„Sieksime plačiau informuoti žmones apie tuos nedidukus muziejus ir aplink juos esamus bunkerius. Čia yra svarbesnis tikslas, nes norime, kad ta kultūrinė atmintis būtų visąlaik palaikoma visoje Lietuvoje“, – BNS sakė LGGRC direktorė Teresė Birutė Burauskaitė.
„Lietuvoje neturėtų būti tik Genocido aukų muziejus ar Trakų pilis, nes taip apleidžiame žmones, kurie negauna kultūros regionuose“, – pridūrė ji.
Kai kuriuos tremties ir rezistencijos muziejus LGGRC planuoja paversti savo padaliniais. Tuose padaliniuose, pasak T.B.Burauskaitės, reikės steigti papildomus specialistų etatus. Siekiant prižiūrėti Lietuvoje išlikusius partizanų bunkerius, centrui taip pat prireiks papildomo automobilio.
Šią savaitę, prašydamas finansavimo, LGGRC išsiuntė prašymą Finansų ministerijai.
„Mums reikia mašinos, kad mes per miškus galėtume važiuoti. Ir reikia bent dešimties etatų, kad galėtume įdarbinti istorikus prijungtuose muziejuose. Taip pat kai teiksime metodinę pagalbą, steigsime ekspozicijas, reikės ir dizainerių. Ekspoziciją išdėlioti juk irgi turi profesionalus žvilgsnis “, – kalbėjo centro vadovė.
Jos teigimu, 18-ai įvairiuose Lietuvos regionuose esančių muziejų bus siūloma parengti partizanų bunkerių lankymų maršrutus.
„Tie muziejai būtų informaciniai. Juose būtų informacija apie artimiausius bunkerius, nuorodos, kaip ten patekti“, – sakė T.B.Burauskaitė.
Lietuvos nepriklausomybės metais pastatyti arba atstatyti buvo 44 bunkeriai. Tuo metu į lankytinus maršrutus siūloma įtraukti 26 iš jų.
„Prie dalies bunkerių neįmanoma prieiti. Jie yra miškuose, rezervatuose, netgi nacionaliniuose parkuose arba privačioje žemėje“, – sakė LGGRC direktorė.
Anot jos, lankomų bunkerių skaičius ateityje didės.
Numatyti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui teisę užsiimti muziejų koordinavimu pernai gruodį įstatymų pataisomis nusprendė Seimas.
Pagal priimtas pataisas, LGGRC nuo 2016 metų turės teisę steigti regioninius tremties ir rezistencijos muziejus, koordinuoti jų veiklą, konsultuoti ir teikti metodinę pagalbą.
