Tuose įvykiuose Laisvę gynė daugybė tūkstančių žmonių – neįmanoma visų suskaičiuoti. Tiesiog žmonės eidavo. Eidavo paprastai – suprasdami, kad gali žūti ir supradami, kad tas sovietinis režimas yra toks klaikus, kad dėl Laisvės verta rizikuoti savo gyvybe. Verta, nes komunistinis režimas toks baisus, kad to negalima pavadinti gyvenimu.
Taip ir ėjo žmonės budėti. Daug tūkstančių. Nežinau, kiek žmonių išvis budėjo per tuos įvykius ir po jų. Vieni ateidavo dienomis, kiti – naktimis. Daugelis atvažiuodavo kuriam laikui pabudėti iš kitų miestų, miestelių, kaimų. Turbūt dešimtys tūkstančių, o gal ir daugiau, gal ir šimtatūkstantinis kiekis. Labai daug.
Paskui mes laimėjome, tiesiog laimėjome. SSRS subyrėjo, įvykiai baigėsi. Ir dabar kažkodėl nenorim to prisiminti.
Kai kas iš mano pažįstamų psichologų sako, kad visi, kas budėjo anomis dienomis, pergyveno realią grėsmę savo gyvybėms, o tai reiškia, kad pas visus PTSD, kaip būna pas mūšiuose dalyvavusius karius – iš to ir užsisklendimas, ir nenoras kalbėti, ir nenoras prisiminti.
Sausio 13 prisimenantys apie tai nebūna linkę pasakotis.
Gal dėl to Sausio 13 prisimenantys apie tai nebūna linkę pasakotis – tiesiog kažkaip sunku, vat ir viskas.
Aš kartais parašau apie anas dienas, bet kaskart tenka peržengti kažkokią ribą. Ir mano draugas, parašęs apie savo naktį prie Bokšto, prašė, kad nerašyčiau jo vardo ir pavardės. Gal tai tiesiog pernelyg asmeniška. Paskaitykite – tai tiesiog taip, kaip ir vyko.
Išties mums reikia apie tai kalbėti. Kol mes tylime – visokie komunistai pasakoja, kaip tie, kas gynė Laisvę, patys naikino save. Šaudė į save nuo stogų, traiškė save tankais ir taip toliau. Kol mes tylime, tokie atmatos pila ant mūsų purvą. Todėl netylėkim. Kalbėkime apie tai.
Naktis, pakeitusi mano gyvenimą, arba Atsakymas Paleckiui
Šioje istorijoje nebus minimi vardai, pavardės ar kitos detalės, galinčios atskleisti asmenis, dalyvavusius 1991 m. sausio įvykiuose. Daugelis jų nenori viešumos, nėra apdovanoti Sausio 13 medaliais ir nesijaučia didvyriais. Šis liudijimas tėra atsakas į A.Paleckio „savi šaudė į savus“*.
1991 m. sausio 11 d., penktadienį, moksleivius paleido anksčiau iš pamokų dėl Spaudos rūmų šturmo, kur buvo pirmasis sužeistasis („savi šaudė į savus?“). Tada mūsų, būrys dešimtokų, labai džiaugėsi ankstyva pamokų baigtimi, ir tik kažkas juokais leptelėjo:
– Įdomu, ar pirmadienį susitiksime mokykloje?
Šie žodžiai buvo lemtingi, nes dar nežinojau, kokiuose istorijos sūkuriuose teks dalyvauti asmeniškai.
Sausio 12 d. išaušo darganota. Keliai aplink Vilnių buvo blokuoti sovietų kariuomenės, tėvai neišvyko į artimųjų vestuves, todėl nusprendėm pasikviesti gimines ir atšvęsti artimojo gimtadienį.
Dieną nuvykome prie Parlamento, nuvežėme žmonėms arbatos ir sumuštinių. Ten tvyrojusi vienybė sklandė ore ir viliojo pasilikti ilgiau, tačiau prasidėjo dargana, o aš buvau gana lengvai apsirengęs. Tėvai man pažadėjo, kad po vakaronės vyksime prie TV bokšto, ir aš sutikau.
Prie TV bokšto išvykome apie 23:00 troleibusu. Šį kartą jau buvau apsirengęs šilčiau, nes vakare, o ypač naktį, pradėjo šalti. Šildė sukurtas didžiulis laužas ir dainingas dėdulė su armonika. Mes įsikūrėme prie apatinio įėjimo prie Sausio 13 g. (dabar ten biurai), nes prie bokšto buvo daugybė žmonių, o apačia buvo labiau pažeidžiama, nes žmonių ten buvo mažiau. Tačiau buvo daugiau barikadų.
Nuo Laisvės pr. Gatvė buvo užtverta sniego barstykle, autobusu ir dar keliais sunkvežimiais. Nuo dabartinio „Karolinos“ viešbučio pusės taip pat stovėjo autobusai, daugybė mašinų. Tuo metu atrodė, kad būtent tą pusę saugoti reikėtų labiau.
Degė laužas, skambėjo dainos. Šalia manęs įsikūrė būrelis studentų, palei laužą buriavosi keli šimtai žmonių, dalis kurių buvo atvykę iš kitų miestų. Prisimenu Telšių, Kėdainių herbus… Visi buvo labai draugiški ir leido laiką šnekučiuodamiesi, gurkšnodami arbatą ir dainuodami.
Viskas pasikeitė apie po 1:00 val. nakties. Ėmė sklisti gandai, kad link bokšto juda sovietų kariuomenės kolona. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tų kolonų mieste buvo galima išvysti ir anksčiau, todėl bent jau man ši žinia neatrodė grėsminga. Skruzdėlynas prasidėjo tada, kai kolona priartėjo iš Laisvės pr. Dalis žmonių puolė link bokšto, dalis vieni kitiems prašė pasilikti prie įėjimo, nes neliks kam gintis apačioje.
Aplink mane susispietė keli šimtai žmonių, kurių dalis buvo žemiau, o aš buvau aukščiau ant pakylos, todėl viskas matėsi kaip ant delno. Dešinėje buvo artimieji, kairėje – pusbrolis, greta jo palei sieną stovėjo moteris.
Nuo Laisvės per. pusės pasirodė tanko prožektoriai**, kurie apšvietė vienišą žmogaus figūrą su kamera ant sniego barstyklės. Kaip vėliau sužinojau, tai buvo Japonijos NHK kanalo operatorius, kuris neįsivaizduojamu nindzės šuoliu, saugodamas kamerą kaip kūdikį, nušoko nuo barstyklės viršaus paskutiniu momentu, kai ją palietė tankas. Tačiau barikados savo padarė, tankas link mūsų nebevažiavo ir sustojo už 200 metrų. Žibintu jis apšvietė kalną, į kurį ropojo orkos jedinstvininkai (kaip vėliau sužinosit, gal net ne civiliai, o perrengti kareivukai), kurie mėgino lipti per tvorą. Jie iš tiesų atrodė kaip orkos iš „Žiedų valdovo“, tik, aišku mažesni.
Kaip žinia, per tvorą lipant, reikia laikytis dviem rankomis, todėl orkoms čia nepasisekė, nes prie tvoros pribėgo būrys vaikinų (mano žiniomis, jie buvo iš Lazdynų). Pamenu, kaip vienas iš eigos smūgiuoja orkai į galvą, ir tas nusirita ne tik nuo tvoros, bet ir nuo dalies kalno. Toliau man nesimatė, nes tanko žibintai sukinėjosi.
Kodėl aprašinėju tokias smulkmenas? Ogi todėl, kad koks kvailys leis kumščius į darbą turėdamas ginklą. Palecki, girdi? Mano pozicija buvo labai patogi. Aš mačiau visus daugiabučius ir jų langus. Patikėkite, ginkluotus snaiperius juose tikrai būčiau pastebėjęs.
Patikėkite, ginkluotus snaiperius juose tikrai būčiau pastebėjęs.
Orkų ataka miniai gerokai pakėlė nuotaiką, visi pradėjo skanduoti ir aš pasijaučiau visai kaip futbolo rungtynėse. Staiga tankas iššovė. Visi pradėjo švilpti, nes smūgio banga mums tokiu atstumu žalos padaryti negalėjo, o tankas šaudė tuščiais šoviniais.
Kažkas riktelėjo: „dujos!“ ir aš, užsirišęs skarelę ant veido, perspėjau aplinkinius nemirkyti sniege šalikų ar skarelių, nebent kas turi acto. Pasigirdo pirmieji automato šūviai į TV bokštą. Tada atrodė, kad šaudo, kaip ir tankas, tuščiais šoviniais.
Staiga iš dešinės pasirodė antras tankas, pervažiavęs per automobilius iš dabartinio „Karolinos“ viešbučio pusės. Velniai studentai, stovėję greta, puolė ant jo. Bent du užsirioglinę beldė į liuką ir šaukė: „otkroj, suka!“ (rus. – atidaryk, kale!). Tankas sukiojo bokštą ir mėgino juos nusimesti. Žmonės apačioje kiek pakriko, nes dalis nubėgo prie sniego barstyklės blokuoti pirmąjį matomą mūsų perimetre tanką, dalis, tarp jų ir greta buvę studentai, mėgino susitvarkyti su antruoju dešinėje.
Staiga moteris greta mano pusbrolio suklupo, šalia buvę vyrai ir pusbrolis puolė jai padėti, bet tada ji pajautė skausmą kojoje. Į ją pataikė rikošetu atskridusi trasuojanti kulka. Mes supratome, kad viskas yra kiek rimčiau, nušokome nuo pakylos ir atsidūrėme toje vietoje, kur dabar yra įrengtas memorialas žuvusiems.
Kitiems artimiesiems dar tada nesakiau, kad šaudo tikromis kulkomis, pasiūliau jiems pasitraukti nuo tankų į kiemus ir susitikti prie pastotės kitoje Sausio 13 g. pusėje. Kaip aš klydau! Vėliau paklydusi kulka ir ten kažką užtiko.
Šaudymas suintensyvėjo, ant kalno pasirodė desantininkai, kurie šaudė trasuojančiomis kulkomis, kurios švietė naktyje. Jų su niekuo nesupainiosi. Nuo barstyklės pusės trys vyrai pradėjo nešti sužeistąjį ir aš su pusbroliu puolėm jiems padėti. Tai buvo vidutinio amžiaus vyras prasegtais marškiniais, visiškai basas. Jo krūtinė, petys ir ranka buvo peršauti, berods, 4 kulkų. Tarp tankų sugebėjo privažiuoti greitoji ir mes nešėme kūną link jos.
– Neimsime, – pasakė vyrą apžiūrėjęs gydytojas, – jis miręs, o yra daug sužeistų.
Tada aš supratau, kad filmas baigėsi, šaudo tiesiai į žmones, net ir rikošetas galėjo būti ne paklydusi kulka.
Tada aš supratau, kad filmas baigėsi, šaudo tiesiai į žmones, net ir rikošetas galėjo būti ne paklydusi kulka. Kūną palikome prie greitosios ant šaligatvio. Kažkieno ranka nusileido ant peties.
– Einam, – tyliai pasakė pusbrolis, – čia jau nėra ką veikti.
Nuo greitosios automobilio mes jau nedrįsome eiti atgal ir patraukėme link pastotės tarp dviejų priešais esančių namų. Ten būriavosi žmonės. Susiradome savus ir gavome velnių, nes, pasirodo, visi jau žinojo, kad kareiviai šaudo tiesiai į žmones. Prisiminėme orkas, kurie vis dar galėjo trintis aplinkui. Dalis žmonių iš aplinkinių namų kvietė slėptis pas juos, tačiau mes nusprendėme, kad jei kareiviai eis per butus, visus gali „susemti“.
Į Laisvės pr. eiti nedrįsome, nes ten stovėjo karinė technika, todėl patraukėme Karoliniškių kiemais. Tuo metu žinojome apie 3 žuvusius. Jei Paleckiui atrodo, kad „savi šaudė į savus“, tai mano dislokacija dar kartą patvirtina, kas jis toks.
Paskutinis vaizdas, kurį mačiau nuo pastotės, buvo tankų prožektoriai, desantininkų siluetai ant kalno palei tvorą ir jų šaudomų trasuojančių kulkų fejerverkas, skrodžiantis naktį. Vėliau mus paviję žmonės sakė, kad nuo TV kalno atklydusi kulka kažką kabino būtent prie pastotės. Manau, kad toks, dalinai neprofesionalus šaudymas ir lėmė vieno desantininko žūtį, nes jie suardė liniją.
Mes išėjome į Laisvės pr. prie Spaudos rūmų. Tuo metu jau žinojome apie 8 žuvusius, žinios greitai sklinda. Dešimtys žmonių ėjo greta. Prie Mėnulio kalno išgirdome šūvius nuo Parlamento pusės. „Viskas… Šturmuoja Parlamentą… O ten dešimtys tūkstančių…“, šmėstelėjo galvoje siaubinga mintis. Apsidairiau aplinkui ir mačiau, kad tokia pat mintis atsispindėjo ir aplinkinių žmonių veiduose. Tada mes nežinojom, kad šturmuojama LRT pastatas Konarskio g. Nebeatsimenu, ką kalbėjome toliau iki Viršuliškių. Visiškas siurrealizmas, tačiau Viršuliškėse privažiavo troleibusas. Jame sužinojome, kad žuvusiųjų virš 10…
Namo su giminėmis grįžome apie 4:00 ir įsijungėme radiją. Vis dar ieškau kūrinio, kurį grojo tą naktį… Graži vargonų muzika, bet nežinau nei autoriaus, nei pavadinimo.
Tiesa, radiją klausiau jau po to, kai šiek tiek praėjo šokas. Tai buvo organizmo reakcija į patirtus įvykius. Adrenalinas išsisklaidė, kūną ėmė purtyti, norėjosi vemti. Ašaros tekėjo pačios, nors verkti buvo gėda (amžius toks!).
Lauke pasigirdo triukšmas. Kaimynas pasakė, kad vietiniai vyrai užtiko orkas prie vaikų darželio persirenginėjančias iš civilių drabužių į sovietų kareivių uniformas ir puolė juos su lazdomis. Vargšai, išsilakstė kas kur. Dabar gailiuosi, kad nei vieno jiems nepavyko sugauti. Būtų ką Paleckiui paserviruoti.
Nemaniau, kad ši istorija kada nors bus verta dėmesio, tačiau mano dislokacija ir įvykiai prie namų tą naktį leidžia labiau nei prie pat bokšto buvusiems gynėjams tvirtinti, kad buvo suvežti orkos, kad desantininkai šaudė tikrais šoviniais tiesiai į žmones, o aplinkiniuose namuose nebuvo jokių mistinių snaiperių; juos būtume puikiai matę. Specialaus būrio kariai gali labai lengvai nustatyti kulkų skriejimo kryptį, o desantininkai, pajautę tokią grėsmę būtų puolę namus arba būtų pradėję į juos šaudyti.
Daugelį metų negalėjau šios istorijos pasakoti ramiai, nežinau ar ir Paleckiukui galėčiau ramiai pažvelgti į akis.
Daugelį metų negalėjau šios istorijos pasakoti ramiai, nežinau ar ir Paleckiukui galėčiau ramiai pažvelgti į akis. Tačiau noriu jam nuoširdžiai palinkėti niekada gyvenime neatsidurti orkos, lipusios per TV bokšto tvorą, ir sutikusios anoniminį Lazdynų vaikiną, vietoje.
Pirmadienį pamokos nevyko…
2010 m. šis tekstas buvo publikuotas tinklaraštyje Rokiskis.popo.lt.
* Mitą apie „savi šaudė į savus“ sukūrė SSRS generalinis prokuroras Nikolajus Trubinas, o į viešumą paleido toksai Aleksandras Nevzorovas – greitai po Sausio 13 įvykių, sukūręs filmą „Naši“, šlovinusį OMON žudikus ir šmeižusį žmones, kurie gynė savo Laisvę. Kompartijai reikėjo pasiteisinimų ir preteksto tolimesniam terorui. Po daugelio metų, pergyvenęs kažkokias savo asmenines krizes, Aleksandras Nevzorovas ėmė pasakoti daugiau dalykų apie tuos laikus ir prisipažino,kad gėdinasi ir kad visa tai buvo tiesiog melas, paprasčiausia propaganda, skirta tam, kad būtų galima pateisinti žudynes ir vykdyti jas pakartotinai. Nepaisant to, Algirdas Paleckis, ėmęs skleisti tuos pačius išsigalvojimus, skrupulų nepajuto. Nevzorovo sąžinė suveikė. Paleckio – ne.
** Tie tankų prožektoriai yra kraštutinai galingi – gali apšviesti už kelių kilometrų esančią teritoriją taip, kad būtų šviesu kaip dieną. Po Sausio 13 įvykių daugybė žmonių turėjo regėjimo pažeidimus, tarp jų ir ganėtinai sunkius – dažniausiai visam gyvenimui liekantį vištakumą (negebėjimą matyti prieblandoje). Tiesiog pašvietę tais prožektoriais žmonėms į akis, daugeliui išdegino akių tinklaines. Daug tokias traumas patyrusių žmonių dabar negauna valstybės paramos, nes niekaip prie Sausio 13 aukų nepriskirti.
