„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Gražina Balandytė: Buvo dėl ko švytėti (iš knygos apie „Neringos“ kavinę)

Leidykla „Mažoji leidykla“ išleido žurnalistės Neringos Jonušaitės (1949–2014) knygą „Neringos“ kavinė: sugrįžimas į legendą“. Leidykla maloniai sutiko leisti paskelbti ištrauką iš šios knygos, kurioje apie „Neringą“ kalba kino ir teatro aktorė Gražina Balandytė (g. 1937).
Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, Gražina Balandytė
Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, Gražina Balandytė / Gretos Skaraitienės / BNS nuotr.
Temos: 1 Kavinė

– Kai jūs lengva tarsi elfas įskrisdavote į „Neringos“ mažąją salę, nuo jūsų šviesių garbanų, didelių žydrų akių žvilgsnio, šiltos šypsenos tarsi nušvisdavo erdvė, visi nutildavo, vyrai atsisėsdavo tiesiai, pasitempdavo, net moterims į jus būdavo miela žiūrėti. Atrodydavo, kad ir padavėjos su padėklais sustingdavo ir visi įsižiūrėdavo į jus. Toks stop kadras. Taip švytėjote, kaip gali šviesti tik laiminga moteris. Ar tikrai taip buvo?

– Ak, tos saulėtos mūsų jaunystės naktys. Meilės dienos, kūrybinis džiaugsmas, nuostabūs „Neringos“ žmonės. Taip, visa tai buvo, buvo dėl ko švytėti.

– Kaip jūs, Kauno dramos teatro aktorė, taip dažnai atsirasdavote Vilniuje?

– Tuo metu draugavau su kino režisieriumi Raimondu Vabalu, jis buvo nuolatinis „Neringos“ lankytojas, su visais čia buvo pažįstamas. Lietuvoje kaip – pažįsti vieną, kitą, per juos susipažįsti su visais. 1962 metais už Vabalo ištekėjau, todėl nors gyvenau Kaune, dažnai važinėdavau į Vilnių.

Kai pradėjau vaikščioti į „Neringą“, filmavausi savo mielo bičiulio Marijono Giedrio filme „Svetimi“, gyvenau „Vilniaus“ viešbutyje, per gatvę – ir jau „Neringoje“. Kiekvieną pavasarį gegužės mėnesį teatras važiuodavo į Vilnių gastrolių po dešimt dienų, tai pirmas atėjimas visada būdavo į „Neringos“ kavinę.

Mes, teatralai, gerai žinojome populiarią teatro kavinę rūsyje Taline, kur rinkdavosi menininkai – ten stovėjo ir molbertas, ir pianinas, buvo galima kurti, muzikuoti. „Neringoje“ to nebuvo, tačiau čia visa aplinka buvo meniška – ir dėl interjero, ir dėl žmonių. Čia bendravau su kino režisieriais Vytautu Žalakevičiumi, Arūnu Žebriūnu, Giedriu, pažinojau kompozitorių Benjaminą Gorbulskį, architektus Algimantą ir Vytautą Nasvyčius, profesorių Kazį Daukšą, dailininkus Stasį Krasauską, Konstantiną Bogdaną, poetą Algimantą Baltakį.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Viktorija Streiča, Gražina Balandytė ir Andrius Čygas
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Viktorija Streiča, Gražina Balandytė ir Andrius Čygas

– Kokiu metu ten dažniausiai būdavote?

– Paprastai dieną. Užeidavau papietauti, kavos išgerti. Bet man užtekdavo ir to laiko. Pasveikindavo mane iškeldami rankas: o, labas, mūsų mergytė. Nuostabiausia būdavo, kai prie profesorių stalo būdavo susėdama ratu ir prasidėdavo kalbos. Atsimenu diskusijas apie rašytojus Franzą Kafką, Albert'ą Camus, nieko apie juos nežinojau, juk buvau dar labai jauna, bet klausydavau tų pokalbių ir svaigdavau, gerdama kaip kempinė visas žinias.

Atsimenu, Žalakevičius kalbėjo apie Kafkos apsakymą „Metamorfozė“, kaip herojus pavirto į vabalą, – aš klausau ir galvoju, apie ką jis šneka? Tais laikais buvo neįmanoma gauti Kafkos, bet aš vis tiek gavau – iš rašytojo Juozo Baltušio, jis man tą knygą padovanojo. Perskaičiau ir kai kitą kartą atvažiavau, taip pat jau prisidėjau prie diskusijos. Toks vaikiškas mano triumfas.

Įkroviau save „Neringoje“ stipriai ir visą gyvenimą man vis kažkas blyksteli iš tų laikų, prisimenu tai vieną, tai kitą mintį, pasakytą tų protingų, garsių, tarsi paženklintų žmonių. Gavau kelrodį domėtis, skaityti, ieškoti.

Kai jaunystėje žmogus gauna šitokį bendravimo džiaugsmą, su nieku nepalyginamą – kai bendravimas yra kaip džiazavimas, tai geriausia, kas jam gali nutikti. O juk jie visi buvo gerokai vyresni už mane, daug pasiekę, aš buvau niekas.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Gražina  Balandytė
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Gražina Balandytė

– Jūs nebuvote niekas. Buvote jauna, graži, kylanti teatro ir kino aktorė. Atitikote aukščiausius „Neringos“ standartus. Ar su jumis flirtuodavo, juk čia buvo tiek šios srities didmeistrių?

– Ne, to nejaučiau. Buvau be galo laiminga, kad mane priima į tokią solidžią kompaniją. „Profesoriai“ nuoširdžiai domėjosi mano kūrybiniais planais, kai tik sužinodavo, kad vaidinu kokiame spektaklyje, būtinai ateidavo pasižiūrėti. Žmonės dabar yra kaip atskiruose apvalkaluose, visi kalba apie gyvenimo tempą, o juk ir tada tempas buvo, kai reikėjo spektakliuose vaidinti ir filmuotis, bet bendravimui atrasdavome laiko, kaip jo atrasdavome pamatyti vienas kito darbą.

Kartais jie manęs tai vienas, tai kitas klausdavo, kokios mano svajonės. Būti gera aktore, atsakydavau. O dar? Sakydavau, kad labai noriu, kad mano smegenyse būtų kuo daugiau raukšlių. Štai tie vyrukai man raukšlių tikrai įdėjo.

– Dažnai būdavote viena moteris vyrų kompanijoje, ar kartais tarp visų intelektualių kalbų vyrai atsipalaiduodavo?

– Gal kai kurie kai kada. Bet kai prasidėdavo vadinamosios vyriškos kalbos, išeidavau.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Gražina  Balandytė
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Gražina Balandytė

Prisimenu vieną nutikimą, kuris mane sukrėtė. Sėdime, visi rimta tema diskutuoja, nuo vieno stalo pakyla mergina – visa tokia kaip nulieta, žingsniuoja išdidžiai, praeidama pro mus dar metė žvilgsnį, o Gorbulskis ir sako: „Zosė nuėjo myžt.“ Tokie jie buvo, ir kartu baisiai žavingi.

Vien ko verta Gorbulskio ir poeto Pauliaus Širvio istorija. Mielas buvo Širvys, tik kartais gal jam pinigų pritrūkdavo. Pasiguodė jis Gorbulskiui, kad nori išgerti, o pinigų nėra. Gorbulskis ir sako: aš tave pavaišinsiu, o tu parašyk apie mane eilėraštį. Širvys sutiko. Jis pasiėmė servetėlę ir, kol Gorbulskis kažkur vaikščiojo, parašė ir šiam sugrįžus perskaitė:

Neduokit vaikams degtukų,

nepirkite Širviui degtinės, –

nupirkit Gorbulskiui peruką,

kad skirtųs galva nuo šikinės.

– O kaip ilgai į „Neringą“ vaikščiojote?

– Nelabai noriu apie tai kalbėti. Skyrybos su Vabalu mane dvasiškai pakirto, į Vilnių pradėjau atvažiuoti tiek, kiek buvo būtina, į „Neringą“ jau ir nebeužeidavau.

Labai gailiuosi, kad neišsaugojau savo šaržo, kurį Krasauskas nupiešė ant servetėlės ir pasirašė, net nežinau, kaip tai atsitiko, kur jį padėjau.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Vakaro akimirka
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Vakaro akimirka

– Ar dabar, tiek metų prabėgus, nuoskaudoms nuslūgus, būdama Vilniuje užsukate į „Neringą“?

– Buvau 50-mečio jubiliejuje, kelis kartus dalyvavau pažįstamų žmonių jubiliejų šventimuose. Sykį, menu, dienos metu specialiai užėjau, nepamačiau nė vieno pažįstamo veido ir supratau, kad nereikia man čia daugiau eiti, nes griūva kažkas viduje. Per gerai viską prisimenu, todėl žiūrėti į tą buvusį puikų ir jau sunykusį pasaulį yra skausminga. Bet vis tiek džiaugiuosi, kad išsaugojo „Neringą“.

Karolinos Pansevič nuotr./Restoranas Neringa
Karolinos Pansevič nuotr./Restoranas Neringa

 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų