„Nacių okupacijos laikotarpio tyrinėjimų būklė iš tiesų paradoksali. Atrodo, paskelbta tiek daug darbų, tačiau apie nacistų represinių organų sandarą ir funkcijas 1941–1944 m. žinome nedaug“, – prieš dešimtmetį rašė knygos sudarytojas dr. Arūnas Bubnys.
Ši jo knyga užpildo dar vieną to šiurpaus istorinio laikotarpio spragą.
Pirmojoje knygos dalyje aprašoma, kokiomis aplinkybėmis buvo įkurtas vokiečių saugumo policijos ir SD Vilniaus ypatingasis būrys, jo uždaviniai, veiklos metodika, kaip jis buvo formuojamas, narių atranka ir jų „įsidarbinimo“ motyvai.
Po pirmųjų masinių žudynių Paneriuose nemažai pasibaisėjusių tokiu „darbu“ išėjo iš būrio.
Svarbiausia Ypatingojo būrio paskirtis buvo masinis žydų naikinimas. Daugiausia jų sušaudyta ir užkasta Paneriuose: vien per du 1941 m. mėnesius ten sušaudyta beveik 19 tūkst., o kitose Vilniaus apylinkėse – daugiau kaip 13,5 tūkst. žmonių, kurių absoliuti dauguma buvo žydai (1941–1944 m. Paneriuose taip pat buvo nužudyta keli tūkstančiai įvairių tautybių komunistų ir sovietinių aktyvistų, sovietų karo belaisvių, lenkų pogrindžio narių ir 84 Lietuvos vietinės rinktinės kariai).
Knygoje nenurodoma tiksli Ypatingojo būrio įkūrimo data, bet iš skelbiamų duomenų aiškėja, kad 1941 m. liepos pirmoje pusėje okupavę Vilnių naciai atrinko 150 vilniečių tarnautojų, kurių dauguma buvo lietuviai. Jų darbas buvo suiminėti žydus, varyti juos į koncentracijos stovyklą ir galiausiai – sušaudyti.
Po pirmųjų masinių žudynių Paneriuose nemažai pasibaisėjusių tokiu „darbu“ išėjo iš būrio, „pasiliko tie, kuriems tokia veikla neatrodė baisi ir nusikalstama“, – rašo dr. A.Bubnys.
Nors knyga sudaryta vien iš sausų istorinių faktų ir liudijimų, šiurpina ne tik atskleistas egzekucijų mechanizmas, nužudytų aukų skaičiai, bet ir žudikų motyvai: „nemažai būsimųjų būrio narių tokiais tapo neturėdami darbo ir pragyvenimo šaltinio“. Nagrinėjant būrio narių sąraše nurodytas gyvenamąsias vietas akivaizdu, kad po įsidarbinimo jie apsigyvendavo prestižinėse vietose Vilniaus centre: Lukiškių, Vilniaus, Didžiojoje, Universiteto, J.Basanavičiaus, Ligoninės ir kitose gatvėse.
Artėjant frontui 1944 m. liepos pradžioje Ypatingasis būrys buvo išvežtas į Kauną ir įkurdintas IX forte. Po dar vienos šiurpios egzekucijos būrys buvo pergabentas į Štuthofą, iš ten varomas šaudyti žydų į kitas Lenkijos vietoves, bet priartėjus frontui 1945 m. balandžio pradžioje baigė savo nusikalstamą veiklą: pabėgus būrio viršininkui SS nariui Martinui Weissui, išsilakstė ir kiti.
Svarbiausia knygos dalis – pirmą kartą istoriografijoje skelbiamas Ypatingojo būrio narių sąrašas. Pateikiama 17-os nacių pareigūnų, atsakingų už masines žydų žudynes Paneriuose, taip pat 84-ių Ypatingojo būrio narių trumpi gyvenimo aprašymai.
Labai skirtingai susikostė šio būrio narių likimas pasibaigus Antrajam pasauliniam karui: vieni nuteisti ir sušaudyti, kiti atsipirko nedidelėmis bausmėmis, dar kiti apskritai nesulaukė teisėto atpildo, nemažos dalies jų likimas liko nežinomas.
Sunku patikėti, bet iš žinomų septynių teistų Ypatingojo būrio vadovaujančių pareigūnų net keturi Vokietijos teismuose buvo išteisinti. Tai SS hauptšarfiureris Heinrichas Ditzas, organizavęs Lukiškių kalėjime kalinčių asmenų šaudymą Paneriuose, SS hauptšarfiureris Maxas Grossas, vienas iš Vilniaus saugumo policijos ir SD skyriaus viršininkų, dalyvavęs keliose Vilniaus žydų geto naikinimo operacijose ir žydų vaikų paėmimo akcijose, SS oberšarfiureris Horstas Schweinbergeras, organizavęs žydų suėmimo ir sušaudymo operacijas, kurių metu buvo nužudyta apie 5 tūkst. žydų, SS oberšturmfiureris Erichas Wolffas, nacių saugumo policijos ir SS Vilniaus skyriaus vadas, duodavęs nurodymus Ypatingajam būriui.
Minėtas Ypatingojo būrio vadas Martinas Weissas, kaltinamas nužudant mažiausiai 30 tūkst. žmonių, buvo nuteistas iki gyvos galvos, bet iškalėjęs 27 metus buvo paleistas į laisvę.
Tuo metu Sovietų Sąjungoje ir komunistinėje Lenkijoje teisiamiems eiliniams Ypatingojo būrio nariams bausmės buvo visai kitokios: Wladyslawas Butkunas Lenkijoje nuteistas mirties bausme (nuosprendį pakeičiant 25 metams kalėjimo), o Viktoras Gilwinskis – 25 metams kalėjimo, Petras Černiauskas sovietų teismo nuteistas 25 metams lagerio, Antanas Granickas ir Stasys Livčinas sovietų sušaudyti.
