikti asmenybes, kurias norime aptarti.
– Kodėl pasirinkta partizano Adolfo Ramanausko-Vanago asmenybė?
– Praėjusiais metais, liepos mėnesį, pristačiau filmą apie pulkininką Juozą Vitkų-Kazimieraitį, kuris mažai žinomas visuomenei, nors buvo viena esminių figūrų Lietuvos pasipriešinimo istorijoje. Aukšto rango karininkas, pasitraukęs į pogrindį 1944 metais ir 1945 metais galutinai išėjęs į mišką.
A.Ramanauskas-Vanagas buvo jo mokinys. Savo atsiminimuose J.Vitkų-Kazimieraitį jis paminėjo daugiau nei 440 kartų. A.Ramanauskui-Vanagui, kurį kartu su Jonu Žemaičiu-Vytautu, mes galime laikyti žymiausiais partizanais, J.Vitkus-Kazimieraitis buvo mokytojas, partizano idealas.
– Ar jie turėjo kokį nors asmeninį santykį? Buvo gyvai susitikę?
– A.Ramanauskas-Vanagas yra paskutinės Kauno karo mokyklos laidos absolventas. Jis buvo baigęs mokytojų seminariją, turėjo eiti dirbti mokytoju, bet apsisprendė Kaune eiti į karo mokyklą ir spėjo baigti ją prieš okupaciją, po kurios ši mokykla, savaime suprantama, buvo uždaryta.
J.Vitkus-Kazimieraitis ten buvo dėstytojas. Tarp jų yra septyniolikos metų skirtumas ir santykis mokytojo bei mokinio, Vanagui Kazimieraitis buvo autoritetas.
Kazimieraitis žuvo 1946 metais, o Vanagas, atėjęs ir prisijungęs prie partizanų, iškart pripažino Kazimieraičio lyderystę ir tapo jo dešiniąja ranka. Mes su istoriku Dariumi Juodžiu spalio mėnesį dėliodami informaciją pasitarėme, kad niekas lyg ir nėra sukūręs jokio filmo apie A.Ramanauską-Vanagą, pasiskambinome jo dukrai, žinomesniems prodiuseriams, klausinėjome, ar kas nors ką nors daro. Iki garsiųjų Rūtos Vanagaitės pareiškimų dar buvo toli, o mūsų mintis jau buvo pradėjusi dėliotis.
– Tai jau antrasis tavo kuriamas filmas...
– Taip. Autorinis antras. Prie dokumentikos teko prisidėti nuo 2011 metų. Prisidėjau prie filmo apie 1941-ųjų sukilimą, prie ateitininko Petro Kisieliaus portreto sukūrimo, filmo apie Juozą Ambrazevičių-Brazaitį. Bet ten dirbau organizavimo darbus. O filmai apie J.Vitkų-Kazimieraitį ir A.Ramanauską-Vanagą yra ir mano scenarijaus, ir mano režisūros.
– Kokiais kriterijais vadovaudamasi rinkaisi, kaip kalbėti ir kas kalbės apie A.Ramanausko-Vanago asmenybę?
– Kai mintis jau išsivystė, kad tikrai darome filmą, pradėjau žiūrėti, kas yra tie žmonės, kurie galėtų kalbėti. Režisūriškai, be jokios abejonės, jei turi amžininkus, gyvus liudininkus, kurie gali autentiškai pasakyti, koks jisai buvo, tai juos ir kalbini. Tokie herojai kaip Juozas Jakavonis-Tigras, niekur nerodytas televizijoje, A.Ramanausko brolis Albinas Ramanauskas, 94-erių metų senolis, ir „moteris iš nuotraukos“, kaip aš ją vadinu, Antanina Lukštytė-Garšvienė, geriau žinoma kaip partizanė Milda.
Tie žmonės yra gyvi ir jie nebuvo kalbinti. Jei kas nors būtų sugalvojęs filmą prieš penkerius metus, liudininkų būtume turėję daugiau , pavyzdžiui, A.Ramanausko seserį. Aišku, kalbinome ir Auksutę Ramanauskaitę-Skokauskienę, kuri visą gyvenimą paskyrusi tėvo veiklos tyrinėjimams. Ji nuosekliai tyrė archyvuose esančias bylas. Sakyčiau, kad ji ne tik A.Ramanausko-Vanago dukra, bet ir žmogus, įsigilinęs į tų istorinių bylų subtilybes. Kvietėme kalbėti ir istorikus, kurie tyrinėję jo gyvenimą, bet atkreipėme dėmesį, kad tai nebūtų istorikai politikai, nes tema yra labai jautri, palanki manipuliacijoms.
Filme pasisako istorikė Aistė Petrauskienė, kuri ištyrinėjusi visas partizanų vadų susitikimo aplinkybes, apie tai parašiusi knygą, taip pat istorikas Darius Juodis, po kurio interviu ir vienai žiniasklaidos priemonei pateiktų argumentų R.Vanagaitė, visgi, buvo priversta atsiprašyti, taip pat istorikė Enrika Žilytė, kuri domisi A.Ramanausko-Vanago byla ir ją tyrinėja. Ši jaunoji istorikų karta yra graži atsvara tai amžininkų kartai ir remiasi savo autoritetu, mokslo laipsniais ir žiniomis.
Kas nauja lietuviškame dokumentikos žanre – šių žmonių dėka neliko vietos pasakotojui, užkadriniam tekstui. Rašydama scenarijų supratau, kad kiekvienas toks įsiterpimas užkirstų kelią šiems žmonėms pasakyti tai, ką jie turi pasakyti. Manau, kad iš pašnekovų pavyko išgauti tikrą organišką, gyvą pasakojimą.
– Ar filmo kūrimo metu jo idėja, tai, ką norisi papasakoti kito? Suprantu, kad filmas susietas su konkretaus asmens gyvenimo faktais, bet kontekste buvo daug įvairių aplinkybių. Kad ir tas R.Vanagaitės sukeltas šurmulys, apie kurį jau užsiminei.
– Man pačiai buvo labai svarbu išlaikyti pirminę idėją, papasakoti apie spalvingą ir labai dramatišką A.Ramanausko-Vanago gyvenimą. Bet po visų tų iššūkių žiniasklaidoje, tų garsiųjų pareiškimų, į kuriuos aš jau natūraliai kaip pilietė norėjau reaguoti, man buvo svarbu, kad filmas netaptų paaiškinimais R.Vanagaitei. Ji lyg pasakė ir mes čia jai dabar parodysim. Taip nebuvo.
Mes akcentuojame dalykus, kurie tikrai svarbūs ir jie atspindi tai, kad mūsų žiniasklaidoje iki šiol mažai buvo pasakota, kas buvo, kodėl buvo ir kodėl tai yra taip sudėtinga. Filme mes užsimename ir apie jo suėmimo aplinkybes. Nemačiau to žiniasklaidoje, bet Ypatingajame archyve ir Vanago byloje, su kuria mes susipažinome, yra visa suėmimo schema.
Matyti, kad nuo 1953 metų, kai A.Ramanauskas-Vanagas po Jono Žemaičio mirties tampa paskutiniu partizanų vadu, planuojamos jo sulaikymo ir suėmimo schemos. Kauno žemėlapyje sužymėtos ir sudėliotos gatvės. Mes su istoriku D.Juodžiu filmuodami net svarstėme, žiūrėdami į tą žemėlapį – kur bėgti? Kur bėgtum tu, jei tau būtų parengtas toks planas? Supranti, kad jis nebeturėjo kelių pabėgti. Atsargumo dėlei sovietų saugumas ne tik saugojo visas gatves, bet net ir užstatė tiltus, kad jei bandytų bėgti, tai net ir miesto prasme jam nepavyktų. Tai parodo, kaip baimingai sovietai žiūrėjo į mūsų pasipriešinimo vadus.
Įdomus faktas, kurį atradome diskutuodami filmavimo metu su A.Ramanauskaite-Skokauskiene yra tai, kad įprasta manyti, jog pasipriešinimas baigėsi 1953-aisiais. Bet yra išlikę dokumentai, kad net ir 1955 metais besislapstydamas A.Ramanauskas-Vanagas pasirašė padėką žmonėms, kurie padėjo. Jis suimamas Kaune su visais antspaudais. Pasirodo, kad ta pasipriešinimo kova mažesniais masteliais, bet vis dar vyko. Tai vis dar netyrinėti klodai.
– Kiek plačiai bandei pažvelgti į A.Ramanausko-Vanago asmenybę? Ar yra ir kritiškos perspektyvos, galbūt veiksmų, kuriuos galėtum pavadinti klaidomis?
– Man buvo įdomu tai, kad jis, būdamas vienas pasipriešinimo vadų beveik dešimtmetį, nuo 1945-ųjų, kaip rodo kovos lapai, dalyvavo tik septyniose ar aštuoniose kautynėse. Aiškinčiau tai tuo, kad jis buvo geras organizatorius, taktikas, gebantis įkvėpti kitus partizanus. Kariuomenės vadas irgi neina pats į mūšio lauką. Tai leidžia suprasti ir aplinkybes, kurios jam padėjo ilgiau išlikti. Plati ir įdomi ta žmogiškoji jo pusė. Jis yra vienas iš tų žmonių, kurie partizanaudami sukūrė šeimą.
Pavyzdžiui, J.Vitkus-Kazimieraitis, išeina į partizanus, palikdamas penkis vaikus ir žmoną, nuolat sprendžia moralinį klausimą, ar kario ar šeimos vyro, tėvo priesaika svarbiau, o Vanagas, išėjęs partizanauti, dar spalio mėnesį veda ir žmona visada yra jo gyvenime. Aišku, negyvena su žmona bunkeryje, bet nuolat slapstosi, nuolat bando palaikyti ryšį.
Kai matai visus dokumentus ir tai, kiek kovotojų buvo suimta, tai žavi Vanago gebėjimas ištrūkti, manevruoti, kartais tik per atsitiktinumą išlikti. Geros dokumentikos formulė yra gebėti išvengti patoso ir kalbėjimo, koks tavo herojus yra nuostabus. A.Ramanausko-Vanago herojiškumas filme pabrėžiamas kalbant apie jo darbus, bet neužmirštant, kad jis buvo vienas iš daugelio. Faktas, kad daugeliu atveju be kitų partizanų pagalbos jam nebūtų pavykę taip ilgai išbūti.
– Kuo pačiai artimas A.Ramanauskas-Vanagas? Suprantu, kad kurdama filmą šiek tiek tapatiniesi su herojumi, jo veiksmais ir jų atskleidžiamomis asmeninėmis savybėmis.
– Tikriausiai tai būtų lyderystė, kai gebi neužriesti nosies, kai nepaisant visko, lieki vienu iš... Taip pat ta jo dvasinė pusė. Jis buvo tikintis žmogus. Dauguma partizanų vadų, neturėdami į ką atsiremti, remiasi į Dievą. Svarbiausia, kad jis sugebėjo tą partizano idėją savo buvimu įprasminti, išlaikyti Lietuvos idėją iki galo.
Tiesą sakant, man jo herojiškumas atsiskleidžia visoje jo kankinystėje. Jo kankinimuose ir tame, kaip baisiai jį niekino sovietų budeliai, tas didvyriškas vienišas ryžtas ištverti, atlaikyti atrodo nerealus. Tuo pat metu mes galime būti tos sovietinės sistemos bejausmiškumo liudininkais. Žmogiškumo ten nebuvo. Tai buvo niekinga sistema.
– Kodėl tas 1946–1955 metų periodas, tavo manymu, toks aktualus dabarties Lietuvoje? Kodėl tiek daug klausimų, kurie, kai kam atrodo, neatsakyti?
– A.Ramanauskas-Vanagas buvo suimtas 1956 metų spalio mėnesį. Tardomas ir kankintas apie 60 kartų. Tokie baisūs epizodai, kaip jo lytinių organų nupjovimas, akies išdūrimas, yra tik atskiri epizodai. Visko buvo žymiai daugiau. Sušaudomas jis 1957-ųjų lapkritį. Kankinystės metai. Man atrodo, kad mūsų Lietuva yra tokiame demokratijos brandos periode, kai turime ne tik sakyti, kaip mes mylime laisvę, bet ir suvokti, kokia buvo mūsų istorija, jos dramatizmas.
Jau subrendo jaunų istorikų karta, kurie gali naudotis atsiminimais, archyvais, slėptomis bylomis ir būtent šio periodo klausimai yra ne iki galo ištirti ir svarbūs. Kita vertus, jais pradedam eskaluoti informacinio karo kontekste. Girdžiu kai kurių apžvalgininkų argumentus, kad Vanagaitė pasielgė gerai iškeldama klausimą, bet manau, kad yra kitų metodų tai daryti. Jei tu nežinai, tau neaišku, tai galima diskutuoti ekspertų rate, kalbėtis, bet ne eiti į žiniasklaidą ir formuoti poziciją, drąsiai teikti interpretacijas.
Žymūs asmenys, žiniasklaida turi aiškinti ir padėti ieškoti tiesos. Pamenu, kai kūriau pirmąjį filmą apie J.Vitkų-Kazimieraitį, man net fiziškai buvo sunku suprasti tas patirtis, ką reiškia gyventi miške. Užtenka vienai dienai išeiti į žygį, peršlapti kojas ir jau jauti diskomfortą, o mes čia kalbame apie žmones, kurie ten nakvojo, galvojo, ką valgyti, kaip pasigaminti maisto ir taip toliau.
Tokie kasdieniai klausimai padeda įsisąmoninti, kaip beprotiškai sunku tai buvo ir kiek valios tai pareikalavo. A.Ramanauskui-Vanagui teko praleisti dešimt metų be namų, be savo guolio, nuolatinėje kelionėje, nuolatinėje nežinioje, nuolatinėje grėsmėje. Tavo kovos draugai, kurie tau tapę šeima, pamažu nyksta, yra išžudomi. Toje aplinkoje reikia nepalūžti ir turėti galvoje tą kovą už Lietuvos laisvę.
– Esi užsiminusi, kad dokumentiniai filmai yra savotiškas kelio paruošimas meninei interpretacijai, vaidybiniam filmui. Ar jau esame pasirengę interpretuoti savo istoriją, skaudžius jos etapus? Gal kartais pažiūrėti į ją kritiškai ar sukurti ne itin malonų vaizdinį, kaip darė Marius Ivaškevičius savo garsiame romane „Žali“?
– Meninių filmų atveju esu tik žiūrovė. Stebiu reakcijas žiniasklaidoje ir suprantu, kad Lietuvos kinas technologine, vaidybine prasme yra pasirengęs sukurti gerą filmą... Bet turinys vis dar yra iššūkis. Vis dar nesuprantame, kokie turėtų būti akcentai, ką reikėtų pabrėžti. Kodėl užsiminiau, kad dokumentika yra kelias į gerą vaidybinį filmą? Nes manau, kad kūrėjai, kurie sėda rašyti scenarijaus filmui, neprivalo peržiūrėti visos istorijos, ją apimti. Jie yra savotiškas koncentratas.
Mes nesame išsianalizavę, pasidarę sąžiningų koncentratų savo istorijos įvykių, neišsigryninę herojų. Todėl dabartiniai meniniai filmai, kurie man tikrai patinka ir manau, kad yra žingsniai pakeliui į tikrai gerą filmą, sunkiai išlieka nebanalūs.
Koncentrato kūrimui tarnauja dokumentika, geri televiziniai filmai, portretai, geros knygos, vieši pokalbiai... Kuo daugiau bus turinio ir įvairių įžvalgų, tuo lengviau bus suformuoti vaizdinį ir imtis netgi istorinio modeliavimo, klausti, kas būtų, jeigu būtų.
– Minėjai, kad šie dokumentiniai filmai lyg ir plaukiantys vienas iš kito. Kas užpildytų šią seką ar būtų naujas dėmuo tavo kūryboje? Apie ką norėtum sukurti naują pasakojimą?
– Man dar iki filmo apie Vanagą galvoje skambėjo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio istorija. Ji domino ir iki beatifikacijos, ir po jos. Kaip ją parodyti įdomiai, kaip pasakyti apie jį daugiau, nei apie jį kalba jo tekstai, ar likę įrašai, dar nežinau.
Kurdama dokumentinius filmus, kurie yra mano laisvalaikio darbas, aš pati tampu geresniu žmogumi. Gilinuosi į herojus, jų savybes, atrandu autoritetą, jie tampa man nebylūs mokytojai. Teofilius būtų vienas iš jų. Bet dar nežinau, ar mano pasakojimas apie jį susidėlios.
A.Zalanskaitės dokumentinio filmo „Nenugalimas“ premjera – pirmadienį (kovo 5 d.), 22 val. 20 min. LRT eteryje.
