„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Islandija ir Lietuva nepriklausomybių kryžkelėse

Lygiai prieš trisdešimt metų, 1991 m. vasario 11 dieną Islandija, pirmoji iš visų valstybių, pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Taip paprastai sakome mes, taip dažnai pasako ir patys islandai ir kartais besąlygiškos lietuvių simpatijos šiems truputį pavyduliaujantys danai (žinoma, jei šie dalykai jiems apskritai rūpi).
Teodoro Bieliackino straipsniai apie Islandiją
Teodoro Bieliackino straipsniai apie Lietuvą
Temos: 2 Lietuva Islandija

Politologas ar istorikas pataisytų maždaug taip: tą dieną, neilgai trukus po Islandijos užsienio reikalų ministro Jóno Baldvino Hannibalssono apsilankymo Vilniuje, Lietuvos valstybės vadovui Vytautui Landsbergiui buvo atsiųsta telegrama, kuria Islandijos užsienio reikalų ministerija informavo apie Altingo (Islandijos parlamentas) priimtą rezoliuciją. Šioji patvirtino, kad Islandija niekada neatšaukė 1922 metais deklaruoto Lietuvos valstybingumo pripažinimo ir tebelaiko Lietuvą nepriklausoma valstybe, ir Altingas kviečia savo šalies vyriausybę kuo greičiau pradėti derybas dėl diplomatinių santykių tarp abiejų šalių.

Kaip žinome, nepaisant didelių Lietuvos lūkesčių, diplomatinių santykių užmezgimo teko gerokai palaukti. Tokią sutartį Islandijos ir Baltijos šalių užsienio reikalų ministrai pasirašė Reikjavike jau po Maskvos pučo – 1991 m. rugpjūčio 26 d.

Karolinos Pansevič nuotr./J.B.Hannibalssonas
Karolinos Pansevič nuotr./J.B.Hannibalssonas

Tų metų rugpjūčio 24–27 dienomis Lietuva užmezgė arba atkūrė diplomatinius santykius su visomis Šiaurės valstybėmis. Su visomis šiomis valstybėmis, išskyrus Islandiją, Lietuva diplomatinius santykius oficialiai buvo užmezgusi ir tarpukariu – Islandija tuo metu buvo personalinėje unijoje su Danija (Danijos karalius buvo ir Islandijos karalius), ir Danija tvarkė Islandijos užsienio politiką. Islandijos spaudoje mirgant reportažams apie Reikjavike su Baltijos šalimis pasirašytas sutartis, 1991 m. rugpjūčio 27 d., antradienį, dienraštyje Morgunblaðið pasirodo žinutė: ,,Danijos užsienio reikalų ministras Uffe Ellemannas-Jensenas tvirtina, kad Danija tapo pirmąja tauta pasaulyje, užmezgusi diplomatinius santykius su Baltijos valstybėmis, nors jo kolegos iš Baltijos šalių, kurie vakar susirinko Reikjavike, šią garbę atiduoda islandams. ,,Mes išsiuntėme telegramas į visas tris sostines prieš vidurnaktį [šeštadienį], taigi mes esame pirmieji pasaulyje“, – sekmadienį sakė Ellemannas-Jensenas. Jo teigimu, sprendimas užmegzti politinius ryšius buvo priimtas šeštadienį, kai tapo aišku, kad ,,Baltijos valstybės kontroliuoja savo sienas.“

,,Mes išsiuntėme telegramas į visas tris sostines prieš vidurnaktį [šeštadienį], taigi mes esame pirmieji pasaulyje“, – sekmadienį sakė Ellemannas-Jensenas.

Per Lietuvos valstybingumo šimtmetį Vilniuje viešėjęs ir viešą paskaitą Vilniaus universitete skaitęs Islandijos prezidentas Guðni Th. Jóhannessonas,1 pripažindamas savo šalies veiksmų Lietuvos atžvilgiu svarbą, visų pirma kaip simbolinį solidarumo ir politinės drąsos pavyzdį, neslėpė, kad Baltijos šalių pripažinimas buvo ilgas ir sudėtingas politinis procesas, kuriame dalyvavo ir net lenktyniavo kelios Skandinavijos šalys. Kaip profesionalus istorikas, tyrinėjęs savo šalies vaidmenį Baltijos šalių valstybingumo pripažinimo byloje, ir šioje paskaitoje, ir straipsniuose jis įspėja apie istorijos mitologizavimo pagundas ir kalba apie būtinybę valstybėms ne tik didžiuotis savo pasiekimais, bet ir pripažinti savo klaidas. Jo tekstuose galima rasti įdomių detalių apie politinius ginčus dėl Baltijos šalių pripažinimo – Islandijoje ir plačiau Skandinavijoje, Sovietų reakciją, taip pat skirtingas pačių Baltijos valstybių pozicijas šiuo klausimu. Jis ne kartą mini svarbų Danijos užsienio reikalų ministro Uffe Ellemanno-Jenseno vaidmenį Baltijos šalių pripažinimo byloje, taip pat savo šalies ,,kaltes“ prieš Baltijos šalis Šaltojo karo metu. Apie įvairių Skandinavijos šalių dalyvavimą šiuose procesuose kalba ir Lietuvos istorikai.2

Kaip bebūtų, daugeliui lietuvių Islandijos vaidmuo išlieka išskirtinis. Ir dėl tuometinio jos užsienio reikalų ministro ryžto 1991 m. sausio mėnesio 19 d. atvykti į barikadinį Vilnių (nors, anot tuometinio jo danų kolegos, kreiptis į Sovietų Sąjungą vizos, norint aplankyti Baltijos šalis, reiškė pripažinti jų okupaciją), ir todėl, kad Altingo rezoliucija buvo pirmasis oficialus balsas po sausio įvykių, leidęs pajusti, kad pasaulyje nesame vieni. Viename interviu Guðni Th. Jóhannessonas, tuomet dar tik magistro darbą paskelbęs jaunas istorikas, cituoja ministrui pasakytus Vytauto Landsbergio žodžius: ,,Jūs atvykote, kai kiti nedrįso, kalbėjote, kol kiti tylėjo.“ Islandija ypatinga mums išlieka galbūt ir todėl, kad dėl istorinių paralelių, bet ir ryškaus kontrasto mums su islandais yra lengviau tapatintis nei su kitomis Skandinavijos šalimis.

Kaip ir Lietuva, Islandija ilgam buvo praradusi nepriklausomybę, iš pradžių norvegams, po to – danams. Nepriklausomi (nors ir unijoje su Danija) islandai tapo tais pačiais metais kaip ir mes – 1918 m. gruodžio 1 d. Kaip nepriklausoma respublika Islandija gimė birželio 17 d. 1944 m. – tą pačią vasarą, kai Lietuvoje prasidėjo ilgai trukusi antroji Sovietų okupacija. Būtent birželio 17-oji yra Islandijos nacionalinė diena ir būtent maždaug tą dieną Vilniuje vyksta festivalis ,,Ačiū Tau, Islandija“.3

Dėl istorinių paralelių ir islandams buvo nesunku suprasti Lietuvos laisvės aspiracijas. Todėl nelabai stebina, kad net ir socialistinės pakraipos laikraštis Þjóðviljinn (Tautos valia), įkurtas dar Islandijos komunistų partijos ir pokario metais skelbęs prieš Baltijos šalis nukreiptą stalinistinę propagandą, ne vieną 1989–1991 metų straipsnį skyrė Lietuvai, palaikydamas jos nepriklausomybės idėją. Palankiais Baltijos šalims straipsniais (vienas jų pasirodė dar 1987 m.) ypač išsiskyrė tuometinis laikraščio redaktorius ir pagrindinis korespondentas tarptautiniais klausimais rašytojas Árni Bergmannas. Ir tai nėra atsitiktinumas – apie lietuvių požiūrį į šalies okupaciją jis išgirdo dar studijų Maskvoje laikais. Privačiame laiške šio straipsnelio autorei jis rašo:

,,Atvykęs studijuoti į Maskvą, daugiausia bendravau su fakulteto aspirantais, kadangi gyvenau Maskvos universiteto bendrabutyje Lenino kalnuose. Tarp jų buvo lietuvis Vytautas Mažiulis [būsimasis akademikas, filologas]. Jis man tuoj pat be jokių pagražinimų paaiškino, kaip Sovietų Sąjunga prarijo Baltijos šalis. Tuomet buvau jaunas kairuolis, beveik nieko nežinojau, tėvynėje daugiausia klausiausi prosovietinių balsų. Bet anksti pajutau, kad su Baltijos šalių klausimu kažkas yra ne taip. Net ir sovietams simpatizuojantys islandai jį kažkaip apeidavo, sunku buvo patikėti, kad mažos tautos savo valia atsisakytų nepriklausomybės. Tikėjau Vytautu, draugavau su juo. <...> Daugelį prieštaravimų man tuomet Maskvoje, o ir vėliau, paaiškino ir Bronė Kerbelytė [būsimoji profesorė, tautosakininkė]. Mūsų bendri draugai rusai ją kartais pavadindavo ,,siaubinga nacionaliste“, bet mes su žmona Lena Tuvina, ji buvo žydė, buvome Bronės pusėje.“

Politikos archyvų dokumentuose dažniausiai nerasi minint didžiojoje politikoje tiesiogiai nedalyvavusių žmonių, kurių asmeninė laikysena, veikla ar laiku pasakyti žodžiai, susiklosčius tam tikroms istorinėms aplinkybėms, galėjo suteikti impulsų reikšmingiems politikų sprendimams. Vargu ar Jóną Baldviną Hannibalssoną kas būtų privertęs 1991 m. sausį atvykti į Lietuvą, jei pats nebūtų manęs tai esant prasminga, vis dėlto verta prisiminti, kad jis tuomet atvyko kartu su broliu, filosofijos profesoriumi Arnóru Hannibalssonu (1934–2012), kuris vėliau tapo generaliniu Lietuvos garbės konsulu Islandijoje. Šis taip pat nuo studijų Maskvoje laikų Lietuvoje turėjo artimų bičiulių: politiką ir filosofijos profesorių Bronislovą Genzelį, su kuriuo po Vengrijos įvykių per rusų į islandų kalbą išvertė Vytauto Rimkevičiaus apysaką ,,Studentai“4, estetikos profesorių Gytį Vaitkūną, supažindinusį jį su Čiurlioniu, fiziką Kalistą Paulauską, vertėją iš islandų kalbos Svetlaną Steponavičienę, kuriai pats kažkada padėjo pažinti islandų kultūros pasaulį. Arnóras Hannibalssonas jau kuris laikas aktyviai propagavo Islandijoje Baltijos šalių palaikymo idėją, ir tai neabejotinai darė įtakos jo broliui ir viešajai opinijai jo šalyje. Apie tai savo prisiminimuose ne kartą rašė Genzelis, vienintelis politikas šioje Islandijos bičiulių kompanijoje.5 Lietuvos advokatu Islandijoje buvo ir gabus lingvistas, pasaulinio garso indoeuropeistas, Kazio Borutos ,,Baltaragio malūno“ vertėjas į islandų kalbą Jörunduras Hilmarssonas (1946–1992), vėliau – pirmasis Lietuvos garbės konsulas Islandijoje.. 8 deš. pradžioje Jörunduras stažavosi Vilniaus universitete ir gyveno su šeima Lietuvoje ilgesnį laiką. Jis palaikė profesinius ir bičiulystės ryšius su daugeliu savo kolegų Lietuvos filologų ir lietuviškai iš Islandijos susirašinėjo su savo lietuvių kalbos mokytoja Vytaute Eidukaitiene.6 Šie profesiniai ir bičiulystės ryšiai tarp islandų ir lietuvių buvo plonyčiai kapiliarai, kurie sovietiniais laikais palaikė gyvą cirkuliaciją tarp Islandijos ir Lietuvos.

15min nuotr./Šventė „Ačiū tau, Islandija“
15min nuotr./Šventė „Ačiū tau, Islandija“

Šiame kontekste būtina išskirti dar vieną žmogų, šiandien jau geriau pažįstamą, nors ilgus metus užmirštą – žydų kilmės lietuvį Teodorą Bieliackiną (1907–1947), praleidusį Islandijoje paskutiniuosius dešimt savo gyvenimo metų. Pirmą kartą atsidūręs Islandijoje kaip keliautojas 1934 metais, ją taip pamilo, kad vėliau grįžo ten studijuoti. Jis tapo pirmuoju Lietuvos profesionaliu islandistu, pirmuoju jos išeiviu šioje šalyje ir netgi tam tikra prasme – jos ,,ambasadoriumi“. Bent kartą metuose nuo 1937-ųjų, o paskutiniais gyvenimo metais gerokai dažniau, Islandijoje pasirodydavo jo straipsnių apie Lietuvą, radijo interviu ar lietuvių literatūros vertimų: Vytauto Sirijos Giros eilėraštis apie Vilnių, kuriam poetinę formą suteikė Magnúsas Ásgeirssonas, Petro Cvirkos apsakymas ,,Sąžinė“ – pirmasis islandiškai prabilęs lietuvių literatūros tekstas (jo islandiškų tekstų pirmoji redaktorė buvo jo sužadėtinė Svava Ágústsdóttir).

Teodoro Bieliackino savadarbės Lietuvos ir Islandijos vėliavėlės
Teodoro Bieliackino savadarbės Lietuvos ir Islandijos vėliavėlės

Tų vertimų ir tekstų galėjo būti ir daugiau – šiuo metu pagal Valstybinę lituanistinių tyrimų ir sklaidos programą vykdomo mokslo projekto rėmuose ieškoma tolimesnių šio žmogaus Islandijoje paliktų lietuviškų pėdsakų. Yra žinoma, kad Bieliackinas globojo kitus įvairių audrų į salą atblokštus lietuvius, po Sovietų okupacijos platino Islandijoje ir Švedijoje leistą ,,The Baltic Review“ ir savo tekstais stengėsi atremti Islandijoje vis stiprėjančią Sovietų propagandą ir dezinformaciją. Už tai anksčiau minėtame laikraštyje ,,Tautos valia“ kelis kartus buvo bjauriai užsipultas, vadintas žydu fašistu. Į tai Bieliackinas atsakydavo naujais straipsniais, kuriuose oriai, kitaip nei jo oponentai, netgi su būdingu humoru dėstydavo jam žinomus faktus ir nesidavė įbauginamas. Viename paskutiniųjų straipsnių, 1946-ųjų rugpjūtį, jis taip atsako į tokius įžeidinėjimus: ,,Ponas Björnas Franssonas galėtų ir toliau studijuoti mano giminės kilmę ir mano tėvų finansinę padėtį,7 nes iš jo straipsnio matyti, kaip jis taip sunkiai prie to dirbo, kad net imu įtarti jį renkant medžiagą romanui apie mane. Tikiuosi, kad romane jis žodžius parinks taktiškiau, nei straipsnyje. <...> Tokios pastabos jokiai tautai nedaro garbės, ir net jei p. Björnui Franssonui pavyks mane išgrūsti iš Islandijos, jam nepavyks manęs nutildyti, nes kad ir kur bekeliaučiau, siųsiu islandų laikraščiams ir kitų civilizuotų tautų laikraščiams naujienas apie situaciją mano tėvynėje.“ Vis dėlto Bieliackinas Islandijoje buvo ne tik gana gerai žinomas (o tai reiškia, kad gerai buvo žinoma ir Lietuvos byla), bet ir gerbiamas net ir tarp savo politinių oponentų. Tą liudija pačių įvairiausių pakraipų laikraščiuose išspausdinti žinomų žmonių jam skirti nekrologai, kuriuose jis apibūdinamas kaip itin išsilavinęs ir labai garbingas žmogus.

Suartinti Lietuvą ir Islandiją Bieliackinas laikė savo gyvenimo misija ir jo veikla taip pat rengė dirvą būsimajam Lietuvos pripažinimui. Bieliackinas buvo tiesioginiu 1944 m. birželio 17 d. iškilmių liudininku, stebėjo, kaip Tingo slėnyje Islandiją sveikina kitų šalių pasiuntiniai. Prabėgus vos kelioms dienoms, tuo Europai tamsiu metu, tebevykstant karui, jis – kaip privatus asmuo, bet visų pirma kaip Lietuvos pilietis – siunčia pirmajam Islandijos prezidentui Sveinnui Björnssonui sveikinimą – savąjį Islandijos nepriklausomybės ,,pripažinimo ženklą“. Tarsi nujausdamas, kad po daugelio metų jis į Lietuvą grįš su kaupu:

Islandų tautos dar nepasiekė sveikinimai nuo mano tėvynės, o taip nutiko dėl to, kad mano tėvynė Lietuva yra netekusi laisvės ir neturi jokios teisėtos valdžios nei pačioje šalyje, nei už jos ribų. Tačiau neabejoju, kad tie mano tėvynainiai, kuriuos pasiekė žinia, kad islandai išsikovojo nepriklausomybę, širdingai dėl jų džiaugiasi. Bendrystės jausmas su visais, kas kovoja už savo šalies laisvę, ir suvokimas, kokia svarbi yra nepriklausomybė, visada buvo stiprus tarp lietuvių vyrų ir moterų, kuriems teko taip ilgai kovoti už savosios šalies laisvę. Šis bendrystės jausmas ir jo suvokimas šiandien bus juntami labiau nei bet kada, nes mes ir vėl kovojame dėl kiekvienai sveikai tautai brangiausių vertybių.8


1Guðni Th. Jóhannesson, Iceland's Support for Lithuanian Independence, 1918–2018. An Academic and Presidential Perspective, 2018 02 15, https://www.youtube.com/watch?v=_fM3xv6Kfrk.

2Pavyzdžiui, Saulius Pivoras, Pakartotinis pripažinimas: Švedijos politika ir diplomatija atkuriant Lietuvos nepriklausomą valstybę 1918-1921 ir 1990-1991, Darbai ir dienos, 2010, t. 53, p. 75-98.

3Besidomintiems Islandijos istorija ir kultūra siūloma paskaityti jos nepriklausomybės jubiliejui skirtą teminį žurnalo ,,Krantai“ numerį: 2019, Nr. 2, https://kranturedakcija.lt/wp-content/uploads/2020/10/Krantai_2019-2.pdf.

4Anot paties Genzelio: ,,vertėme laisvai, surevoliucindami turinį“. Teksto publikuoti nepavyko, rankraštis saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve.

5Pavyzdžiui, Asmeniniai kontaktai kelyje į nepriklausomybę, Gimtasai kraštas, 2017/1, p. 41, http://www.ziemgala.lt/saugykla/pdf/7-genzelis.pdf.

6Išsamiausiai apie jo ryšį su Lietuva pasakojama S. Steponavičienės straipsnyje Jörunduro dvidešimt lietuviškojo gyvenimo metų, Krantai, 2009, Nr. 1., p. 66-89, https://kranturedakcija.lt/wp-content/uploads/2020/10/Krantai_2009_1_Islandija.pdf.

7Jo tėvas buvo žymus advokatas ir mokslininkas, VDU profesorius Simonas Bieliackinas, žuvęs per Holokaustą.

8Šio laiško originalo kol kas rasti nepavyko, cituojama iš privačiame archyve saugomo laiško juodraščio islandų kalba.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau