Jis gyveno čia, šioje nusikaltėlių šalyje; jis matė, kaip ji žlugo. Tada jis buvo 25-erių ir jo vardas tada buvo Ivanas, ne Johnas; dar ne, rašo „Der Spiegel“.
 |
| Dipuko Ivano Demjaniuko asmens pažymėjimas |
Ivanas Demjaniukas, kilęs iš Ukrainos, baigiantis karui tarnavo Flosenburgo koncentracijos stovykloje, į kurią jis buvo perkeltas iš SS mirties lagerio „Sobibor“ Lenkijoje. Jis vienas iš 5000 vyrų, kurie padėjo Vokietijos nacių režimui vykdyti tūkstantmečio nusikaltimą – siekį išnaikinti visus Europos žydus; šis planas vadintas „Die Endlösung der Judenfrage“ („Galutinis žydų klausimo sprendimas“).
Po karo septynerius metus Vokietijoje, Feldafinge, pabuvęs dipuku (displaced person) – „perkeltuoju asmeniu“, kaip anglai ir amerikiečiai vadino namus per karą praradusius žmones, padirbėjęs amerikiečių kariškiams, I.Demjaniukas 1952 metais su žmona ir dukra persikėlė gyventi į Jungtines Valstijas ir tapo Johnu Demjanjuku.
Praėjusią savaitę jis sugrąžintas į Vokietiją ir laikomas Miuncheno Štadelheimo kalėjime, nes Feldafingas priklauso Miuncheno apygardos teismo aprėpiamai teritorijai. Jo kamera – 24 kv. metrų ploto, didelė – sprendžiant pagal įprastas kalėjimo normas.
Vokietijos vykdomame žydų Holokauste dalyvavo ir lenkų ūkininkai, olandų žemės registro pareigūnai, prancūzų merai, norvegų ministrai, italų kareiviai.Teisme 90-mečio J.Demjaniuko jo laukia kaltinimai prisidėjus prie 29 tūkst. žydų nužudymo Sobibore.
Kauno prisiminimai
Pasak straipsnio autorių, pastarasis nacio teismas Vokietijoje yra ypatingas tuo, kad pirmą kartą pasaulio dėmesio centre atsidūrė užsienio nusikaltėliai. Kiek yra vyrų, į kuriuos lig šiol stebėtinai mažai kreipta dėmesio: tai ir ukrainiečių žandarai, latvių pagalbinė policija, rumunų kariai ar vengrų geležinkeliečiai. Vokietijos vykdomame žydų Holokauste dalyvavo ir lenkų ūkininkai, olandų žemės registro pareigūnai, prancūzų merai, norvegų ministrai, italų kareiviai, nurodo „Der Spiegel“.
Vokietijos šiuolaikinės istorijos instituto eksperto Dieterio Pohlio vertinimu, daugiau kaip 200 tūkst. ne vokiečių ir ne austrų „rengė, vykdė ir prisidėjo prie žudymo“. Dažnai jie buvo net labiau šaltakraujiški už Hitlerio smogikus, pažymi „Der Spiegel“.
 |
| Ivanas Demjaniukas buvo deportuotas iš JAV į Vokietiją. |
Toliau pateikiamas tokio žiaurumo, parodyto vokiečių kario akivaizdoje Kaune, pavyzdys. Pasak „Der Spiegel“, Vokietijos armijos šiaurinės grupuotės pulkininkas 1941 metų birželio 27 dieną ėjo pro degalinę, kurią buvo apsupusi minia žmonių. Girdėti šūksniai „bravo“, plojimai, motinos iškėlusios savo vaikus, kad jie geriau matytų. Karininkas priėjo arčiau ir paskui užrašė ką matęs.
„Betonuotame kieme šviesiaplaukis vyras, maždaug 25-erių amžiaus, vidutinio ūgio, ilsėjosi pasirėmęs į medinį baslį, rankos storumo, siekiantį vyro krūtinę. Prie jo kojų gulėjo 15, 20 žmonių, mirusių ar mirštančių. Iš žarnos bėgantis vanduo plovė kraują į kanalizaciją“.
Karys toliau rašė: „Vos už kelių žingsnių už šio vyro stovėjo apie 20 vyrų, kuriuos saugojo keli ginkluoti civiliai – tyliai ir nuolankiai laukiantys baisios egzekucijos. Trumpu mostu pakviestas vienas jų tyliai žengė žingsnį ir (...) buvo nudobtas mediniu basliu, ir kiekvieną smūgį džiaugsmingais šūksniais palydėdavo žiūrovai“.
Šią žudymo orgiją susirinkusieji pavertė Lietuvos nacionalinėmis apeigomis, rašo „Der Spiegel“.
Anot vokiečių kario, kai visi jau gulėjo negyvi ant žemės, šviesiaplaukis žudikas užsilipo ant lavonų krūvos ir ėmė groti akordeonu. Žiūrovai sugiedojo Lietuvos himną, tartum ši žudymo orgija būtų nacionalinė ceremonija.
Vokiečiai vieni nebūtų pajėgę
Straipsnio autoriai klausia, kaip šitai galėjo atsitikti? Ilgą laiką šis klausimas nebuvo keliamas nei vokiečiams, kurių atsakomybė už šį siaubą neginčijama, bet ir nusikaltėliams iš kitų šalių.
 |
| Ravensbriuko koncentracijos stovyklos krematoriumas |
Kas vertė rumunų diktatorių Ioną Antonescu ir jo generolus, karius, tarnautojus, valstiečius nužudyti 200 tūkst. žydų (arba dvigubai daugiau) „savo noru“, kaip rašė istorikas Arminas Heinenas? Kodėl Baltijos mirties eskadronai žudė vykdydami vokiečių įsakymus Latvijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje? Kodėl vokiečių „Einsatzgruppen“ – sukarintos „intervencijos grupės“, valdomos SS, taip lengvai prikabindavo ne žydus rengti pogromus (regione) tarp Varšuvos ir Minsko? Tokius klausimas kelia „Der Spiegel“.
Žurnale pabrėžiama, kad visiškai neginčijama, jog Holokausto niekada nebūtų buvę be Hitlerio, SS vado Heinricho Himmlerio ir daugybės kitų vokiečių. Tačiau taip pat akivaizdu, „kad vokiečiai vieni patys nebūtų įstengę išžudyti milijonus Europos žydų“, – sako Hamburgo istorikas Michaelis Wildas.
Šituo niekada neabejojo daugelis išgyvenusiųjų. Lietuvos žydų sąjungos suvažiavimo Miunchene 1947 metais rezoliucija buvo priimta su tokia antrašte: „Lietuvių tautos kaltė už Lietuvos žydų išžudymą“.
Pasak „Der Spiegel“, žydų žudynių laukuose kiekvienam vokiečių policininkui buvo iki dešimt vietinių padėjėjų. Panašus santykis buvo ir mirties stovyklose. Tik ne Aušvice, kur veikė beveik vien vokiečiai, o tokiose stovyklose kaip Belzeke (išžudyta 600 tūkst.), Treblinkoje (900 tūkst.), ar I.Demjaniuko Sobibore, kuriame saujelei SS narių padėjo apie 120 Travnikų (stovykloje parengti) vyrai.
Be jų vokiečiai Sobibore niekada nebūtų įstengę nužudyti 250 tūkst. žydų, sakė buvęs šio stovyklos kalinys Blattas. Nes Travnikų vyrai saugojo Sobiboro stovyklą, varydavo žydus į geležinkelio vagonus ar sunkvežimius, dujų kameras, rašo „Der Spiegel“.
300 žydų – 300 kelnių ar 300 batų
Žurnale svarstoma, kas skatino žmones žudyti – sunku pasakyti. Nacionalizmas ar antisemitizmas tebuvo tik dingstis. Karo metais Vokietijoje niekas nebadavo, bet Rytų Europoje gyvenimas buvo skurdus. „Vokiečiams 300 žydų reiškė 300 žmonijos priešų, o lietuviams jie reiškė 300 kelnių ar 300 batų“, – sakė vienas liudininkų.
 |
| Osvencimo koncentracijos stovyklos aukų batai |
Anot „Der Spiegel“ nėra pagrindo manyti, kad žudynių vykdytojai buvo patologiniai sadistai. Jeigu taip būtų, tai būtų nesunku pastebėti. Štai 50 lietuvių, kuriems vadovavo SS oberšturmbanfiureris (papulkininkis) Joachimas Hamannas, per savaitę penkis kart vykdavo į kaimus žudyti žydų, ir iš viso išžudė apie 60 tūkst. žmonių. Pakakdavo dėžės degtinės nuotaikai pataisyti. Vakarais jie grįždavo į Kauną ir valgykloje girdavosi savo nusikaltimais.
Nė vienas lietuvių anksčiau nebuvo nusikaltėlis. „Jie buvo „visiškai normalūs“, nurodo istorikas Knutas Stangas. Beveik visur po karo žudikai grįždavo į normalų gyvenimą. Ir J.Demjanjukas Klyvlende, Ohajuje, buvo geras bendradarbis ir draugiškas kaimynas, pažymi „Der Spiegel“.
Kerštas taip pat turėjo tam įtakos. Pavyzdžiui, Lenkijoje 1941 metais buvę pogromai prieš žydus buvo rengiami manant, kad žydai buvo sovietų valdžios pagrindas. Biurokratinėje sovietų sistemoje žydų dalis būdavo ryškesnė. Todėl daugelis kaltino žydus dėl Rytų Lenkijos okupacijos 1939 metais.
Slaptoji Stalino policija NKVD Baltijos šalyse, Rytų Lenkijoje, Ukrainoje šaudydavo, tremdavo į gulagus įtariamus sovietų režimo priešus. Todėl vokiečiams artėjant plačioje teritorijoje nuo Baltijos iki Karpatų sovietai paliko sutrikusius gyventojus ir masinių žudynių kapus.
Kol kas vis dar galutinai neįvertintas Europos šalių indėlis Holokauste. Prancūzai ir italai ėmėsi ieškoti nusikaltėlių per vėlai – kai dauguma jų jau mirę, lietuviai ir ukrainiečiai vis tebedelsia, taip pat ir rumunai, vengrai, lenkai, rašo „Der Spiegel“.
Straipsnio autoriai tikisi, kad J.Demjanjuko teismas kažkiek išjudins šio istorijos laikotarpio Europoje kompleksinio įvertinimo procesą.
