– Lietuvos geopolitinė aplinka per pastaruosius metus smarkiai pasikeitė – „Brexit“, agresyvėjanti Rusija, populizmo iškilimas Vakaruose – ir kelia nemažai iššūkių Lietuvai. Jūs jau labai seniai stebite ir nagrinėjate Lietuvos gyvenimą ir viešąją erdvę. Kokie, jūsų nuomone, yra didžiausi iššūkiai kylantys šiandieninei Lietuvai? Ar Lietuvai iškilo egzistencinė grėsmė?
Pastabusis: Kaip politologas aš skaitau, kad šiame etape mūsų respublika įeina į lemiamą vystymosi fazę, kai sprendžiasi ar nedaleisime reakcinių jėgų diktato. Niekam ne paslaptis, kad tarptautinė situacija daugiau nei sudėtinga – už Atlantikos galvą vėl kelia imperializmo hidros, eurozonoje bankinio kapitalo aštunkojaivilioja darbo žmones į naujus infliacijos žabangus, o kažkokie tai bailūs šakalai prisidengę olimpine vėliava siekia suardyti tautų draugystę, aukodami lengvosios ir sunkiosios atletikos ateitį bei statydami į pavojų farmakologijos mokslo progresą. O kuo gi šitame kontekste užsiima mūsų valdantieji sluoksniai? Vietoj to, kad su pilnu rimtumu atsinešti į įsiskaudėjusias respublikos gyventojų problemas, visomis priemonėmis kelti jų materialinio pragyvenimo ir kultūringumo lygį, jie vėl uoliai vaidina ištikimų stambiosios buržuazijos klapčiukų rolę, šokdami daugiapartinį kadrilį pigioje parlamentarinių rinkimų komedijoje.
Perfrazuojant plačiai žinomą politologinę išmintį išeina, kad einamuoju momentu ir viršūnės ir apačios nei ko tai nori, nei ką tai gali.
Iš kitos pusės su liūdesiu prisieina konstatuoti, kad ir liaudies masės pasinėrė į kokios tai visiškos apatijos stovį, atsidavė papigintų plataus vartojimo prekių vaikymuisi bei, užkibusios ant negudraus išpardavimų kabliuko, nesijaučia atsakingos uždavinėti toną svarbiausiems politekonominiams procesams mūsų respublikoje. Perfrazuojant plačiai žinomą politologinę išmintį išeina, kad einamuoju momentu ir viršūnės ir apačios nei ko tai nori, nei ką tai gali. Deja, čia ne koks tai atsitiktinumas, nes viskas vyksta pagal reakcinį globalizacijos scenarijų, parašytą beveidžių biurokratijos sraigtelių Vašingtono, Briuselio ir Berlyno dangoraižiuose, kad patenkinti žemiausius tarpnacionalinių monopolijų instinktus.Mano paskaičiavimais Lietuvai būtent šiame raidos etape su visu aštrumu stojasi egzistencinis klausimas ar būti savistove ar taip ir pasilikti marionete, spurdančia kruvinose laukinioglobalinio kapitalizmo letenose.
– Gal yra kitos bėdos, labiau susijusios ir kylančios iš Lietuvos istorijos, kurių mes vis dar nesugebame įveikti ir kurios trukdo vystytis?
Pastabusis: Skaitosi, kad Lietuvos istorija yra viena iš labiausiai intriguojančių planetoje. Vedantys archeologai įrodė, kad mūsų respublikos gyventojų protėviai buvo aukštos moralės, o jų menas buvo labai išsivystęs ir biškį panašus į Pikaso kūrybą, nes jie gyveno brandaus pirmykščio komunizmo santvarkoje, kai vienas buvo už visus ir visi už vieną, o mamutiena visiems būdavo padalijama po lygiai.
Tolimojo ir artimojo užsienio mokslininkai su nuostaba ir sunkiai tramdomu pavydu rašo, kaip amžių bėgyje lietuvių valstietija sugebėjo išsaugoti nepažeistą šitą savo indoeuropinį branduolį ir iki šiol šneka beveik sanskritu. Bet jeigu paskaityti bet kokįtai mūsų vietinių specialistų parašytą istorijos vadovėlį, tai matosi atvirkščia tendencija sumenkinti arba apeiti tylomis valstietijos indėlį ir, vietoj to, garbinti išnaudotojiškų klasių keliaklupsčiavimą savo šeimininkams iš Vakarų, prasidėjusį dar vėlyvojo feodalizmo konvulsijose bei besaikiai liaupsinti palaipsninį svetimo lietuvių liaudies psichotipui bedvasio kosmopolitizmo skverbimąsi į visas gyvenimo sferas.
Per visą mūsų istoriją raudona linija eina mintis, kad reikia laikytis savo baltiškų šaknų nežiūrint į nieką ir būti savimi. Tačiau, pastarasis momentas liaudies masių aukėjime yra kenkėjiškai neišryškinamas, mėginant užtušuoti valstietišką jų prigimtį ir baltoslaviškąpolinkį į bekompromisinį kolektyvizmą. Tai liaudies masėse iššaukia nepilnavertiškumo jausmą ir to pasekoje josneišvengiamai blaškosi, ieško kažko tai išorėje bei dideliais mastais emigruoja. Neigiama paskutinių dešimtmečių dinamika išsklaidė iliuzijas, kad sveiką tautiškumą galima užtikrinti tik lietuvių kalbos specialistų pastangomis, iš viršaus prakontroliavus liaudies masių rašybą, gramatiką ir tarimą. Ne tik filologai, bet ir istorikai neša tiesioginę atsakomybę už respublikos gyventojų dvasinį imunitetą ir todėl negali būti palikti savieigai bei turės iš peties padirbėti perrašinėdami istorijos analus pagal tai kaip diktuoja liaudies klasiniai interesai. Kad neišnyktume kaip tauta, mums priklauso ne tik reguliariai naudoti lietuvių kalbąpagal specialistų nustatytas instrukcijas, bet ir atstatyti visas nugriautas pilis, supilti visus neužtenkamus piliakalnius ir išasfaltuoti privažiavimą prie kiekvienos alkavietės.
– Kaip jus vertintumėte šiandieninę Lietuvos viešosios erdvės būklę? Ar ji pakankamai aptaria minėtas problemas? Ar randate joj kokių nors įdomesnių pasiūlymų kaip jas spręsti?
Pastabusis: Kur benueisi: į taros pridavimo, viešojo maitinimo ar med. punktą, univermagą, taupomąją kasą, troleibuso stotelę bei kitas liaudies masių susitelkimo vietas visoje respublikoje tvyro krizinė atmosfera ir jaučiasi, kad žmonės širdimi supranta, kad kažkas tai yra ne taip, bet dar nežino, kaip tai išreikšti. Ir šitos atmosferos jau nepermuša per žydruosius ekranus ir radijo aparatus neperstojamai suokiamos monotoniškos liberalkonservatorinės giesmelės apie kokį tai šviesų rinkos rytojų, kurioms pataikūniškai akompanuoja ištisas parsidavusių už išėdas nuo finansinės oligarchijos puotos stalo socialdemokratinių oportunistų orkestras. Darbo žmonės jau seniai yra atriboti nuo viešosios erdvės ir net kai netyčiomis prisiskambina į kokią tai laidą yra greitai išjungiami iš eterio būk tai dėl kalbėjimo ne į temą, laiko nepakankamumo ar techninių gedimų. Aš pats asmeniškai nepavargstamai siuntinėju politinės situacijos analizes ir vertingus pasiūlymus į visus respublikinius spaudos organus, bet apart ideologiškai man tolimo žurnalo „Naujasis židinys“, priversto publikuoti mane vien tiktai dėl to, kad pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Pedinstituto politologijos katedra, kurioje aš dirbu ant ketvirčio lektoriaus etato, atsimušu į akliną cenzūros sieną. Dėl to laikas reiškinius vadinti savo vardais: Lietuvoje turime ne viešąją erdvę, o, geriausiame atvejyje, smulkiaburžuazinio pliuralizmo kloaką, kurioje smagiai pliuškenasi užsakomosios žurnalistikos pajacai ir skandinami vis dar pasitaikantys pavieniai liaudies masių protesto balsai.
– Aptarę visus minėtus procesus, kokį naują planą galėtumėte pasiūlyti Lietuvai?
Pastabusis: Net ir kokiam tai ne politologui aišku, kad šioje epochoje paimti telegrafą, geležinkelio stotį ir bankus, kad iššaukti negrįžtamus procesus neužtenka. Ir ne tik tai dėl to, kad valdantieji sluoksniai pasimokę iš 1917 metų,išsiskaidė ir išsisklaidė kaip galima plačiau, kad priešakiniams revoliucijos būriams būtų neįmanomavienu užėjimu paimti Sodrą, STT, FNTT,ŽŪM, LMA, VSD, LRT, TSPMI, VRK, MRU, LMT, VMI,ŠMM ir ŠMC ir etc. grynai fiziškai, o kaip paimti internetą iš viso nežino niekas. Jeigu netgi išeitų paimti, prie tokio gamybinių jėgų išsivystymo lygio viskas yra ant tiek sudėtinga, kad būtų neaišku, ką daryti iš karto po to. Kad užtikrintume bazinius darbo žmonių maitinimosi, sanitarijos ir kultūrinius poreikius daugumą senojo režimo tarnų prisieitų palikti prie jų pareigų (Žinoma, kai kuriuos elementus bus galima nedelsiamai likviduoti kaip atidirbtą istorinį materialą).
Senų kadrų perauklėjimas užtruktų per ilgai ir nebūtinai duotų užtikrintus rezultatus, nuolatos smirdėtų nepmaniškomis nuotaikėlėmis ir gale galų vėl kas nors tai per klaidą išleistų iš butelio landsberginės kontrevoliucijos džiną. O ir prie revoliucinį potencialą turinčių masių šiandien reikia prieiti kitaip: žmonėms patinka atsipalaiduoti, pasilinksminti, kažkiek tai pamaloninti save, papramogauti, o ne šokti ant ambrazūros ar eiti į durklų ataką. Todėl aš sakau: nešaudykim iš Auroros, nes jeigu kapitalizmas nesigriauna per viršų, jį galima biškis po biškio griauti pro apačią ir duodu ne bendrą respublikinį planą Lietuvai aplamai, o asmeninį planą kiekvienam liaudies masių atstovui. Liaudies masių priespauda ir išnaudojimas laikosi ant to, kad mes atsakom sau daryti tai ko labai visą laiką norisi, nes bijom ir gėdinamės, supančioti buržuazinės etikos voratinklio.Todėl aš sakau: nuėjai į parduotuvę,nebijok ir nesigėdink – atsikask batono ir padėk atgal ant prekystalio.
Nebijok ir nesigėdink prasinešti trusikuose kilogramą kitą sasiskų iš mėsos kombinato. Jeigu nedirbi tai ir nebijok bei nesigėdink – nedirbk, nelenk nugaros, tegul išskiria tau pašalpą išnaudotojai. Jeigu nori į tualetą, nebijok ir nesigėdink – daryk ne namie, o ten kur galima paįvairinti saldų buržuazinės estetikos vaizdelį. Tik biškutis drąsos mūsyse bei nedidelis žygdarbis kasdien ir iš pažiūros nepagadinama kapitalistinė saviorganizacija negrįžtamai subyrės iki pat savo kiaurai perpuvusių pamatų, o visi liaudies masių engėjai ir jų pakalikai išmirs naturaliai, kaip klasė nesuradusi priešnuodžių naujai revoliucinei taktikai. Skaitau, kad Lietuva nusipelnė stovėti šių procesų avangarde ir visas viltis dedu į lietuvių liaudį, kuri prabus ir vėl pradės nešti istorinių permainų naštą.
Jei susidomėjote Lietuvos politinio gyvenimo apžvalgininko Pastabiojo pateiktomis diagnozėmis ir siūlymais, kviečiame rugsėjo 16 d. ateiti į festivalį „Be Saugiklių: radikalios idėjos“, kuriame bus aptariama būtinybė (ne)keisti Lietuvos Konstituciją ir kiti su Lietuvos santvarka susiję klausimai, ir pasidalinti savo idėjomis bei įsitraukti į šią diskusiją.
