Ką lietuviai apie šią katastrofą žino dabar? Kuris teisingai įvardytų, kokios iš tikrųjų valstybės piliečiai jie buvo? „Ar tiesa, kad Darių ir Girėną numušė naciai“, – paklaustų ne vienas.
Į šiuos ir kitus klausimus portalui 15min.lt atsakė buvusi televizijos žinių vedėja, dabar Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantė Gražina Sviderskytė. Dviejų knygų autorė jau treti metai atlieka unikalų tarptautinį tyrimą, kuriuo siekia išsiaiškinti tikrąsias Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žūties tuometinėje Vokietijos teritorijoje aplinkybes.
„Tyrėjams taip nutinka, kad apninka kokia nors idėja ir nepaleidžia, priverčia pradėti „skaitinėti“, giliau domėtis ir netrukus pastebi, kad tai turi rimtą pagrindą. Man taip ir atsitiko – pradėjau skaityti visą esamą bibliografiją – periodiką, memuariką ir netgi beletristiką – peržiūrėjau visą ikonografiją apie „Lituanicą“ ir pamačiau, kad per 80 metų nėra nieko naujo. Klausimai sukasi ratu, nes nėra naujų šaltinių, tad nusprendžiau tuos šaltinius surasti“, – apie tyrimo pradžią pasakoja G.Sviderskytė.
Pašnekovės teigimu, panašiai nutinka kompozitoriui, kurio galvoje skamba simfonija – kol jos neužrašai, negali normaliai gyventi. G.Sviderskytės simfonija jau turi konkrečius rėmus – tiesos apie „Lituanicą“ lietuviams dar teks palaukti bent iki 2015-ųjų metų vasaros. Tada tyrinėtoja gins disertaciją ir jos tema planuoja išleisti monografiją.
Apie G.Sviderksytės tyrimą daugiau galite sužinoti apsilankę lituanica-documentica.lt
„Tokie darbai pradedami ne dėl noro užsidirbti, tai yra tyrėjų laimė ir tuo pačiu nelaimė, kad užvaldžiusi idėja išveda iš visų finansinių krizių ir nuopuolių. Tyrinėtojas Lietuvoje turi suktis kaip kiškis miške – reikia mokėti išgyventi. Disertacijos akademinis užnugaris man yra stabilumas ir garantija, kad darbą baigsiu. Doktorantas gali pretenduoti į tyrimo projektų konkursus, gauti dalinį finansavimą akademinėms išvykoms, tačiau pavadinčiau tai labiau ne parama, o palaikymu. Reikia mokėti ir savo asmenine „valiuta“ – laiku, energija, sveikata“, – pasakoja G.Sviderskytė.
Jau galiu teigti, kad katastrofa niekur nebuvo deramai ištirta. Mūsų lakūnai atsidūrė labai įtemptu laiku strateginės reikšmės Vokietijos regione ir politiniu požiūriu visoms valstybėms jie buvo kliuvinys.
– Darius ir Girėnas yra mūsų didvyriai, tačiau valstybiniu lygiu per 80 metų nepabandyta išsiaiškinti tiesos apie jų katastrofą. Kodėl?
– Atkuriant Nepriklausomybę pasirodė kelios knygos. Turbūt geriausiai vertinamas muziejininkų Gyčio Ramoškos, Algirdo Gamziuko ir Nijolės Dariūtės-Maštarienės išleistas kuklus dokumentų rinkinukas. Jis buvo labai mažas, tačiau tai buvo pirmoji iniciatyva einant dokumentinio archyvinio tyrimo tema, bet per dvidešimtmetį darbas nebuvo pratęstas.
Kokios priežastys? Pirmiausia – mūsų valstybės prioritetai. Kultūrai ir švietimui nuo pat pradžių nebuvo skiriama reikiamo dėmesio ir nuo šios pakalnės mes toliau riedame. Mūsų jaunimas dabar neturi galimybių perimti istorinį ir kultūrinį paveldą, nes niekas jam negali jo įskiepyti. Šiuolaikiniam žmogui reikia kalbėti šiuolaikinėmis priemonėmis, o ne sekti naftalinu trenkiančias senų bobučių pasakas. Turime gauti dokumentalią tiesą, paremtą tarptautiniais archyvais. Tačiau vyriausybėje man buvo tiesiai pasakyta – „nejau jūs galvojate, kad jaunimui reikia žinių?“.
– Kodėl tuo nesusidomėjo akademikai?
– Šlovė jiems, kad bent senoji mūsų istorija, ypač LDK periodas, jau stovi ant rimtų ir giliai susmeigtų pastolių. Tačiau iki dvidešimtojo amžiaus dar yra daugybė reiškinių ir įvykių, prie kurių istorikai dar nespėjo prikišti ne tik pirštų, bet ir nagų. Yra tiek baltų dėmių, kad reikės nugyventi bent dešimtmetį, kol atsiras rimta ir solidi lietuviška XX a. istorija.
– Pirmadienį skrydžiui sukako 80 metų. Ar jo reikšmė ir žinomumas labai pasikeitė nuo tarpukario?
– Visais laikais patikimos dokumentalios informacijos kiekis nekito, o didelė dalis archyvų iki kokių 1980-ųjų buvo įslaptinta. Net nežinau, ar gerai, kad paklausėte apie reikšmę. Aš tiesiogiai bendrauju su dabartiniais abiturientais, kurie savo rašiniuose teigia, kad Lietuvai reikia globalizuotis ir integruotis, tad nacionaliniai didvyriai ir tautinė kultūra buvo svarbi tik sovietmečiu. Taip samprotauja intelektualūs jaunuoliai ir tai tik parodo mūsų švietimo sistemos ir kultūros politikos rezultatus. Tai yra tragiška – nukertame savo šaknis. Kai tiems patiems jauniems žmonėms duodi gyvas žinias ir perduodi tai, ką išmanai – nebūna nė vieno, kuriam tai būtų neįdomu. Tačiau mes ir toliau uostome tą seną naftaliną ir be jokios gyvasties darome kasmetines „apeigas“, trafaretinius oficialius paminėjimus.
Tai, kad Kaune tik 1993 metais iškilo monumentas, – viską apie mus ir pasako. Tačiau visai nesvarbu, ko norėjo paprastas lietuvis – reikia suprasti, kad viską lėmė politinė ir geopolitinė situacija, santvarka. Sovietmečiu ši istorija buvo išnaudojama propagandos tikslams.
– Ko galime tikėtis iš jūsų tyrimo – griausite mitus, atskleisite tiesą ar tiesiog pagrįsite tai, kas žinoma?
– Visada sakau, kad mano tikslas nėra kažką sugriauti, o atrasti, įrodyti ir pagrįsti. Nenoriu ginčytis dėl niekuo nepagrįstų mitų. Po katastrofos tiek JAV, tiek Vokietijoje į tyrimą įsitraukė daugybė organizacijų, įvairaus, taip pat ir aukščiausio rango valdininkų, pareigūnų teisiniame, administraciniame, politiniame ir diplomatiniame lygmenyje. Svarbus aspektas yra Lietuvos, kuri iki katastrofos nei su lakūnais, nei su „Lituanica“ nebuvo susijusi, įšokimas į šį virdulį. Tad reikia išnarplioti teisinį forminimą bei statusą, reakcijas į katastrofą, lakūnų palaikų ir „Lituanicos“ nuolaužų, relikvijų perdavimo Lietuvai juridinius aspektus.
Kitas momentas – išsiaiškinti visų trijų valstybių politinius interesus ir prioritetus, kurie buvo skirtingi ir jų sankirtos nulėmė tai, kad „Lituanicos“ katastrofos tyrimas buvo oficialiai atliktas tik Vokietijoje ir Lietuvoje, o JAV nusišalino. Jau galiu teigti, kad katastrofa niekur nebuvo deramai ištirta. Mūsų lakūnai įtemptu laiku atsidūrė strateginės reikšmės Vokietijos regione ir politiniu požiūriu visoms valstybėms buvo kliuvinys.
– Dėl to ir atsirado „Lituanicos“ pašovimo mitas? Ar jame yra bent kiek tiesos?
– Pasinaudosiu tyrėjo privilegija kalbėti tik tai, ką žinau iš tyrimo medžiagos. Galiu pasakyti, kad užčiuopiau rimtą pagrindą manyti, kad „Lituanicai“ įskridus taip giliai į Vokietijos sausumos teritoriją ir atsidūrus trikampyje tarp Stargrado, Berlyncheno ir Soldino prieigų, bet kokiu atveju jos avarinio nutūpimo pasekmės būtų buvusios dramatiškos. Darau prielaidą, kad jau nelaimės metu tas regionas buvo specifinis – šiek tiek vėlesniuose dokumentuose aptikau, kad kaip tik prie pat katastrofos vietos buvo griežtai apibrėžtas rytinio Vokietijos pasienio regionas – stačiakampis, kuriame buvo paskelbta neskraidymo zona. Diplomatiniame susirašinėjime ši zona tiesiogiai siejama su militaristinės funkcijos objektų kūrimu.
Manau, kad Kauno politikų sprendimas buvo nepasvertas – Lietuva užsikrovė nepavelkamą naštą, kurią vilkti trukdė stipresnių valstybių įtaka, o nepriklausomas katastrofos tyrimas buvo neįmanomas.
Pasakojimai apie Berlyncheno stovyklą, neva virš kurios buvo pašauta „Lituanica“, nėra visai iš piršto laužti. Patys vokiečiai savo skubotame avarijos tyrime pamini, kad lėktuvas apskrido kelis ratus virš Berlyncheno stovyklos, bet šis objektas daugiau visiškai niekur nėra minimas. Kol kas nėra rasta daugiau dokumentų, kurie atskleistų, koks tai galėtų būti objektas – jo statusas, apsauga ar pan. Be to, teturime šio vokiečių tyrimo vertimą – galbūt radus vokišką originalą suprastume daugiau. To meto vertimuose institucijų ir organizacijų pavadinimai dažnai netikslūs ir kelia daug painiavos.
– Vadinasi, „Lituanica“ negalėjo skristi ten, kur skrido?
– Lėktuvo maršrutas buvo numatytas Baltijos jūros pakrante – apie tai kalbėta ir įteisinant skrydį. Vokietija tarp praskrendamų valstybių buvo minima, o pagal jos ir JAV susitarimą leidimo skristi Vokietijos ir Nyderlandų oro erdve gauti nereikėjo. Iš išlikusių žemėlapių matyti, kad maršrutas aiškiai nubrėžtas buvo iki Londono, vėliau numatyta atsarginių maršrutų, bet lakūnai neketino lįsti giliai į sausumą, bent jau niekaip to nėra patvirtinę. Dokumentuose minėta ir Lenkija, tačiau žinant tuomečius Lietuvos santykius su Lenkija ir labai apsunkintą orlaivių judėjimą tarp šių valstybių, suprantama, kad lakūnai tikrai nebūtų laisva valia rinkęsi skristi virš Lenkijos. Tai yra pagrindinė mįslė – kodėl jie atsidūrė ties Vokietijos ir Lenkijos sausumos siena, ką „Lituanica“ veikė tame regione.
Abiejuose oficialiuose tyrimuose teigiama, kad lakūnams pritrūko kuro – lietuviai teigė, kad jo maksimaliai būtų užtekę valandėlei (iki Kauno buvo likę apie trys valandos skrydžio, – aut. past.). Ir vieni, ir kiti spėjo, kad buvo ieškoma nusileidimui tinkamos vietos. Vokiečių akte griežtokai suformuluota, kad logiškai nėra paaiškinama, kodėl lėktuvas skrido šiame regione, rizikingame aukštyje tamsiu paros metu – esą jie visai prarado orientaciją. Lietuviai „Lituanicos“ klaidžiojimą aprašė aptakiau, bet priežasties taip pat nepaaiškino.
 |
| B.Tilmanaitės/lituanica-documentica.lt nuotr./Stepono Dariaus ir Stasio Girėno asmeniniai daiktai. |
Katastrofos vietoje dirbo tik Vokietijos pareigūnai – lietuvių tyrėjų ten nebuvo, tik vakarop pasirodė be oficialių įgaliojimų, savo iniciatyva po darbo atvažiavę keli atstovybės žmonės. Praėjus parai atvyko du Lietuvos aeroklubo atstovai, tačiau pėdsakai jau buvo atšalę ir jie jau surinko antrinę informaciją. Vokiečiai tyrime užfiksavo, kad tik viename bake rasta 10–15 litrų kuro, lietuviai kalbėjo apie 50, o viename JAV dokumente aptikau, kad šis skirtumas tik informacijos perdavimo telefonu klaida. Tikslių skaičių nėra, tačiau remiantis šiais dokumentais tenka konstatuoti, kad iki Kauno „Lituanica“ tą naktį nebūtų atskridusi.
– Tačiau Vokietija su Lietuva tuo metu bendradarbiavo noriai ir viską perdavė?
– Vokiečių geranoriškumas nekelia abejonių, tačiau kelia įtarimą. Nuostabiai sklandžiai ir organizuotai, su iškilmėmis viskas labai greitai išlydėta į Lietuvą, iš tolo apeinant oficialius JAV pareigūnus. Tai gana iškalbinga.
– Tačiau teigiama, kad iš Vokietijos Lietuvos nepasiekė maždaug trečdalis lėktuvo nuolaužų. Tai tiesa?
– Tai dar vienas mitas. Yra dokumentai Kaune, kuriuose minima, kad į Kauną neparkeliavo apie trečdalis nuolaužų. Tačiau galiu patikinti, kad dar niekas nepaskelbė tuomečio nuolaužų sąrašo – jis pernelyg glaustas ir santūrus, iš jo negali susidaryti vaizdo, ko trūksta. Matyt, tas trečdalis nustatytas „iš akies“. Iki šių dienų niekas ir neužsiėmė šiuo ilgu kruopščiu ir beveik nykiu darbu – sudėlioti nuolaužas ir aiškiai parodyti: gal net pusės lėktuvo nėra, o gal turime visą? Tai turėtume pradėti šių metų antrąjį pusmetį.
– Ką apie tai sako Vokietijos archyvai?
– Surasti reikiamą dokumentą iš nacistinio periodo yra tas pats, kaip ieškoti adatos šieno kupetoje. Didžiuma archyvų, kurie susiję su kariniais, strateginiais, politiniais ar žvalgybos dalykais, karo pabaigoje buvo masiškai naikinami. Antra – sąjungininkų perimti archyvai buvo išblaškyti po kitas valstybes. Kai nuvykome į pirmą ekspediciją Berlyne ir Potsdame, labai nustebome radę itin svarbių dokumentų – antai, pirmą žinomą vokiečių raportą iš katastrofos vietos. Tai fantastika. Manau, kad gerokai paieškojus, galima sugaudyti ir daugiau atskirų epizodų, tačiau neturiu daug vilčių: vokiečių archyvus tiesiog būtina patikrinti ir tiek.
– Ką padėjo išsiaiškinti šis vokiečių raportas?
– Tai įdomios trijų valstybių sąveikos patvirtinimas. Jame paminėti aspektai, kurie vėliau perimti ir vokiečių, ir lietuvių oficialių tyrėjų: kaip buvo „sukalta“ pirminė versija, taip ji ir įsitvirtino. Raporte konstatuojama, kad sudužo amerikiečių lėktuvas ir žuvo du JAV piliečiai su Amerikos pasais – Stephen William Darius ir Stanley Girch. Lakūnai ieškojo vietos nutūpti, matomumas buvo prastas, skrido per žemai, užkliudė medį ir sudužo. Pabaigoje lyg niekur nieko parašyta, kad labai malonu, jog nuolaužomis ir palaikais apsiėmė rūpintis Lietuvos atstovai. Tai iškelia šimtą klausimų, užsimezga vos ne politinis detektyvas – kur dingsta JAV ir kodėl atsiranda Lietuva?
Jeigu pavyktų atkurti bent pirmų dviejų parų įvykius, gautume daug atsakymų. Vokiečiai darė viską, kad bet kokia informacija nebūtų eskaluojama – jiems tai buvo lyg peilis po kaklu. Ir štai Lietuva pasiūlo surengti valstybines laidotuves JAV piliečiams, o JAV labai lengvai tuo pasinaudojo ir po to visi ožiai buvo kariami ant oficialiojo Kauno. Manau, kad Kauno politikų sprendimas buvo trumparegiškas – Lietuva užsikrovė naštą, kurią vilkti trukdė stipresnių valstybių įtaka, o nepriklausomas katastrofos tyrimas buvo neįmanomas ir atliktas tik formaliai, žygio įamžinimo reikalai taip pat įstrigo.
– Kodėl JAV taip greitai atidavė viską Lietuvai ir atsiribojo nuo tyrimo?
– Tai nusvėrė politiniai interesai. Oficialusis Berlynas buvo ties didelėmis permainomis, kurias labai akylai, tačiau tyliai ir su baime, stebėjo kitos valstybės. Užsienio politika buvo įtempta, tarpvalstybiniai santykiai buvo ypač saugomi, tad JAV valstybės reikmės buvo svarbesnės nei dviejų natūralizuotų amerikiečių žūties išaiškinimas. Tačiau būtent už Atlanto Dariaus ir Girėno įamžinimas skleidėsi netrukdomai – JAV lietuviai jau 1935 metais Čikagoje pastatė puikų paminklą, kuris vis dar solidžiai atrodo. Petras Jurgėla išleido solidžią monografiją bei buvo organizuojamas Felikso Vaitkaus skrydis su „Lituanica II“.
Lakūnai žadėjo bendradarbiauti dar pusmetį ir pagal nustatytus kriterijus dalytis pajamas iš lėktuvo pardavimo, už skaitytas paskaitas, išleistas knygas ir pan. Jie buvo ir bendražygiai, ir verslo partneriai.
Ką mes turėjome Lietuvoje? Tarpžinybinė komisija tragedijos įamžinimo būklę įvardijo kaip nepakenčiamą. Iki pat 1939 metų Kaune nebuvo rasta vietos paminklui. Šiuo požiūriu JAV vyriausybė pademonstravo lankstumą ir liberalumą, nes netrukdė įamžinimo ir pagerbimo akcijų, tačiau teisiniu ir politiniu požiūriu buvo kategoriška ir niekada nereagavo į jokį spaudimą pradėti nepriklausomą oficialų katastrofos tyrimą.
– Kalbėjote apie „Lituanicos“ skrydžio teisėtumą. Ar lėktuvas negalėjo kilti?
– Dabar jau visiškai aišku: jie buvo oficialiai įspėti jokiomis aplinkybėmis nepakilti. Skrydžio teisiniai klausimai JAV Valstybės departamente liko nesuderinti.
– Kodėl Darius ir Girėnas taip skubėjo?
– Buvo pranešta, kad nuo liepos 13 dienos, esant tinkamoms oro sąlygoms, „Lituanica“ ir dar keli lėktuvai ketino startuoti. Nebuvo paslaptis, kad jie kils, nors lakūnai federalams buvo pranešę, kad tai darys rugpjūčio pradžioje. Faktas, jog Darius ir Girėnas buvo pavargę nuo nuolatinio spaudimo – jie buvo šmeižiami, kad prašvilps suaukotas lėšas. Antra, jie tiesiog sėdėjo be pinigų. Trečia, kaip tik tą savaitgalį Čikagoje vykusioje pasaulinėje parodoje vyko lietuvių dienos ir mūsų diplomatai pirmadienį organizavo lakūnų pergalės pagerbimo iškilmes. Tai buvo puiki proga. Sužinoję geresnes orų progzones, Darius ir Girėnas pakilo iškart po Wiley Posto – pirmojo žmogaus, kuris vienas apskrido Žemės rutulį.
– Ką lakūnai žadėjo veikti Kaune?
– Nedaug apie tai žinoma, tačiau yra neskelbtas dokumentas – Dariaus ir Girėno sutartis anglų kalba. Lakūnai buvo sutarę Kaune neužsibūti, pasikviesti iš JAV „Lituanicos“ mechaniką Viktorą Jasulaitį ir jau rugpjūčio pirmomis dienomis kilti atgaliniam skrydžiui. Iš Dariaus dienoraščio ir sutarties matyti, kad jis sukūrė prielaidą skristi vienas arba su kitu lakūnu. Sutartyje numatyta, kad vienam atsisakius skristi, kitas savo nuožiūra rinksis partnerį. Po to lakūnai žadėjo bendradarbiauti dar pusmetį ir pagal nustatytus kriterijus dalytis pajamas iš lėktuvo pardavimo, renginių, išleistų knygų ir pan. Taigi jie buvo ir bendražygiai, ir verslo partneriai.
 |
| B.Tilmanaitės/lituanica-documentica.lt nuotr./Stasio Girėno JAV pasas. |
– Skrydis buvo ir investicija?
– Kodėl gi ne? Jiems juk reikėjo iš kažko gyventi. „Lituanicai“ pirkti buvo atiduotos visos lėšos ir net skolintasi iš artimųjų. Tuo metu buvo aviacijos aukso amžius, jie rizikuodami siekė karjeros. Kūrėsi įvairios aviacijos bendrovės ir geri lakūnai buvo graibstomi – tai buvo sprogstamo progreso sfera, kaip dabar IT sektorius.
– Ar šio skrydžio reikšmė aviacijai vis dar tinkamai įvertinama?
– JAV lietuviai labai didžiuojasi, kad parodoje „Aviacijos aukso amžius“ užsimenama apie Darių ir Girėną – tai laikoma dideliu pripažinimu. Kita vertus, literatūroje nėra vienodo požiūrio – vienuose rekorduose jie figūruoja, kituose – jų nėra. Skrydį gaubianti suirutė, painiava ir migla stipriai paveikė ir aviacijos istorikus – per daug košės privirta. Tai buvo kliūtis tvirtam tarptautiniam ir, svarbiausia, ilgalaikiam pripažinimui. Nepaneigiama, kad po starto nacionalinė JAV spauda aprašė tai kaip jau įvykusį žygdarbį ir lygino pakilimą su legendinio Charleso Lindbergho bandymu kilti, kuris vos nesibaigė katastrofa. Tik pakilę mūsiškiai sulaukė didelės pagarbos, tačiau jau antrą dieną viską sujaukė neaiškumas dėl teisinių klausimų, o po pusantros paros – nerimas dėl žinių trūkumo. Galop viską sujaukė žinia apie katastrofą.
– Po jūsų tyrimo neaiškumų sumažės?
– Manau, kad tikrai sumažės – mitai mirs natūralia mirtimi, nereikės jų nei žudyti, nei dobti. Bet reikia suprasti, kad istorijoje negali padėti galutinio taško – visada lieka tikimybė, kad kažkur kažkada atsiras naujas dokumentas, kuris arba užpildys spragą, arba sukurs naują.
