Buvęs Irako lyderis mėgo pasiplaukiojimus jūra, tačiau jis taip pat buvo prisiekęs sodininkas (pats išvedinėjo naujas rožių rūšis), jautė silpnybę brangiems vakarietiškiems kostiumais, kolekcionavo senoviškus ir šiuolaikinius ginklus bei automobilius. Jo paties žodžiais tariant, labiausiai gyvenime jis mėgo didžiuliu greičiu pralėkti Bagdado gatvėmis, įsikandus dantyse Havanos cigarą, rašo lenta.ru.
Dar viena Husseino aistra buvo knygos. 2000-aisiais Irake daugiau nei milijono egzempliorių tiražu buvo išleistas meilės romanas „Zabibah ir karalius“. Nors jo autorius pirminiuose leidimuose nebuvo nurodytas, jau gerokai vėliau autorystė buvo priskirta Saddamui. JAV Centrinės žvalgybos valdybos duomenimis, 160 puslapių alegorinį romaną Irako diktatoriui parašyti padėjo keli profesionalūs bendraautoriai.
Romano veiksmas plėtojamas senovės Mesopotamijoje, tačiau, kritikų nuomone, jame alegoriškai kalbama apie šių laikų Iraką, santykius su JAV ir kitomis valstybėmis. Pagrindinis knygos veikėjas, karalius – tai pats Saddamas Husseinas, o pas jį kiekvieną naktį ateinanti gražuolė Zabibah – Irako liaudis. Karalius ir pas jį slapta ateinanti nelaimingai ištekėjusi Zabibah, kurią muša ir prievartauja jos vyras (suprask, kad tai JAV – red. past.) kalbasi apie religiją, nacionalizmą ir liaudies vaidmenį.
Husseinas taip pat mėgo statyti rūmus sau ir savo artimiesiems – kaskart vis puošnesnius ir turtingesnius. Per 24 jo absoliučios valdžios Irake metus buvo pastatyta per 80 rezidencijų. Kai kurie arabiški leidiniai šį skaičių net linkę padvigubinti. Po vadinamaisiais Respublikos rūmais buvo pastatytas bunkeris, galintis atlaikyti atominės bombos, kuri buvo numesta ant Hirošimos, sprogimą.
Toks ištaigingų rūmų ir vilų skaičius buvo būtinas diktatoriui, besibaiminusiam pasikėsinimų ir dėl to įpratusiam nenakvoti vienoje rezidencijoje dvi naktis iš eilės. Vėliau dalis Husseino rūmų buvo paversta ištaigingais viešbučiais, dalį savo reikmėms paėmė amerikiečių kariai, o viena buvusio diktatoriaus rezidencija tapo didžiausia pasaulyje JAV ambasada.
Obuoliai nuo obels
Diktatoriaus sūnūs taip pat mėgo įsikandę kubietiškus cigarus lakstyti automobiliais gatvėmis: specialiai jiems iš „Laisvės salos“ cigarai būdavo gabenami dėžėmis. Sūnums Uday ir Qusay, kurie galėjo tapti Irako vadovo įpėdiniais, faktiškai negaliojo jokie draudimai. Jie galėjo sau leisti bet ką. Vien žiedas su briliantu ant Uday piršto kainavo pusę milijono dolerių. Vyresniojo sūnaus kolekcijoje taip pat buvo 10 tūkstančių brangių automobilių.
Vienintelio valdovo sūnaus įsakymo pakakdavo, kad į jo miegamąjį būtų atvežta bet kuri jam patikusi moteris. Ją galėdavo pagrobti tiesiog einančią gatve. Tas, kurios priešindavosi, nužudydavo. Diktatoriaus sūnus būdavo apibūdinamas kaip sadistinių polinkių turintis asmuo. Pasakojama, kad kartą jis pats mirtinai sumušė du prasikaltusius pavaldinius, o taip pat mėgdavo kankinti žmones slaptuosiuose Irako kalėjimuose.
Qusay vadovavo slaptajai šalies policijai ir nė kiek neatsiliko nuo brolio: kalbama, kad jis pats dalyvaudavo žiauriose baudžiamosiose akcijose prieš opoziciją.
Tiesa, ne visada tokie pasismaginimai broliams baigdavosi be pasekmių. Kartą Uday, leidęs laiką nesibaigiančiuose ištvirkėliškuose vakarėliuose su marihuana, heroinu ir kitais narkotikais, dėl pramogos sušaudė kelis žmones ir sužeidė dar kelis. Kliuvo net Uday dėdei. „Aš tiesiog purčiausi nuo įsiūčio ir tada įsakiau sudeginti visus jo automobilius“, – vėliau diktatorių Saddamą citavo jo buvę asmens sargybiniai.
Banko darbuotojai nesiginčydami pakluso. Pinigai į automobilius buvo kraunami kelias valandas.
Kaip į tėvo pyktį reagavo prasižengęs sūnus, nežinoma. Tačiau liūdėti buvo ko: jo kolekcijoje buvo šimtai automobilių „Rolls-Royce“, „Ferrari“ ir „Porsche“, pagamintų pagal individualų užsakymą. Kalbama, kad Husseinas visada juokdamasis pasakodavo, kaip stebėjo didžiules liepsnas, ryjančias sūnaus automobilius.
Tik 12 dolerių
Iki šiol lieka mįslė, kur dingo milžiniškos pinigų, priklausiusių Husseino šeimai, sumos. Kaip rašė žiniasklaida, 2003 metų kovo 18-osios vidurnaktį, likus porai dienų iki JAV vadovaujamos koalicijos pajėgų įsiveržimo Iraką, prie centrinio šalies banko pastato Bagdade privažiavo trys sunkvežimiai. Viename iš jų sėdėjo jaunesnysis diktatoriaus sūnus Qusay. Jis pareikalavo banko darbuotojų į sunkvežimius sukrauti milijardą dolerių grynaisiais.
Banko darbuotojai nesiginčydami pakluso. Pinigai į automobilius buvo kraunami kelias valandas. Tą naktį panašios grynųjų pinigų ir aukso perėmimo operacijos vyko visuose didesniuose šalies miestuose. Tą pačią dieną diktatoriaus patikėtiniai ištuštino jo sąskaitas Šveicarijos, Libano ir Nyderlandų bankuose.
Kai sąjungininkai vėliau pamėgino išsiaiškinti, kiek pinigų yra diktatoriaus ir jo šeimos sąskaitose, nustebo, pamatę, kad ten tėra 12 dolerių. Husseino klanas kapitalą sukaupė pardavinėdamas šalies naftą: nuo 1991-ųjų šeima pasiimdavo penkis procentus pajamų, gautų už juodojo aukso pardavimus. Beje, turtus kaupti padėjo ne vien nafta: diktatoriui ir jo šeimai procentai atitekdavo ir už bet kokių kitų prekių eksportą iš šalies.
Visų irakiečių prezidentas
Saddamas Husseinas revoliucine veikla užsiėmė nuo 1956-ųjų, o po eilinio perversmo šalyje 1968-aisiais tapo vienu iš įtakingiausių Irako politikų. Tada į valdžią atėjo arabų socialistinio atgimimo partija „Ba'ath“, kurios saugumo tarnybai Saddamas vadovavo nuo 1966-ųjų. Jau 1969-aisiais Husseinas tapo Revoliucinės vadovybės tarybos pirmininko pavaduotoju ir „Ba'ath“ generalinio sekretoriaus pavaduotoju. Netrukus jis atsisėdo ir ant Irako viceprezidento kėdės.
Užkulisinė ir atvira kova dėl valdžios užtruko visą dešimtmetį. 1979 metais Husseinas galutinai įtvirtino savo absoliučią valdžią, atstatydindamas formalųjį šalies prezidentą Ahmedą Hassaną al Bakrą „dėl sveikatos būklės“ (irakiečiai šnabždėdavosi, kad 65 metų al Bakras buvo paprasčiausiai uždarytas namų arešte).
Augant naftos kainoms Irakas, 1971 metais nacionalizavęs naftos pramonę, maudėsi piniguose. Ekonomika augo stulbinančiais tempais, švietimas ir sveikatos apsauga tapo nemokami.
Dar dirbdamas viceprezidentu Saddamas susikūrė įvaizdį efektyvaus ir progresyvaus politiko, sugebėjusio suvienyti dėl etninių, religinių ir socialinių skirtumų susiskaldžiusią šalį. Augant naftos kainoms Irakas, 1971 metais nacionalizavęs naftos pramonę, maudėsi piniguose. Ekonomika augo stulbinančiais tempais, švietimas ir sveikatos apsauga tapo nemokami. Gyvenimo lygis pakilo tiek, kad 1982 metais Husseinui buvo įteikta speciali UNESCO premija.
Diktatoriaus politika patiko ne visiems, bet su kitaminčiais niekas nežaidė: disidentai buvo kankinami ir žudomi. Paskaičiuota, kad Husseino valdymo metais šalyje buvo nužudyta apie 250 tūkstančių asmenų, įtartų neprielankumu valdžiai.
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Saddamas tapo vienvaldžiu Irako valdovu. Šalyje įsivyravo asmens kultas: ant kiekvieno kampo iškilo Husseino statulos, o ant jo vardu pavadintų ligoninių, mokyklų ir valstybinių įstaigų sienų – pakabinti diktatoriaus portretai.
Kai naftos kainos ėmė kristi, Irako ekonomika dėl kitų šalių įvestų sankcijų ėmė susidurti su vis daugiau problemų. Šalies padėtį sunkino ir išlaidus Husseino šeimos gyvenimo būdas. Apie diktatoriaus švaistūniškumą sklido legendos. Saddamas apiberdavo užsienio šalių lyderius ir savo padėjėjus auksiniais parkeriais ir briliantais išpuoštais „roleksais“. Zambijos prezidentui Kennethui Kaundai Irako tironas kartą išsiuntė visą lėktuvą, iki lubų prikrautą dovanų. O šis neliko skolingas ir Husseinui atsiuntė savo asmeninį burtininką.
Bėga metai, stiprėja nostalgija
Bet magiški ritualai ir amuletai Saddamui nepadėjo. 2002 metais JAV prezidentas George'as W.Bushas pareiškė, kad Irakas priklauso „blogio ašiai“, ir apkaltino Husseiną masinio naikinimo ginklų gamyba bei ryšiais su teroristais. Jau po metų amerikiečiai, net negavę Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos sankcijos, įsiveržė į Irako teritoriją. Po poros savaičių Husseino režimas žlugo.
Visuose Irako kampuose pradėtos versti buvusio diktatoriaus statulos ir imti plėšyti portretai nuo sienų. Šalis, kurioje Saddamas Husseinas vienu metu buvo ir karalius, ir dievas, žlugo per kelias savaites, o tie, kurie dar neseniai prisiekinėjo lyderiui amžiną ištikimybę ir meilę, pirmieji puolė naikinti jo palikimą.
Patį Irako tironą po kelių mėnesių amerikiečiai aptiko ir sulaikė požeminėje slėptuvėje netoli jo gimtojo Tikrito miesto. Jis buvo uždarytas už grotų, o po trejų metų, 2006-ųjų gruodžio 30-ąją, Irako specialiojo tribunolo sprendimu pakartas už nusikaltimus žmoniškumui.
Uday ir Qusay, mėginę nuo amerikiečių pasislėpti Irako šiaurėje esančiame Mosule, taip pat neišsigelbėjo: jie žuvo po keturias valandas trukusios jų slėptuvės apsiausties, kai juos už 30 milijonų dolerių atlygį išdavė paties Husseino klano atstovas Mohammedas Nawafas al Zaidanas. Kai kurių šaltinių teigimu, jis buvo antros eilės Uday ir Qusay dėdė.
Galima tai vadinti likimo ironija, bet prabėgus daugiau nei dešimtmečiui po Husseino egzekucijos vis daugiau irakiečių ima jausti nostalgiją jo valdymo laikotarpiui. Kaip rašo „The Financial Times“, daugelis Bagdado gyventojų tvirtina, kad tai, kas šalyje vyksta dabar, yra daug blogiau už tai, kas vyko Husseino laikais. Šių irakiečių nuomone, jeigu jis būtų likęs valdžioje, šalis būtų išvengusi pilietinio karo siaubų. Eiliniams irakiečiams šis tironas buvo stipraus lyderio, galinčio suvaldyti chaosą, įsikūnijimas.