Apie 1944-1953 m. dokumentus, jų turinį ir reikšmę 15min kalbėjosi su dokumentus tyrusiu LGGRTC istoriku Gintautu Miknevičiumi. Pasak istoriko, nors mokslininkams apie daugelio dokumentų egzistavimą buvo žinoma, tai – pirmasis kartas, kai su jais susipažinti gali ir plačioji visuomenė.
Siautėjimai – masinis reiškinys
Paviešintus dokumentus sukūrė įvairios okupacinės institucijos – Komunistų partija, NKVD, NKGB, Vidaus reikalų ministerija, pati Raudonoji armija. Kol kas paskelbti dokumentai apima 1944-49 m. laikotarpį. Vėliau jų bus paviešinta ir daugiau.
G.Miknevičiaus teigimu, dokumentai, į juos žiūrint kaip į visumą, atskleidžia, kad Raudonosios armijos vykdyti plėšimai, patalpų užėmimai, prievartavimai buvo ne atskiri atvejai, o masinis reiškinys. Istorikas pažymi, kad netgi 1947 m., kai karas jau buvo pasibaigęs ir padėtis stabilesnė, VRM statistika rodė, kad kareiviai padaro 24 proc. visų Lietuvoje registruojamų nusikaltimų.
„Dokumentai iliustruoja, kad NKVD plėšimai jau buvo tiek nusibodę, kad jie 1945 m. nusiuntė Berijai (NKVD vadovas Lavrentijus Berija, – 15min) raštą. Ten konstatuojama, kad Lietuvoje kasdien vien tik vagysčių padaroma po kelis šimtus. Kiekvieną dieną. O karinė vadovybė to nelaiko nusikaltimu“, – sako G.Miknevičius.
Istorikas atkreipia dėmesį, kad kariuomenė nesiskaitė netgi su valstybinėmis įstaigomis. Pavyzdžiui, kartą kariškiai, atvažiavę į jau sovietinės Lietuvos Vyriausybės poilsio namus, pasitelkę jėgą ir grasinimus iš tų namų išsinešė visus baldus.
„Jiems buvo nusispjaut, kad pastatas priklausė sovietinės Lietuvos Vyriausybei ir buvo jos žinioje“, – sakė istorikas.
Prisigrobtą turtą, pasak G.Miknevičiaus, kariškiai kartais naudodavo asmeninėms reikmėms, o kartais parduodavo. Kai kuriais atvejais plėšimai vykdavo sistemingai.
Pavyzdžiui, 1944 m. IX fortą Kaune, kuriame veikė kalėjimas, prižiūrėję kariškiai užsiėmė ir papildoma veikla – apsivilkę vokiečių uniformas eidavo per sodybas, atiminėdavo gyventojų gyvulius ir veždavo į IX fortą, iš kur vyko tolesnis „parceliavimas“.
Kartais, pasak istoriko, kariškiai apsimesdavo NKVD darbuotojais ir eidavo per namus, reikalaudami įsileisti juos kratai. Tuomet jie susirinkdavo viską, kas vertinga – įbauginti žmonės negalėjo nieko padaryti, o pabandę priešintis sulaukdavo liūdno likimo. Istorikas papasakojo apie atvejį, kuomet kariškiai susidūrė su iš Rusijos atvykusiu milicininku, kuris suprato, kad kažkas čia ne taip, ir pareikalavo kratos orderio. Kilus konfliktui, milicininką kariškiai nušovė.
Ypač įsimintinas atvejis, sakė G.Miknevičius, buvo Rokiškio nusiaubimas 1945 m. rudenį. Įvykiai Rokiškyje prasidėjo, kai vieno pasieniečių pulko vadas juos informavo, kad bus perkelti į Tolimuosius Rytus ir kad ištekliais, reikalingais ten įsikurti, turi pasirūpinti patys.
„Ir jie pradėjo viską masiškai mieste plėšti – net duris su staktomis, langus su rėmais, elektros lemputes. Amatų mokyklą visiškai suniokojo. Valstybinėms įstaigoms 300 tūkstančių rublių nuostolių pridarė, bet ir privačius namus plėšė. O kas bandė priešintis – tiems sulaužė rankas. Vieną moteriškę išplakė botagu, prigrasinę, kad jei dar triukšmaus, bus sušaudyta. Netgi malkas iš gyventojų grobė, kurias vėliau pardavinėjo už degtinę“, – šiurpias smulkmenas atskleidė G.Miknevičius.
Ne taip masiškai, bet pasitaikydavo ir žmogžudysčių. Žudomi žmonės galėjo būti už įvairius dalykus, o kartais ir išvis be priežasties, o žudikai dažnai likdavo nenubausti ar bausmės būdavo tik parodomosios.
„Pavyzdžiui, 1945 m. rugsėjį Vilniuje, prie Katedros kareiviai nušovė 8 metų mergaitę ir sužeidė močiutę. NKVD juos sulaikė. Pagal to meto įstatymus perdavė karinei vadovybei, nes tik ji galėjo teisti kareivius. O karinė vadovybė juos paleido.
Arba kitas atvejis – Kaune susipykęs su savo sugyventine SSRS didvyris merginą sunkiai sužeidė dviem šūviais į galvą. Neaišku, ar ji išgyveno, bet kareiviui teko vienintelė bausmė – buvo išmestas iš kariuomenės. Ir viskas. Nenuteistas, nieko. Toliau ramiai gyveno Maskvoje“, – pasakojo G.Miknevičius.
Pavyzdžiui, 1945 m. rugsėjį Vilniuje, prie Katedros kareiviai nušovė 18 metų mergaitę ir sužeidė močiutę.
Daugelis paviešintų dokumentų – rusų kalba, tačiau dalis yra ir lietuviški. Tai daugiausia provincijoje sukurti dokumentai, kartais atskleidžiantys net pačių komunistų bejėgiškumą.
„Pavyzdžiui, Alytaus vykdomasis komitetas rašė komisarų tarybai į Vilnių, kad pasieniečiai, atėję kovoti su banditais, masiškai degina namus, atiminėja gyvulius. Prašė, kad juos sutramdytų“, – sakė istorikas.
Vadovybė nesusitvarkydavo
Kaip į siautėjančius kareivius reagavo jų vadai? Istoriko teigimu, dažniausiai su tokiu elgesiu stengtasi kovoti. Ne dėl to, kad karo vadams būtų labai rūpėjusi Lietuvos gyventojų gerovė – tiesiog plėšimai ir kiti nusikaltimai griaudavo drausmę kariuomenėje, o ją išlaikyti vadams buvo svarbu. Daliniams buvo leidžiami įsakymai, pateikiant nusikaltimų pavyzdžius ir nurodant taip nesielgti.
Tačiau net į aukštų karinių vadų įsakymus eiliniai kareiviai dažnai nežiūrėjo rimtai, jie padėdavo tik kuriam laikui.
„Būdavo, kad Pabaltijo apygardos kariuomenės vadas, kuris buvo tiesioginis kariuomenės Baltijos šalyse viršininkas, išleidžia rūsčius įsakymus. Ir ką, mėnesiui situacija pagerėja, o tada ta nusikalstamumo kreivė vėl pradeda kilti aukštyn“, – sakė istorikas.
Situacija nedžiugino ir LTSR valdžios. Esama duomenų, kad Raudonosios armijos veiksmais skundėsi netgi A.Sniečkus, bandęs perspėti karinę vadovybę, kad kareivių veiksmai skatina gyventojų nepasitikėjimą Raudonąja armija.
„A.Sniečkus 1944 m., praėjus porai savaičių nuo Raudonosios armijos įžengimo į Lietuvą, kreipėsi į 3-ojo Baltarusijos fronto vadovybę, prašydamas, kad sutramdytų savo kariškius. Jis kalbėjo su vadovybe pakeltu tonu. Tą pokalbį L.Berijai perteikė jame dalyvavęs kariškis saugumietis. Pasak jo, A.Sniečkus sakė: jei jūs ir toliau taip tęsite, tai prarasite paskutines simpatijas Raudonajai armijai.
Sniečkus sakė: jei jūs ir toliau taip tęsite, tai prarasite paskutines simpatijas Raudonajai armijai.
Ir Lietuvos liaudis nesupras, kas čia tie išvaduotojai“, – kalbėjo istorikas.
Taip pat A.Sniečkus skundėsi, kad sovietiniai kariškiai Lietuvą laiko ne SSRS, o Vokietijos teritorija.
„Jis rašė – baikit mus laikyti Vokietijos teritorija, nes mes esame SSRS teritorija. Ir elkitės su mumis kaip su sovietiniais piliečiais, ne kaip su vokiečiais“, – sakė G.Miknevičius.
Raudonoji armija, pasak jo, nesiskaitė su niekuo, netgi su represinėmis SSRS institucijomis: esama duomenų, kaip kariškiai, kai jiems patiko NKVD priklausęs pastatas, tiesiog išmetė enkavėdistus iš to pastato. O įgulos vadas pastatė sargybą ir perspėjo, kad jei nors vienas enkavėdistas pasirodys, bus sušaudytas.
Kareiviai ir karininkai jautėsi nebaudžiami.
„Kareiviai ir karininkai jautėsi nebaudžiami. Tuo labiau kad buvo atvejų, kai enkavėdistai sulaikydavo siautusius karininkus, ir dar su nužudymais, o karinė vadovybė juos paleisdavo“, – pasakojo G.Miknevičius.
Istoriko teigimu, kai kuriuose pranešimuose netgi žmonės, kurie dirbo sovietinėse institucijose, įvardindavo, kad kareiviai tardymo metu naudojo „iškrypėliškus“ tardymo metodus.
„Jeigu jau patys sovietai rašė, kad tardė iškrypėliškai, įsivaizduojate, kokia buvo žiauri kankynė? Smulkmenų nėra, bet įsivaizduoti galima“, – sakė istorikas.
Griežtesnės priemonės persekiojant nusikaltimus vykdančius kareivius buvo pradėtos taikyti tik apie 1947 m., pasibaigus karui.
Ypač kentėjo Klaipėdos kraštas
Ypač žiaurias kančias patyrė gyvenusieji Raudonosios armijos okupuotame Klaipėdos krašte, kadangi karo metu formaliai ši teritorija vis dar priklausė Vokietijai. Jei likusioje Lietuvos dalyje karinė vadovybė bent formaliai stengėsi neleisti kareiviams įsisiautėti, čia į viską buvo žiūrima pro pirštus.
„Yra dokumentas, kaip vienas Klaipėdos krašto prokuroras bandė kelti bylą dėl išprievartavimo. Ir jam karinė vadovybė tiesiai šviesiai atsakė – tu ką, neturi daugiau kuo užsiimti?
Yra dokumentas, kaip vienas Klaipėdos krašto prokuroras bandė kelti bylą dėl išprievartavimo. Ir jam karinė vadovybė tiesiai šviesiai atsakė – tu ką, neturi daugiau kuo užsiimti?
Nes Klaipėdos kraštą jie tikrai laikė vokiečių teritorija“, – kalbėjo G.Miknevičius.
Taip pat jis paminėjo, kad dviejuose 1944 m. gruodžio 24 d. dokumentuose, sukurtuose skirtingų institucijų, labai panašiai kalbama apie Klaipėdos krašte vykstantį „visuotinį moterų prievartavimą“ nepriklausomai nuo jų būklės ar amžiaus. Prievartaujamos buvo ir 14-metės, ir 70-metės.
Kentėjo ne tik žmonės, bet ir turtas. Veikiančios mašinos buvo naikinamos, pastatai griaunami, palikti įrenginiai, baldai ir kitkas susigrobiami, o vėliau kontrabanda gabenami ir parduodami.
„Apie Šilutę parašyta, kad Šilutę vokiečiai paliko tvarkingą, be mūšio, bet po to, kai ją praėjo sovietų armijos daliniai, mieste tapo nebeįmanoma gyventi, jis buvo suniokotas kaip po didžiausio mūšio“, – pasakojo istorikas.
Pasak G.Miknevičiaus, Klaipėdos kraštas nebuvo niekuo išskirtinis, lyginant su kitomis buvusiomis Vokietijos teritorijomis: jose taip pat vyko masiniai prievartavimai, apie kuriuos pradėta kalbėti tik po dešimtmečių.
„Yra informacijos, kad buvo ištisos šeimos išžudytos. Norėjo išprievartauti kareiviai, kažkas pasipriešino, tai visą šeimą išžudė“, – sakė istorikas.
Kaltino partizanus
Raudonosios armijos nusikaltimai dažnai buvo pridengiami kova su partizanais, nepaisant to, kad patys sovietiniai dokumentai rodė, kad nužudyti buvo visiškai su partizanais nesusiję žmonės.
„Vilniaus krašte 1946 metais šešiolikmetį lenką išsivedė iš namų ir prie jo namų sušaudė. Ir aiškindami situaciją žudikai rašė – mums pasirodė, kad jis yra banditas. To, kad jiems pasirodė, užteko“, – sakė istorikas.
Kartais kareivių nusikaltimai buvo partizanams inkriminuojami sąmoningai. Dokumentuose esama atvejų, kai aukos, pagal vienus dokumentus nužudytos kareivių, kituose jau tampa žuvusiais „nuo buržuazinių nacionalistų rankos“.
Tokia nuostata aukų artimiesiems leisdavo tikėtis specialios pensijos, todėl, pasak istoriko, kai kurie nukentėję nuo kariškių žmonės tyčia sakydavo, kad juos užpuolė partizanai.
Pasitaikydavo ir situacijų, kai kareiviai partizanais apsimesdavo sąmoningai.
„Buvo atvejis, kai 1947 metais kareiviai, tiesiog apsimetę partizanais, Kauno apskrityje siautėjo. Ir buvo kurioziška situacija, nes nė vienas kareivis nemokėjo lietuviškai. Vienas jų mokėjo lenkiškai, tai jis, kai ta gauja užpuldavo žmones, lenkiškai sakydavo – mes esame Lietuvos partizanai, duokite mums viską, ką turite vertingo“, – pasakojo istorikas.
Jo teigimu, dažnai net ir paaiškėjus, kad nusikalsdavo kareiviai, oficialiai vis tiek buvo pranešama, kad nusikaltėliai buvo partizanai. Taip jie tapdavo atpirkimo ožiu.
Iš lėktuvų šaudė gyvulius
Nusikaltimų vis dar pasitaikydavo ir praėjus keleriems metams nuo karo pabaigos. Juos vykdydavo karinėse bazėse Lietuvos dislokuoti kareiviai. Pavyzdžiui, Lietuvoje tarnavę lakūnai savo pramogai iš lėktuvų šaudydavo virš žmonių galvų arba į gyvulius. Ir, pasak istoriko, tokie atvejai nebuvo vienetiniai.
„Sovietiniuose filmuose rodydavo, kaip vokiečių lėktuvai žemai skrenda ir šaudo civilius gyventojus pramogai, po vieną vaikosi. Tai va, jau pasibaigus karui kažkas panašaus vyko ir Lietuvoje. Dokumentuose užsimenama, kad apie tokį elgesį jau pranešta ne kartą, bet vadovybė nieko nesiima. Esu radęs mirties liudijimą, kuris parodė, kad nuo tokių lakūnų šūvių žuvo ir žmogus“, – sakė G.Miknevičius.
Taip pat Lietuvoje dislokuoti kareiviai sukeldavo masines muštynes, kartais griebdavosi ir ginklų. Muštynėms kilti pakakdavo menko preteksto – pavyzdžiui, kad girto kariškio neįleisdavo į kino teatrą.
Kartais muštynės kildavo ir etniniu pagrindu. Istorikas minėjo atvejį, kai Kaune kariškiai sumušė vieno milicijos skyriaus viršininką – ne dėl to, kad milicininkas, bet dėl to, kad lietuvis.
Lietuvoje tarnavę lakūnai savo pramogai iš lėktuvų šaudydavo virš žmonių galvų arba į gyvulius.
„Ir Klaipėdoje buvo toks atvejis, kai pasieniečiai sulaikė milicininkus ir sumušė. Kai tie ėmė aiškinti, kad jie, milicininkai, yra savi, pasieniečiai atsakė – jūs, lietuviai, visi esate banditai, mes žinome, kas mūsiškiai“, – sakė G.Miknevičius.
Sovietinę armiją sudarė įvairiausių tautybių žmonės – daugiausia buvo rusų, tačiau ir kitų tautybių asmenų buvo daug. Istoriko tvirtinimu, yra užfiksuotas ir atvejis, kai nusikaltėliai buvo lietuviai – 16-osios divizijos nariai. Tuomet Švenčionyse dislokuoti lietuviai Raudonosios armijos kariai prisigėrę ėmė eiti per namus ir mušti visus, kurie kalbėjo ne lietuviškai, o lenkiškai.
„Apskritai sovietinė armija buvo palaida bala, kuri nesugebėjo susitvarkyti su drausme. Tarpukario Lietuvos kariuomenėje ekscesų irgi būdavo, bet už juos būdavo griežtai baudžiama. O čia buvo žiūrima pro pirštus. Aišku, atvirai to neleisdavo, bet žiūrėjo atlaidžiai“, – sakė G.Miknevičius.
Apskritai sovietinė armija buvo palaida bala, kuri nesugebėjo susitvarkyti su drausme.
Ar apie Raudonosios armijos nusikaltimus okupuotoje Lietuvoje žinojo pabėgėliai iš Lietuvos, Vakarų pasaulis? Istorikas teigė šito nežinąs – anot jo, partizanai savo pranešimuose į Vakaruose labiau akcentuodavo bendrą padėtį, taip pat masines represijas ir trėmimus, o toks Raudonosios armijos elgesys jau buvo tiek įprastas, kad jo pranešimuose partizanai net neišskirdavo.
Ateityje viešins daugiau dokumentų
G.Miknevičiaus teigimu, kol kas paviešinta buvo per 30 skirtingų dokumentų, ateityje jų bus paviešinta ir daugiau. Dauguma šių dokumentų visą laiką gulėjo Lietuvos ypatingajame archyve, maža dalis dokumentų yra perfotografuoti iš Rusijos archyvų. Tai dar XX a. paskutiniajame dešimtmetyje padarė į Maskvą nuvykę Ypatingojo archyvo istorikai.
„Dokumentai buvo žinomi istorikams, nėra naujai atrasti. Tačiau tarp paviešintų bylų yra ir tokių, kurios nuo sukūrimo iki pastarųjų metų nė karto nebuvo atverstos“, – sako G.Miknevičius.
Dokumentus LGGRTC paviešino pažymint okupacinės sovietų kariuomenės išvedimą iš Lietuvos prieš ketvirtį amžiaus. Dokumentus galima rasti naujoje Genocido tyrimo centro internetinės svetainės rubrikoje „Okupacinio režimo institucijų represiniai veiksmai“.
„Mes pagalvojome, kad svarbu visuomenei atskleisti ne tik KGB, bet ir kitų institucijų veiklą. Tiek komunistų partijos, tiek kariuomenės, tiek milicijos. Lietuvos kapinėse daug kur yra tarybinių kareivių paminklai, ant kurių parašyta, kad Raudonoji armija yra išvaduotojų armija. O tuo metu žmonės matė, kokie ten „išvaduotojai“.
Paviešinimas padeda atskleisti, kas iš tikrųjų buvo Raudonoji armija – ne konkretūs žmonės, bet armija apskritai. Jokio išvadavimo nebuvo, buvo okupacija ir masiniai nusikaltimai“, – 15min teigė LGGRTC istorikė dr. Kristina Burinskaitė, vadovavusi dokumentų viešinimo projektui.
