Sankt Peterburgo Politinės istorijos muziejuje šiuo metu veikia paroda „Žmonės nori žinoti“, skirta garsiausios knygos apie Leningrado blokadą „Blokados knyga“, kurią parašė Daniilas Graninas ir Alesis Adamovičius, 40-mečiui, blokados pabaigos 75-mečiui ir D.Granino 100-mečiui.
Idėja parašyti žmonių pasakojimais paremtą knygą apie blokadą kilo baltarusių rašytojui A.Adamovičiui. Kai knyga buvo parašyta, D.Graninas ją pavadino „žmogaus kančios epopėja“. Autoriai ėjo per komunalinius butus (juose sovietmečiu įprastai gyveno kelios skirtingos šeimos, kurios turėjo savo kambarius, bet bendrai naudojosi virtuve, tualetu bei vonia, – red. past.), skambino į duris ir prašė žmonių papasakoti, ką jie prisimena apie blokadą.
„Blokados knyga“ buvo rašoma praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, pirmoji dalis, negailestingai išbraukyta cenzūros, išleista 1979 m. vos 30 tūkst. egz. tiražu. 1984 m. išleista visa knyga, bet ji buvo gerokai patrumpinta ir taip pat sudarkyta cenzūros. Po 1994 m. ši knyga Sankt Peterburge daugiau nebebuvo išleista.
Newsru.com rašo, kad šios knygos cenzūros istorija yra viena įdomiausių parodos dalių: mašinraščio lapai, kuriuose išbraukta trečdalis, pusė ar net didžioji dalis teksto.
Sovietmečio cenzoriams net iš bado mirštančio berniuko Juros Riabinkino dienoraštyje daug kas atrodė neleistina žinoti sovietiniams žmonėms. Buvo išbrauktas ne tik autorinis tekstas, pavyzdžiui žodžiai „atėjo laikas“, „žmonės nori žinoti“, bet ir svarstymai, kad tiesą apie blokadą turės parašyti ateities istorikai.
Parodoje taip pat eksponuojami iki tol slapti dokumentai. Parodos kuratorei rašytojai Natalijai Sokolovskajai buvo svarbu parodyti niekad iki tol nepublikuotus dokumentus. Dalyje jų kalbama apie tikrąjį blokados aukų skaičių.
Bene svarbiausias eksponuojamas dokumentas – tuomečio Leningrado miesto vykdomojo komiteto Prekybos skyriaus vedėjo Ivano Andrijenkos laiškas rašytojui D.Graninui.
I.Andrijenka buvo svarbus leningradiečiams: iš jo lūpų badaujantys žmonės sužinodavo apie mažėjančias duonos normas.
D.Graninas ir A.Adamovičius užrašė I.Andrijenkos pasakojimą, kuriame jis kalba apie blokados aukų skaičių, bet prašo jo neskelbti. 1970 m. datuotame dokumente iš Rusijos valstybinio archyvo oficialiai skelbiama, kad Leningrade per blokadą žuvo 641 803 žmonės.
„Ivano Andrijenkos skaičiai – apie 900 000 žmonių, net ir sovietų maršalas Georgijus Žukovas kalbėjo apie milijoną žuvusiųjų, – primena N.Sokolovskaja. – Oficialūs skaičiai siaubingai sumažinti, oficialiuose žuvusiųjų sąrašuose nėra net Juros Riabinkino, garsiojo blokados dienoraščio autoriaus, nėra net jo motinos. O viskas paprasta: ji išvežė dukrą į evakuaciją, o pati mirė stotyje Vologdoje, todėl jos ir nėra žuvusiųjų sąrašuose. Tokių žmonių yra dešimtys tūkstančių. Ir Juros nėra – kas žino, gal jis sukaupė paskutines jėgas, išėjo iš namų ir mirtinai sušalo gatvėje, kaip tūkstančiai leningradiečių. Mieste buvo likę 400 000 vaikų, jie mirė vienas po kito, bet kiek jų žuvo, iki šiol nežinome.
Mes iki šiol neatlikome savo pareigos tiems, kurių laukė kankinio mirtis, bet rengiame iškilmingus paradus.“
Parodoje daug leningradiečių atsiliepimų apie „Blokados knygą“, žmonių laiškų D.Graninui.
„Blokadininkų laiškai kupini šilumos ir dėkingumo. Bet užtat su kokia neapykanta D.Graninui rašo ideologinis darbuotojas – kaip gi jis drįso parašyti taip apie blokadą <...> Kitas valdininkas irgi, matyt, buvo priblokštas žmonių choro „Blokados knygoje“, ir ginčijasi su jais – žmonės ne taip pamatė, ne taip suprato. Kitaip tariant, viršininkai, badmečiu triskart per dieną valgę karštą maistą, ginčijasi su tais, kurie patyrė pačias baisiausias kančias“, – pasakoja N.Sokolovskaja.
Parodoje taip pat eksponuojamas ir Komunistų partijos Centro komiteto dokumentas, kuriuo pusmečiui buvo sustabdyta knygos publikacija. Labiausiai ideologiniams darbuotojams nepatiko tai, kad autoriai remiasi „taip vadinama fakto tiesa“ ir blogai atspindi partijos vaidmenį.
N.Sokolovskaja, daug tyrinėjusi blokadą, perskaičiusi daugybę blokadininkų dienoraščių, pasakoja: „Visuose dienoraščiuose pasakojama apie tai, kaip mieste buvo renkami lavonai – iš butų, rūsių, palėpių. Šiuos neatpažintus kūnus vežė į kapines ir tiesiog sumesdavo į griovius. Ir tai – tiesos dalis, apie kurią buvo tylima. Šis priverstinis tylėjimas, faktų slėpimas, melas kamavo žmones dešimtmečiais.
Visi žino apie blokados duoną, bet daugelis įsitikinę, kad ją tiesiog dalijo badaujantiems. Tai būtų buvę normalu, nes daugelis jau nebegalėjo dirbti. Tačiau iš tiesų viskas buvo perkama – be pinigų maisto kortelės negaliojo, kaip ir pinigai be kortelių. 1941 m. liepą duona kainavo 1 rublį 20 kapeikų, o 1942 m. sausį juodojoje rinkoje – jau 500 rublių.
Karstų nebuvo, laidojo už duoną. Vienas žmogus „Blokados knygos“ autoriams papasakojo apie savo mokyklos draugą Šurą Belorosovą. Galvojo, kad jo šeima išvažiavo, tačiau kartą žiemą jis pabeldė į duris, jau ištinęs nuo bado. Įėjo, vidury virtuvės pastatė taburetę, atsisėdo, nusiėmė galvos apdangalą ir pasidėjo ant kelių, kad utėlės neišsibėgiotų: mirštantis vaikas nepamiršo, kad neturėtų žmonėms sukelti nepatogumų. Jį kažkuo pamaitino, norėjo palikti pas save, bet jis atsisakė: rytoj turi ateiti paimti mamos kūno. Atsisveikino, pasakė, kad po dviejų dienų mirs, ir išėjo. Štai tie mažieji miesto kankiniai, kurie iš esmės liko neapraudoti.“
„Mums norėjosi parodyti, koks sunkus rašytojo darbas, kaip sunku sakyti tiesą, prisiminti, – sako kita parodos kuratorė, D.Granino dukra Marina Černyševa-Granina. – Juk blokadininkai iš pradžių bijojo ir nenorėjo prisimint: prisiminimai juk irgi vargas, skausmas, visa tai reikia įveikti. Keletą metų blokada buvo šeimos gyvenimo dalis. Blokadininkai ateidavo pas mus, mes su jais susipažindavome, mama su tėčiu dažnai eidavo pas juos į šeimos šventes. Namuose buvo pilna popierių, kalnai dienoraščių ir laiškų. Tad cenzūros išsityčiojimai iš knygos buvo labai skausmingi. Viena, kai cenzūruojamas romanas – išgalvotas kūrinys, o čia juk pats gyvenimas, kaip galima iš jo mėtyti gabalus?“
Žinoma rašytoja Jelena Čižova, prisimindama sovietmetį ir ieškodama paralelių su dabartimi, apibendrina: „Kas yra skaudžiausia, žiūrint į mūsų XX amžių? Aš galvoju apie tai, kiek daug žmonių ir valandų buvo prarasta tik tam, kad, iš vienos pusės, būtų pasakyta bent dalis tiesos, o iš kitos – sėdėjo tvirti vyrai, kuriais galima arti lauką, ir savo gyvenimus skyrė tam, kad pasmaugtų tiesą. Būtent to ir negaliu suvokti. Nes juk dabar visa tai sukasi nauju ratu, vėl vietoj kūrybos krūva žmonių užsiima tiesos slėpimu. Dėl to labiausiai skauda.“
-
Knygose – karų siaubai: Leningrado blokada ir Pirmojo pasaulinio karo istorija
-
Vokietija išreiškė „gėdą“ dėl Leningrado blokados
-
Leningrado blokadą išgyvenusi moteris mirė dėl Rusijos institucijų aplaidumo
-
Slaptoji Leningrado blokados pusė amžininkų dienoraščiuose: kanibalizmas ir abiejų lyčių prostitucija
-
Vokietija skyrė 12 mln. eurų Leningrado blokadą išgyvenusiems žmonėms
