Garsieji pusbroliai Mikalojai, karalienė Barbora Radvilaitė, keliautojas Kristupas Radvila – Našlaitėlis, kardinolas Jurgis Radvila, Radvila Perkūnas, Žuvelė.
Kurioje vietoje ne tik Radvilų, bet ir Lietuvos istorijoje stovi kunigaikštis Jonušas Radvila (1612-1656)? Kristupo Radvilos ir Onos Kiškaitės, atnešusios kraičio Radviloms didžiulius Kėdainių dvarus, sūnus, gimęs gruodžio 2-ąją – lygiai prieš 400 metų? Miręs pačiame jėgų žydėjime, tuoj po garsiosios, taip ir neįvykusios Kėdainių sutarties, 1657-ųjų išvakarėse netoli Balstogės stovinčioje Tykocino pilyje, iš visų pusių apsuptas priešų.
Kas jis buvo – Abiejų Tautų Respublikos išdavikas, žaislas žiaurios istorijos rankose ar nacionalinis Lietuvos didvyris, bandęs nutraukti kunigaikščių Radvilų taip ir nepamėgtą Liublino uniją?
Kas jis buvo – Abiejų Tautų Respublikos išdavikas, žaislas žiaurios istorijos rankose ar nacionalinis Lietuvos didvyris, bandęs nutraukti kunigaikščių Radvilų taip ir nepamėgtą Liublino uniją, prieš kurią pasirašant M.Radvila-Juodasis pranašiškai mirė, o M.Radvila – Rudasis dūsavo dėl „vargšės tėvynės Lietuvos“, kurią „protėviai gyvendami tausojo, saugojo, ja rūpinosi taip, kad ją visą mums, palikuonims, paliktų“?
Šlovindamas Radvilų herbą ir skirdamas savo odę kunigaikščiiui Jonušui iš Kėdainių, Steponas Jaugelis Telega XVII a. sudėjo tokius žodžius:
Tave, išskėstasparni, o ereli juodas,
Tris širdy triūbas turįs, garsį šlovę duodąs,
Jonušai Radvilai, kunigaikšti pone,
Vaivade Vilniaus, didis Lietuvos hetmone!
Bet Nobelio premijos lauretas Henrykas Sienkiewiczius romane „Tvanas“ Radvilas aprašo kaip Biržuose gyvenusius Abiejų Tautų Respublikos išdavikus.
Rašytojo, o ir visos Karūnos lenkų pasmerkimo Radvilos pirmiausia nusipelnė dėl LDK didžiojo etmono J.Radvilos bandymo nutraukti 1569 m. sudarytą LDK uniją su Karūna ir sudaryti uniją su Švedija. Išdaviko etiketę stiprino ir Radvilų vasalo, bajoro Sicinskio, geriau žinomo iš Maironio baladės „Čičinskas“, veto 1652-ųjų Seime, kai šis lietuvis bajoras niekais pavertė planą įvesti karui su Ukrainos kazokais būtinus naujus mokesčius ir, spjovęs į viską, čia pat išjojo atgal į savo Upytę.
1655 metais, kai kazokų vadas Zolotarenka šeimininkavo Radvilų rūmuose Vilniuje, o didžiojo kunigaikščio pilyje įsitaisė caras Aleksejus Michailovičius, kai Arkikatedroje riaugėjo girti kazokai, o senoji LDK sostinė buvo plėšiama ir deginama, iš kitos pusės, naudodamiesi suirute, į Lietuvą ir Lenkiją įsiveržė Švedijos karaliaus Karolio Gustavo pulkai.
 |
| Wikimedia Commons nuotr./Jonušo Radvilos sarkofagas Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje |
Abiejų Tautų Respublikoje, kurią teriojo priešų armijos, prasidėjo baisioji tvano epocha. Karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras Vaza, siekęs tapti dar ir Švedijos karaliumi, pabėgo į Vengriją. Švedai užėmė Varšuvą ir Krokuvą, o vakarinė Lenkija su Poznanės vaivada pripažino Karolį Gustavą savo karalium.
Kas liko daryti įtakingiausiam ir turtingiausiam LDK didikui, jos didžiajam etmonui Jonušui Radvilai?
1655-ųjų spalio 20-ąją Vilniaus vaivada ir didysis LDK etmonas J.Radvila kartu su Vilniaus vyskupu Jurgiu Tiškevičium ir keliais šimtais bajorų savo Kėdainių pilyje su švedų grafu Magnusu de la Gardie pasirašo sutartį. LDK unija su Lenkija nutraukiama ir sudaromi unija su Švedija. Karolis Gustavas įsipareigoja paremti Lietuvą kare su Maskva, atlyginti LDK karo metu padarytus nuostolius, išlaikyti esamą vidaus santvarką, o Lietuva – likti neutralia Švedijos kare su Lenkija ir, karui pasibaigus, paskelbti Karolį Gustavą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
Lenkai paskelbia J.Radvilą išdaviku. Prūsija, kuri iš pradžių susidėjo su Švedija, ir buvo jos armijų nusiaubta ne mažiau nei Lenkija ir Lietuva, atsimeta nuo švedų ir pereina į lenkų, kurių reikalai ėmė taisytis, pusę. Sumušti švedai traukiasi iš Lietuvos, taip ir neįvykdę nė vieno J.Radvilai Kėdainių sutartimi duoto pažado. Beveik pusės gyventojų netekusi LDK lieka unijoje su Lenkija.
Štai tokia trumpa pirmojo Lietuvos bandymo pasirinkti Šiaurės kryptį faktografija. Kiekvienas laisvas pasirinkti, kaip vertinti tuos vienus tragiškiausių mūsų istrijoje įvykius. Kam nors gal vis dar aktualus H.Sienkiewiczius su jo „Tvanu“, o kam – beveik tautininkiškas kunigaikščio Jonušo mitas.
Kad ir kokių kas laikytųsi pažiūrų, tiesa visada bus ir tai, kad J.Radvila yra vienas didžiausių ir kartu tragiškiausių mūsų istorijos vyrų.
Kad ir kokių kas laikytųsi pažiūrų, tiesa visada bus ir tai, kad J.Radvila yra vienas didžiausių ir kartu tragiškiausių mūsų istorijos vyrų, kurio gyvenimą prieš šešerius metus Vilniuje, sakydamas kalbą LDK klube, bene tiksliausiai bus įvertinęs kunigaikštis Motiejus Radvila: „Būtent ši tariama išdavystė buvo atsisakymas įtraukti Lietuvą į naują tragišką karą, kurio priežasčių reikėtų ieškoti lenkų Vazų šeimos ambicijose. Paskutiniojo Jogailaičio laikais, kai Radvilos tapo galingiausia gimine Lietuvoje, buvome tam tikra prasme skeptiški unijai. Šis neigiamas požūris į uniją pasireiškė šeimos politikoje ir vėlesniais amžiais.
Kėdainių sutartis buvo pasirašyta dėl to, kad Jonas Kazimieras atmetė Liublino unijos susitarimus. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Taujėnuose gyvenę Radvilos puikiai suprato tas tradicijas, kai vienas iš jų priėmė Jonušo Radvilos vardu pavadinto pulko garbės komendanto pareigas. Ši istorinė Radvilų pozicija ir šiandien yra aktuali. Lenkai ir lietuviai yra dvi nepriklausomos tautos, kurios turi gyventi draugiškai ir laikytis išvien, bet tuo pačiu metu visada gerbti tarpusavio susitarimus ir sutartis.“
Taip gražiai savo kalboje Vilniuje 2007-ųjų birželį kunigaikštį Jonušą prisiminė tuomet 46 metų kunigaikštis ir verslininkas iš Varšuvos, „Trakcja Polska“ valdybos pirmininkas Motiejus Radvila, tiesioginis garsiojo reformato Mikalojaus Radvilos Juodojo 12-osios kartos palikuonis, Radvilų Nesvyžiaus-Olykos šakos atstovas, kurio motina – kunigaikštytė Čartoryskytė.
 |
| Wikimedia Commons/Bonio nuotr./Paminklas Jonušui Radvilai Kėdainiuose |
Šalia sėdėjo jo trejais metais vyresnis pusbrolis, kunigaikštis ir nekilnojamojo turto verslininkas Mikalojus Konstantinas Radvila. Abu – lyg iš akies lupti XVI a. Biržų ir Dubingių kunigaikščiai.
Motiejaus žodžiais tada nubrėžė gražų lankstą, siejantį LDK ir Karūną su dabarties Lietuva ir Lenkija: „Mūsų giminystės ryšiai su Lietuva, akivaizdu, yra išskirtiniai. Tai yra mūsų tėvynė, nors seniai niekas iš mūsų čia jau nebegyvena ir mes nemokame lietuvių kalbos. Senieji laikai jau negrįš, bet paveldas lieka. Turime semti iš jo tai, kas gera, kas geriausia.“
Rašydami apie Jonušą Radvilą istorikai prisimena jį kaip vyrą, kuris dar būdamas labai jaunas tapo ryškiu valstybės ir religiniu veikėju. Tapo ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos reformatų (kalvinų) globėju, o Biržus ir Kėdainius pavertė tikrais reformatų centrais.
Puikus raitininkas ir šokėjas, gerai išauklėtas ir išsilavinęs, laisvai kalbantis lotynų, vokiečių, rusėnų, prancūzų kalbomis (atrodo, mokėjo ir lietuviškai), atsidavęs kalvinizmui, bet ne religinis fanatikas. Ir be galo turtingas, kurio karinė palyda dažnai puošnumu ir kareivių skaičiumi lenkdavo karaliaus palydą. Tai turėdami galvoje kunigaikštį Jonušą amžininkai kalbėjo, kad Radvilos, keliaudami nuo Baltijos jūros iki Juodosios, nakvodavo tik savo namuose.
Vienas geriausių to meto karo vadų. Dar jaunas būdamas dalyvavo mūšiuose su maskoliais, kuriuose pasižymėjo ir narsa, ir sumanumu. Žygyje į Smolenską, kuriam vadovavo karalaitis Vladislovas, Jonušas Radvila pirmasis iškėlė vėliavą su Vytim ant Smolensko sienų.
Profesorius Alfredas Bumblauskas: „Jis buvo iš liūtų padermės. Jonušas Radvila – iš tų, kurie kuria istoriją.“
Tai kunigaikštis Jonušas 1654 metais vos su 11 tūkst. kareivių ne tik pastojo kelią dešimteriopai didesnei maskolių armijai, bet ir nukovęs 7000 priešų, sugebėjo juos nustumti už Dniepro.
Mėgstamas savo kareivių ne tik už narsą, bet ir teisingumą bei kilniaširdiškumą. Kai Vilnius bei kitų LDK miestų ir kaimų gyventojai caro armijai ir kazokams veržiantis į Lietuvą pakriko, J.Radvila likusioje laisvoje šalies dalyje rinko kariuomenę.
Tai kas vis dėlto buvo kunigaikštis Jonušas Radvila, kurio palaikai ilsisi Reformatų bažnyčios kriptoje Kėdainiuose? Jei įvertinti reikėtų vienu sakiniu?
Profesorius Alfredas Bumblauskas: „Jis buvo iš liūtų padermės. Ne visada pasiduodantis matavimui iš kasdienybės taško žiūrint. Tokių figūrų ir darbai dideli, ir klaidos didelės. Jonušas Radvila – iš tų, kurie kuria istoriją.“
