Iš Niujorko atvykusi Lena Gelfond neslėpė – ji atvyko į Lietuvą ne dėl Pasaulio litvakų kongreso, o aplankyti draugų ir artimųjų. Tačiau sužinojusi apie renginius nusprendė bent keliuose sudalyvauti. Vaikščiodama po žydiškąjį Vilnių, klausydama gidės pasakojimų apie Vilniaus getą, jo gyventojus, moteris sunkiai tramdė ašaras.
Paklausė patarimo neiti į žydų kvartalą
Ji pati kaunietė, tačiau jos mama 1941 metais, prasidėjus karui, buvo Vilniuje ir tik per stebuklą išsigelbėjo.
„Mūsų mama, kai 1941 metais karas prasidėjo, suspėjo išvažiuoti, nes tą dieną ji buvo darbo reikalais Vilniuje. Ji išvažiavo ir už tai mes gyvos, – vos tramdydama iš jaudulio virpantį balsą ir ašaras kalbėjo L.Gelfond. – Kai prasidėjo karas, ji norėjo grįžti namo į Kauną, tuo metu mama laukėsi mano vyriausiosios sesers, bet nežinojo, kur dėtis, nes kilo triukšmas, bombos... Jai viena lenkė moteriškė pasakė: tu neik į senamiestį, ten žydai visi kartu, nežinia, kas bus, tu geriau eik į geležinkelio stotį. Ji sėdo į autobusą, kuriuo važiavo evakuotis suskubę žmonės. Kadangi ji laukėsi, ją paėmė.“
Moteris pasakojo, kad jos mama pirmiausia atsidūrė Minske, vėliau traukiniu išvyko į Tambovą. „Mama norėjo eiti į žydų kvartalą pas savus, tad jei ji nebūtų atsiskyrusi... Labai jautriai reaguoju, visada daugiau žinojau apie Kauno žydus, ne apie Vilniaus“, – sakė iš Niujorko atvykusi buvusi kaunietė.
L.Gelfond tėvai, karo išskirti, ne vienerius metus nieko nežinojo vienas apie kito likimą. Tėvas buvo Pamaskvėje, kadangi turėjo sveikatos problemų, nepateko į kariuomenę, sukūrė artelę, kuri siuvo kariškiams drabužius.
„Tėvelis galvojo, kad mama žuvo Vilniau gete, o mama – kad tėtis žuvo Kauno gete. 1944 m., kai vokiečiai traukėsi, tėtis paskelbė paiešką visuose evakuacijos centruose ir gavo atsakymą iš vieno, kad jo žmona ir duktė, o jis net nežinojo, kas gimė, yra gyvos ir sveikos. Jie susitiko Tambove ir grįžo atgal į Lietuvą, tačiau čia, deja, labai mažai ką iš savų surado. Iš tėvelio šešių brolių buvo likę tik du, o iš mamos didžiulės šeimos – tik vienas brolis. Liko tik tie, kurie buvo armijoje ir išgyveno ar buvo išvežti į koncentracijos stovyklą ir kurių nesuspėjo sunaikinti“, – liūdną šeimos istoriją prisiminė moteris.
 |
| Aurimo Šrubėno nuotr./Ekskursija po žydiškąjį Vilnių sudomino ir pasaulio litvakus, ir vilniečius |
Pusbrolį išgelbėjo lietuviai
L.Gelfond giminės istorijoje ženklą paliko ne Vilniaus, o Kauno getas. Moteris pasakojo, kad jame atsidūrė jos dėdės žmona su kūdikiu, bet juos išgelbėjo lietuviai: „Šis mano pusbrolis mirė tik pernai. Tie žmonės, kurie jį išgelbėjo, yra pašventinti Izraelyje.“
L.Gelfond jau 26 metus gyvena Niujorke, tačiau iki šiol puikiai, be jokio akcento, kalba lietuviškai. Paklausta, kaip jai tai pavyko, juk neretai lietuviai vos per kelerius metus kurioje nors užsienio šalyje primiršta gimtąją kalbą, moteris tik šypteli: „Mano sesė irgi gyvena Niujorke, ji atvažiavo 1991 m., mes visą laiką bendraujame lietuviškai, nes tai mūsų kalba. Aš pati baigusi Kauno 2-ąją vidurinę, dabartinę Mergaičių gimnaziją, mes įpratę namuose kalbėti lietuviškai. Mūsų namuose buvo dvi kalbos – žydų jidiš ir lietuvių.“
 |
| Aurimo Šrubėno nuotr./Vilniaus geto teatro afiša |
Ekskursija po žydiškąjį Vilnių prasidėjo šalia buvusio Vilniaus geto teatro pastato Arklių gatvėje, vėliau tęsėsi Vokiečių gatve, kur prieš Antrąjį pasaulinį karą kiekvienas pastatas ir kiekvienas langas priklausė žydams, vėliau vedė link buvusių barikadų, kurias įsirengę žydai bandė sustabdyti vokiečius 1943 m. rugsėjo pradžioje.
Taip pat aplankyta Vilniaus choralinė sinagoga, vėliau ekskursijos dalyviai suko į Vilniaus naujamiestį – prie memorialinių lentų Zalmanui Reizenui, Abraomui Suckeveriui, YIVO, Romeno Gary skulptūros, paminklo Vilniaus miesto labdariams „Obuolys“.
Taip pat šeštadienį atidengta memorialinė lenta Vildštein Cvijai ir profesoriui Josefui Ribelskiui, 1944 metais įkūrusiems Vilniaus žydų vaikų namus ir mokyklą Nr.6, kuri veikė iki 1950 metų.
