Pasak autorių, šis tyrimas turėtų padėti tašką ilgiau nei du šimtmečius vykusiuose debatuose. Iš Europos kilę žydai, dažnai vadinami aškenaziais, šiuo metu sudaro apie 90 proc. tarp pasaulyje gyvenančių daugiau nei 13 mln. žydų.
Pagal vadinamąją Reino krašto hipotezę, aškenaziai kilę iš žydų, kurie pamažu traukėsi iš Palestinos, užkariautos musulmonų 638 metais po Kristaus gimimo.
Jie įsikūrė Pietų Europoje, o vėlyvaisiais viduramžiais apie 50 tūkst. žydų persikėlė iš Reino krašto Vokietijoje į Rytų Europą, teigia šios hipotezės šalininkai.
E.Elhaikas nustatė, jog Europos žydai turi paveldėtų požymių, aiškiai susijusių su Kaukazu, tačiau taip pat su Artimaisiais Rytais, nors jų tokių buvo mažiau.
Tačiau kritikai tvirtina, kad tokia versija mažai tikėtina.
Pasak jų, šis scenarijus neįmanomas demografiškai – nebent būtų įvykęs koks nors stebuklas, kuriuo dalis Reino krašto hipotezės šalininkų iš tikrųjų tiki.
Tai reiškia, kad Rytų Europos žydų bendruomenė, XV šimtmetyje turėjusi tik 50 tūkst. narių, iki XX amžiaus turėjo kažkaip padidėti iki maždaug aštuonių milijonų.
Kad taip nutiktų, žydų gimstamumas turėjo būti dešimteriopai didesnis negu kitų vietos gyventojų. Ir jis turėjo išsilaikyti, nepaisant visų ekonominių sunkumų, epidemijų, karų ir pogromų, niokojusių žydų bendruomenes.
Siekiant rasti atsakymų šiame ginče, studijos, kuri buvo paskelbta Didžiojoje Britanijoje leidžiamame mokslo žurnale „Genome Biology and Evolution“, autoriai palygino 1 287 giminystės ryšiais nesusijusių asmenų, kilusių iš aštuonių žydų ir 74 nežydų bendruomenių, genomus.
Genetikas Eranas Elhaikas iš Merilando mieste Baltimorėje įsikūrusios Johnso Hopkinso viešosios sveikatos apsaugos mokyklos ištyrinėjo šį didžiulį duomenų masyvą, ieškodamas išskirtinių DNR pokyčių, susijusių su šių grupių geografine kilme.
Tokie žymenys anksčiau buvo naudojami tyrinėjant baskų ir Centrinės Afrikos pigmėjų kilmę.
E.Elhaikas nustatė, jog Europos žydai turi paveldėtų požymių, aiškiai susijusių su Kaukazu, tačiau taip pat su Artimaisiais Rytais, nors jų tokių buvo mažiau.
Mokslininkas teigia, kad šio tyrimo rezultatai aiškiai pagrindžia alternatyvią prielaidą, vadinamą chazarų hipoteze.
Pagal ją Rytų Europos žydai yra kilę iš chazarų – mišrios kilmės tiurkų klanų, apsigyvenusių Kaukaze mūsų eros pirmaisiais šimtmečiais. Ši gentis buvo veikiama Palestino žydų, ji priėmė judaizmą VIII amžiuje.
Judėjai chazarai sukūrė klestinčią imperiją, į kurią atvyko žydų iš Mesopotamijos ir Bizantijos imperijos. Chazarai taip suklestėjo, jog dalis jų persikėlė į Vengriją ir Rumuniją, tapdami didelės diasporos protėviais. Tačiau Chazarų kaganatas žlugo XIII amžiuje, kai buvo užpultas mongolų totorių ir susilpnėjo dėl maro protrūkių.
Judėjai chazarai traukėsi į vakarus, įsikurdami kylančioje Lenkijos karalystėje ir Vengrijoje, kur buvo vertinamas jų finansų, ekonomikos ir politikos išmanymas. Kaip teigia chazarų hipotezė, galiausiai jie išplito Vidurio ir Vakarų Europoje.
„Darome išvadą, kad Europos žydų genomas yra mozaika (paveldėta) iš senovės genčių, įskaitant judaizmą priėmusius chazarus, Graikijos ir Romos žydus, Mesopotamijos žydus ir judėjus, – rašo E.Elhaikas. – Jų populiacijų struktūra susiformavo Kaukaze ir prie Volgos krantų, o šaknys siekia Kanaaną ir Jordano pakrantes.“
Dar daug lieka nežinoma apie pačius chazarus, kurių genčių konfederacijoje buvo slavų, skitų, hunų, bulgarų, iraniečių, alanų ir turkų.
Tačiau E.Elhaikas argumentuoja, kad genetiniais tyrimais paremtos prielaidos taip pat yra palaikomos archeologinių radinių, žydų literatūros, aprašančios chazarų atsivertimą į judaizmą, ir pačios kalbos.
„Jidiš, Vidurio ir Rytų Europos žydų kalbų, o vėliau tapo artimesnė germanų kalboms, teigia tyrėjas. Dar vienas argumentas yra faktas, jog Europos žydai ir jų protėviai Kaukaze bei Artimuosiuose Rytuose yra labiau linkusios į kai kurias ligas, pavyzdžiui, cistinę fibrozę.
Šie tyrimai gali padėti išplėtoti sparčiai besivystančią genomikos sritį, tiriančią pavienes DNR mutacijas, susijusias su paveldimomis ligomis, pažymėjo E.Elhaikas.
