Renginyje įžanginį žodį tarė Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas, kalbėjo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas, Nepriklausomybės Akto signataras prof. Bronislovas Genzelis, Seimo narys istorikas Arvydas Anušauskas, Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotojas istorikas dr. Darius Staliūnas.
Minėjime Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas pabrėžė, kad Lietuva mini vienos iš reikšmingiausių XIX amžiaus kovų, 1863–1864 metų sukilimo, metines.
„Kovos už laisvę matmuo lietuvių tautos istorijoje labai ryškus. Tai patyrė ir kitos, drauge su lietuvių tauta, šiame krašte gyvenusios tautos. <...> Sukilimas turėjo dramatiškų ar net tragiškų padarinių Lietuvai, tačiau vis dėlto jis buvo ryškus ir reikšmingas įvykis tautai“, – kviesdamas tylos minute pagerbti kritusius sukilimo kovotojus sakė Seimo Pirmininkas V. Gedvilas.
Pasak parlamento vadovo, plačiai analizuoti 1863–1864 metų sukilimo tematiką imta minint jo šimtąsias metines, bet istorikų išvados tuomet buvo sąlygojamos ideologinės konjunktūros, todėl negalima buvo tikėtis objektyvumo. „Lietuvai atkūrus nepriklausomybę į mūsų tėvynės istorijos problematiką mokslininkai žvelgia iš naujo, iš konceptualiai kitokių pozicijų žvelgia ir į 1863 metų sukilimo tikslus, eigą ir naujai įvertina,“ – kalbėjo minėjime V. Gedvilas.
Anot Seimo nario istoriko A. Anušausko, Lietuvoje sukilimas formaliai prasidėjo 1963 m. vasario 1 d., tačiau pirmas sukilimo vėliavą iškėlė Antanas Mackevičius, kovo 20 d. Paberžės bažnyčioje perskaitęs sukilėlių manifestą, kuriame ragino ir sukilti, kad būtų atkurtas nacionalinis valstybingumas. „Galima prisiminti, kad sukilėlių Lietuvoje tuo metu žuvo nuo 6 iki 8 tūkst., įvyko šimtai mūšių. Represijom vadovavęs rusų armijos generolas Michailas Muravjovas ne be pagrindo buvo pramintas koriku – mirties bausme buvo nubausti 128 sukilėliai, vienaip ar kitaip nukentėjo 20 tūkst. žmonių“, – tvirtino Seimo narys.
Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotojas istorikas dr. D. Staliūnas teigė, kad 1863 m. sukilimas yra tik vienas iš daugelio kovos su pavergėjais epizodų ilgajame devynioliktame šimtmetyje. „Kartu tai labai svarbi lūžio data. Juk lietuviai ir lenkai šiame sukilime paskutinį kartą kartu kovojo prieš bendrą priešą. Per po to trukusį šimtmetį dažniau ginklus nukreipdavo vieni į kitus nei į bendrą priešą. Sukilimo rengimas nebuvo didelė paslaptis Rusijos imperijos valdžiai ir ji, paskelbdama apie rekrutų šaukimą, sugebėjo sukilimo pradžią išprovokuoti jai patogiu metu, kai sukilėliai dar nebuvo pasirengę.
Sausio 22 d. sukilėlių manifestas Lenkijoje skelbė Abiejų Tautų Respublikos atkūrimą, lygias luomų teises, valstiečiams buvo suteikta žemė, kurią jie dirbo. Tą manifestą faktiškai pakartojo ir sukilėliai Lietuvoje. Į sukilėlių gretas jungėsi santykinai nedidelė visuomenės dalis. Netgi dalis sukilėlių suprato, kad tuo metu ginkluotoje kovoje nepavyks laimėti“, – istorinius faktus apžvelgė D. Staliūnas, pabrėždamas, kad 1863 m. sukilimas šiandien svarbus kaip beatodairiško, dažnai nelabai racionalaus pasiaukojimo dėl politinės, religinės ar socialinės laisvės pavyzdys.
Nepriklausomybės Akto signataras prof. B. Genzelis aptarė 1863 m. sukilimo išvakarėse brendusius galimus būsimos valstybės modelius. „Akivaizdu, kad Lietuvos valstybingumo atkūrimo idėja buvo aktuali jau XIX a. viduryje. Tik įvairiai buvo pabrėžiami būsimos Lietuvos valstybės kontūrai“, – teigė B. Genzelis.
Minint šias metines Seimo vardu Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai padėjo gėles prie Lukiškių aikštėje esančio kryžiaus ir Taikomosios dailės muziejaus kiemelyje prie atminimo lentos, skirtos 1863–1864 metų sukilimo dalyviams.
Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2013-iaisias metais sukanka 150 metų, kai įvyko 1863 metų sukilimas, ir pažymėdamas istorinę ir kultūrinę šio sukilimo reikšmę lietuvių, baltarusių ir lenkų tautoms, yra paskelbęs 2013-uosius 1863 metų sukilimo metais.
