A.Jakubčionio žodžiais, marionetinis Liaudies Seimas iš tikrųjų buvo Sovietų Sąjungos vadovybės įrankis, padėjęs sovietizuoti Lietuvą, įtvirtinti okupaciją ir parodyti, kad mes, lietuviai, latviai ir estai, tai padarėme savo rankomis.
– Kaip yra su pavadinimu? Lietuva tapo Tarybų ar Sovietų Sąjungos nare? Kodėl sakome Sovietų, o ne Tarybų Sąjunga?
– Sovietai iš karto ėmė vartoti terminą „tarybų“, pabrėždami tarybiškumą, liaudiškumą ir pan. O „sovietų“ terminas Vakarų visuomenėje, Vakarų istorikų darbuose yra priimtas kaip tikrasis sovietinio režimo pavadinimas. O Lietuva oficialiai tuo metu buvo paskelbta LTSR. Kaip ir Salomėja Nėris dainavo: „Lietuvos daugiau nebėr, Lietuva – LTSR.“
– Kurį terminą geriau vartoti?
– Sovietų.
– Kokia tai buvo diena, kai Lietuva tapo Sovietų Socialistine Respublika?
Liaudies Seimas buvo Sovietų Sąjungos vadovybės įrankis, padėjęs sovietizuoti Lietuvą, įtvirtinti okupaciją ir parodyti, kad mes, lietuviai, latviai ir estai, tai padarėme savo rankomis.
– Vienu sakiniu atsakyti labai sudėtinga. Į šią dieną Sovietų Sąjunga tikrai ėjo bent pusmetį. Pagrindinis Sovietų Sąjungos tikslas buvo atkurti Rusijos imperiją su 1914 m. buvusiomis sienomis ir tai padaryti pačių lietuvių, latvių ar estų rankomis.
Kitais žodžiais tariant, Liaudies Seimas buvo Sovietų Sąjungos vadovybės įrankis, padėjęs sovietizuoti Lietuvą, įtvirtinti okupaciją ir parodyti, kad mes, lietuviai, latviai ir estai, tai padarėme savo rankomis.
– Ar žmonės realiai suvokė, kas vyko tuo metu? Juk Liaudies Seimo rinkimai buvo fiktyvūs.
– Pirmiausia Liaudies Seimo rinkimai buvo suorganizuoti labai greitai, per 10 dienų. Pagal tikrosios Lietuvos įstatymus nuo rinkimų datos paskelbimo turėjo praeiti trys mėnesiai, turėjo būti agitacija, rinkimų kampanija ir t. t. Turint omenyje to meto komunikacijos priemones, per šias kelias dienas Lietuvos gyventojams susigaudyti, kas vyksta, buvo labai sudėtinga.
Antra, buvo paleista didžiulė informacinė medžiaga, kone informacinis karas, kuriame buvo visko: ir pažadų, ir grasinimų. Tarkim, buvo sakoma, kad visi bežemiai ir mažažemiai gaus žemės. Tas, kuris jos neturėjo, galvojo – o gal iš tiesų tos žemės gausiu.
Tiems, kurie turėjo paėmę paskolas, buvo pasakyta, kad jų nereikės grąžinti. Taip pat buvo žadamas geras atlyginimas ir t. t. Apibendrinant – visiems gyventojų sluoksniams viskas ir iš karto. Taigi tokia nežabota propaganda suvaidino tam tikrą vaidmenį.
Kadangi buvo duotas nurodymas parodyti, kad balsavo labai daug žmonių, koks nors mažaraštis ir parašė 106 proc.
Kitas dalykas, kad rinkimų rezultatai buvo falsifikuoti. Tarkim, buvo paskelbta, kad Pasvalio valsčiuje balsuoti atėjo 106 proc. Pasvalio valsčiaus gyventojų. Kadangi buvo duotas nurodymas parodyti, kad balsavo labai daug žmonių, koks nors mažaraštis ir parašė 106 proc.
Be to, prasidėjo tam tikras terorizavimas. Jau liepos 7 d. buvo pareikšta, kad tie, kurie nebalsuos, bus liaudies priešai. Iš viso iki rinkimų buvo suimta daugiau nei 500 žmonių ir jie buvo pavadinti liaudies priešais.
Tada visi suprato, kas bus tiems, kurie neis balsuoti. Tokia bendra atmosfera ir buvo iki rinkimų.
– Dabar nemažai diskutuojama apie asmenybes, kurios priklausė Liaudies Seimui, delegatus, kurie vyko į Maskvą. Kiek tarp jų buvo tikinčių sovietine santvarka, apsimetusių, kad tiki, ar apskritai nesupratusių, kur pateko?
– Buvo kelios žmonių kategorijos. Viena kategorija tie, kurie buvo susiję su įvairiomis Sovietų Sąjungos struktūromis, kurie buvo užverbuoti ir kurie tiesiog negalėjo nevykdyti to, ką Sovietų Sąjunga jiems nurodė.
O Lietuvos komunistų partija absoliučiai ir be jokių komentarų tarnavo tik Maskvai ir vykdė viską, kas jiems buvo nurodyta.
Kita kategorija galėjo būti tie, kurie tikėjo galima socialine revoliucija, iš principo pagerinsiančia Lietuvos gyventojų padėtį. Galbūt tai tie, kurie buvo išėję iš liaudininkų, gal tai Gedvilas, gal dar kuris vienas kitas. Bet turbūt nuo birželio pabaigos jie jau suprato, kad iš principo kitaip būti negali, kaip kad vykdyti Maskvos valią.
O Lietuvos komunistų partija absoliučiai ir be jokių komentarų tarnavo tik Maskvai ir vykdė viską, kas jiems buvo nurodyta.
– Kai kurių istorikų teigimu, dėl griežto Antano Smetonos režimo, cenzūros maždaug 1939 m. tarp intelektualų būtą nemenko pakrikimo. Kiek tai galėjo turėti įtakos tam, kad jie nematė grėsmių?
– Tai galėjo turėti įtakos, nes, kuo toliau, tuo labiau stiprėjo įsitikinimas, kad Lietuvą reikia demokratizuoti. Tam tikri pokyčiai 1939 m. viduryje ir antrojoje pusėje buvo, tačiau A. Smetona galų gale pareiškė, kad jis neatmeta Lietuvos demokratizavimo kelio, bet turi praeiti dar 10–15 metų. Turbūt tai atvedė prie to, kad kairieji inteligentai dar labiau nusivylė šiuo režimu ir ieškojo galimybių jį pakeisti.
Taigi paklydusių, patikėjusių socialinės revoliucijos arba pokyčių, demokratizavimo idėjomis galėjo būti. Bet, manyčiau, jie labai greitai pamatė, koks tai režimas. Užteko, tarkim, minėtų liepos suėmimų, ir per Kauną nuėjo gandas, kad suimami žymūs žmonės. Kaune tuo metu buvo 160 tūkst. gyventojų ir toks gandas iš karto padarė poveikį, nuteikiantį prieš režimą.
– Vienas skaudžiausių sovietmečio įvykių – trėmimai. Kaip nutiko, kad kaimynai skųsdavo kaimynus?
– Be abejo, visko galėjo būti. Buvo ir nepasitenkinimo kitu, buvo, kad vienas į kitą pažiūrėjo ne taip, į meilę neatsakė. Bet, manyčiau, masinio reiškinio, kad lietuviai skųstų vieni kitus, iš esmės nebuvo. Kai buvo minimas filosofo Girniaus jubiliejus, perskaičiau mintį, kad lietuvių tauta – viena pačių humaniškiausių tautų. Taigi nemanyčiau, kad po tokio įvertinimo galima sakyti, jog mes buvome tokie jau labai negeri.
