„Pergalės vaisius siekdami savų tikslų mėgino pasisavinti įvairūs politiniai režimai, tais vaizdiniais mobilizuodami savo
 |
| J.Mateikos "Žalgirio mūšis". Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr./Paveikslo kopija |
visuomenes naudojosi lietuvių, lenkų, baltarusių nacionalizmai. Tada ir prasideda diskusija, kas laimėjo Žalgirio mūšį, nes kiekvienas pateikia savąją mūšio versiją“, – teigia istorikas. Vėliau Žalgirį, žinoma, mėgino pasisavinti ir sovietinis režimas.
D.Mačiulis su kolegomis Rimvydu Petrausku ir Dariumi Staliūnu trečiadienio vakarą visuomenei Vilniuje pristatė knygą „Kas laimėjo Žalgirio mūšį: Istorinio paveldo dalybos Vidurio ir Rytų Europoje“. Apie šį kolektyvinį darbą – interviu su D.Mačiuliu.
– Istorikai jau nemažai tyrinėję ir rašę apie Žalgirio mūšį, o jūs išleidote knygą, kurios pavadinime klausiate, kas laimėjo Žalgirio mūšį. Kokį klausimą iš tiesų keliate?
– Šitas klausimas daugiau provokacinis, nes neturėjome pretenzijų atsakyti, pavyzdžiui, į klausimą, ko mūšyje buvo daugiau – lietuvių, baltarusių ar lenkų ir kieno nuopelnai didesni.
Mūsų knyga – tai bandymas parodyti, kaip vyko šio mūšio pergalės dalybos, kaip pergalės vaisius siekdami savų tikslų mėgino pasisavinti įvairūs politiniai režimai, kaip tais vaizdiniais mobilizuodami savo visuomenes naudojosi lietuvių, lenkų, baltarusių nacionalizmai. Tada ir prasideda diskusija, kas laimėjo Žalgirio mūšį, nes kiekvienas pateikia savąją mūšio versiją.
– Ar galėtumėte įvardyti bent pagrindinius vaizdinius, „versijas“?
– Pagrindinis skirtumas tarp Žalgirio mūšio vaizdinių yra tas, jog kiekvienas nacionalizmas (lietuvių, lenkų, baltarusių) sureikšmina savo pusės indėlį, stengiasi pabrėžti, kad būtent jų pusė suvaidino lemiamą vaidmenį.
Man labai patinka epizodas, kurį yra papasakojęs kolega Jury Turonekas, Varšuvoje gyvenantis baltarusių istorikas, kuris šešias klases baigė lietuviškoje Vilniaus pirmojoje berniukų gimnazijoje. 1945 metų vėlyvą rudenį jis su mama repatrijavo į Lenkiją ir pradėjo lankyti Balstogės licėjų. Taip išpuolė, kad per pirmą istorijos pamoką mokytojas jį pakviečia prie lentos ir liepia papasakoti, kaip vyko Žalgirio mūšis. Istorikas prisiminė: atsistoju, pradedu pasakoti, ko mane mokė lietuviškoje mokykloje, kad mūšis buvo laimėtas Vytauto genijaus dėka, kad mūšyje iš esmės kovėsi vien lietuviai, o Jogaila tuo metu meldėsi palapinėje.
Tada, sako, griaudint visos klasės juokui, man toje lenkiškoje mokykloje įraitė dvejetą. Jis juokavo, jog tada pirmą kartą suprato, kad to paties įvykio interpretacija gali būti labai skirtinga.
Lenkų nacionalizmas turėjo kitokį Žalgirio mūšio vaizdinį. Lenkams pagrindinis mūšio architektas buvo Jogaila. Baltarusių nacionalizmas visada bando pabrėžti, kad LDK kariuomenė etniniu požiūriu iš esmės buvo baltarusiška ir, savaime suprantama, tie archetipiniai iš sovietinės istoriografijos mums gerai žinomi trys Smolensko pulkai yra išties baltarusių pulkai. Tad esminis skirtumas ir būtų, kad kiekviena pusė stengiasi sureikšminti savo etninės bendruomenės indėlį.
– Bet iš kur kyla toks poreikis peštis dėl Žalgirio mūšio interpretacijos? Argi pats mūšis savaime toks svarbus?
– Bet koks nacionalizmas pasaulį piešia juodai baltą, jis grupuoja vaizdus į „savas“ ir „svetimas“, „draugas“ ir „priešas“, o pergale dalintis niekam nesinori.
Kodėl Žalgiris? Nusikelkime į Antrojo pasaulinio karo metus. Sovietinė propaganda mobilizaciniams poreikiams nerado ryškesnio nei Žalgirio mūšis vaizdinio, nes šis įgalino išnaudoti atgimusias sovietinio panslavizmo idėjas. Tai turėjo būti ne tik rusų ar baltarusių simbolinė pergalė prieš nacistais atgimusius kryžiuočius, bet turėjo būti apskritai viso slavų pasaulio kovos simboliu su nacistine agresija. Tas vaizdinys buvo labai patogus propagandinei eksploatacijai.
– Kaip tarpukario Lietuva tvarkėsi su Žalgirio mūšio vaizdiniu? Juk tai buvo bendra LDK ir Lenkijos pergalė, o Lenkija tarpukariu buvo pagrindinis priešas.
– Čia iš tiesų būta tam tikrų keblumų. Lietuviškam nacionalizmui 4-ajame dešimtmetyje grasino galvą keliantis nacizmas, revanšistinės idėjos, o čia dar lietuvių nesantaika su lenkais, prarastas Vilnius, todėl situacija buvo tokia, kad iš esmės ir vieni, ir kiti nebuvo lietuvių draugais.
Tad interpretuojant mūšį neišėjo nutylėti, kad kautasi kartu su lenkais prieš vokiečius, bet kurtas toks įspūdis, kad tai vienadieniai, konjunktūriniai draugai. Žalgirio mūšis turėjo sustiprinti lietuvių pretenziją į visišką politinę emancipaciją. Grįsta mintis, kad jeigu Vytautas būtų ilgiau gyvenęs, jis būtų visiškai nutraukęs santykius su lenkais ir išsilaisvinęs.
Žalgirio vaizdinys tuomet tebuvo epizodas išryškinti Vytauto karinį genijų. Jis buvo Vytauto vaizdinio šešėlyje. Štai 1930 metais vyko Vytauto mirties metinių minėjimas, sakytos kalbos, ir generolas Vladas Nagevičius ėmė samprotauti apie tai, kad Žalgirio mūšyje kryžiuočiai nebuvo tik vokiečiai, o vos ne visa Vakarų Europa. Tad bandoma savotiškai sumenkinti tos priešiškos jėgos vokiškumą.
Tačiau kai pradėjo kilti akivaizdžios problemos su nacistine Vokietija dėl Klaipėdos krašto, požiūris į Vokiečių ordiną vėl pasikeitė ir teigta, kad tai išties buvo vokiškas ordinas.
– Ne visai aiškus gali būti ir Žalgirio mūšio vaizdinio panaudojimas sovietinėje propagandoje. Jūs jau minėjote Antrojo pasaulinio karo pavyzdį, bet gal galėtumėte paaiškinti, kodėl tokia didelė Lietuvos istorijos dalis sovietmečiu buvo tiesiog užtušuojama, nutylima, o štai Žalgirio vardas suteikiamas nuo raudonųjų partizano būrio iki krepšinio komandos?
– Į sovietinę propagandą Žalgirio mūšis pradėjo kelionę dar Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Kolektyvinės atminties vaizdinius konstravusi sovietinė propaganda siekė įpiršti mintį, kad nacistai yra ne kas kitas, kaip per amžius mutavę kryžiuočiai, ir kad galimos labai tiesmukos istorinės paralelės tarp Vokiečių ordino kėslų ir revanšistinių Trečiojo reicho pretenzijų. Žalgirio vaizdinys tapo slavų ir germanų istorinio susidūrimo simboliu.
Tad ryškiausias Žalgirio mūšio vaizdinio išnaudojimas buvo Antrojo pasaulinio karo metu, kai atsirado ir minėtas partizanų būrys „Žalgiris“, ir netgi tas pats lietuvių sporto klubas įkuriamas karo metais su labai aiškia propagandine intencija. Kai Lietuva „išvaduojama“, laikraštyje „Tiesa“ išspausdintas kvietimas aukoti sovietinei tankų kolonai, pavadintai „Žalgiris“.
– Ar Žalgirio mūšis išnaudotas tik sovietinei panslavizmo idėjai skleisti?
– Sovietinėje atminties kultūroje Žalgirio vaizdinys buvo bandytas pateikti kaip istorinės tautų draugystės, kaip draugystės su didžiuoju broliu – rusų tauta – simbolis.
Pirmuoju pokario dešimtmečiu visoje Sovietų Sąjungoje labai aktyviai konstruotos sovietinės nacionalinės istorijos, Lietuva nebuvo išimtis. Visuose tuose naratyvuose buvo primesti ideologiniai metmenys. Naratyvai turėjo atrasti ir liudyti istorines draugystės su rusų tauta tradicijas, esą Sovietų Sąjungoje gyvenančios tautos visada linko į tą draugystę, kad draugystės šaknys yra senos, kad tai apskritai yra progresyvu.
Žalgirio mūšis buvo pateiktas kaip labai gražus tokios istorinės draugystės, kartu įveikto priešo simbolis. Režimas tuo labai sėkmingai naudojosi, aišku, apvalęs jį nuo negeistinų bruožų. Pavyzdžiui, Vytauto vaizdinys faktiškai visiškai dingo iš Žalgirio mūšio.
– Kiek sovietinės propagandos sukurto Žalgirio mūšio vaizdinio sklaida buvo sėkminga? Ar galima kažkaip nusakyti, kiek jį perėmė Lietuvos gyventojai?
– Jokių sociologinių tyrimų, kurie leistų atsakyti, ką lietuviai galvojo arba kokį vaizdinį turėjo savo galvose, nėra, todėl atsakyti keblu. Galima paminėti kelis dalykus. Visų pirma, sovietinio režimo bandymas pateikti unifikuotą Žalgirio vaizdinį, kuris tiktų ne tik LSSR, bet būtų bendras visai Sovietų Sąjungai ir Lenkijai, pavyko tik iš dalies. Nes jeigu net pavartysime tų laikų lietuviškus mokyklinius vadovėlius, juose nebuvo akcentuojamas rusų indėlis, kaip nulemiantis mūšio pergalingą baigtį.
1958-1960 metais išėjo Žalgirio mūšiui skirta Mečislovo Jučo studija, kurioje labai nuosaikiai vertinamas rusų vaidmuo, nėra tokios adoracijos ar sovietinei propagandai įprasto trijų Smolensko pulkų sureikšminimo.
Aš manau, kad tų laikų lietuvis pirmiausia galvojo, kad tai buvo lietuvių pergalė. Prisiminkime, kokia gyva reakcija kilo, kai 1960 metais Aleksanderis Fordas Lenkijoje sukūrė filmą „Kryžiuočiai“.
Lietuviai jį pamatė prabėgus porai metų ir visiems baisų nepasitenkinimą sukėlė tai, kad ne lietuviai paversti pagrindiniais herojais, kad jie apskritai savo išvaizda primena kone pakelės plėšikus. Žiūrėkite, kokia reakcija. Antanas Venclova neapsikentęs parašo didžiulį straipsnį, o įdomiausia, kad jo dienoraštyje reakcija yra net nuosaikesnė nei išsakyta viešai. Rašytojas Vytautas Sirijos Gira parašo straipsnį lenkų spaudai, kad nereikėjo taip tiesmukai ekranizuoti Henryko Sienkiewicziaus romano, buvo galima ir pataisyti, kad atitiktų istorinę tiesą.
Vadinasi, visuomenę užgavo ir tai buvo viena iš paskatų, kodėl prabėgus keleriems metams gimė lietuviška Vytauto Klovos opera „Du kalavijai“, kurioje jau Vytautas tampa pagrindiniu herojumi.
– Nežinau, juokais ar ne juokais būtų galima klausti, kiek sovietinės propagandos peršamam vaizdiniui pakenkė tokie dalykai, kaip krepšinio klubo „Žalgiris“ kovos su CSKA? Žalgiris kaip ir turi simbolizuoti tautų draugystę, o čia visi serga už tai, kad jis sumuštų rusus.
– Sunku pasakyti. Gal apskritai jau tuo metu, kai vyko tos krepšinio kovos, žodis „Žalgiris“ buvo tapęs pergalės sinonimu. Kitaip tariant, pats žodis greta konkrečios vietovės žmonių sąmonėje pradeda reikšti ir abstrakčią pergalę. Juk kai vyko krepšinio klubų kovos, vargu, ar kas galvojo apie istorines reminiscencijas. Bet tai sukeldavo tam tikrą nacionalizmo proveržį, be to, CSKA buvo sovietinės armijos centrinis sporto klubas – pats ryškiausias sovietinio okupanto simbolis, jau ryškesnio sporte nesugalvosi.
– Jūs, knygos autoriai, sąmoningai apsisprendėte, kad apie šių dienų nepriklausomos Lietuvos Žalgirio mūšio vaizdinius nekalbėsite. Vis dėlto įdomu sužinoti jūsų nuomonę, ar galima kalbėti apie vyraujantį vaizdinį dabar?
– Laikotarpis nuo 1988-ųjų metų iki dabar irgi yra nevienalytis. 1988 metais mes išgyvenome tikrą grįžimą į normalybę, tarsi buvo grįžta prie tų vaizdinių, kuriais buvo gyventa tarpukario Lietuvoje. Tuo metu vyko įvairios nuverstų paminklų atstatymo kampanijos, tarp kurių ne viena buvo skirta Vytautui, kaip vienam iš Žalgirio mūšio architektų.
Tad iš pradžių tarsi dominavo nacionalistinis požiūris, o vėliau jis kito. Labai sunku vienareikšmiškai įvardyti, bet teigti, kad pas mus dabar dominuoja toks vaizdinys, koks buvo tarpukariu, kad siekiama visiškai pasisavinti vieniems lietuviams, taip teigti tikrai negalime.
Gal kaip tik yra tendencija Žalgirio mūšį paversti tam tikru lietuvių ir lenkų tautas vienijančiu simboliu.
Antai kai prieš kelerius metus vyko Vietinės rinktinės ir Armijos Krajovos susitaikymas, jų atstovai kartu 2005 metais vyko minėti Žalgirio mūšio metinių ir kartu prie monumento dėjo gėles. Tad tai yra bandymas Žalgirio mūšį paversti tautas vienijančiu simboliu.
