LRT RADIJO laidoje „Ryto garsai“ istorikas pasakoja, kad į Lenkijos sudėtį po Liublino unijos patekę Ukrainos kazokai 1648 m. pradėjo vieną iš dažnų sukilimų. „Šis sukilimas buvo rimtesnis nei ankstesni, tarpusavio kovos vyko Ukrainoje, Lenkijoje ir Lietuvos didžiosios kunigaikštystės pasienio vaivadijose. Lietuviams pavyko suvaldyti situaciją, o Lenkijos karalystėje nei viena, nei kita pusė nesugebėjo laimėti“, – teigia E. Meilus.
Pasak jo, Rusija nuo pat pradžių stebėjo situaciją, kaupė jėgas, iš Vakarų Europos supirkinėjo ginkluotę, kvietė karinius specialistus ir ruošėsi. Lietuva tuo metu sekino jėgas kovose su kazokais. „Pamačius, kad Lietuva nesusitvarko kazokų puolimais, Rusija nusprendė įsikišti su pretekstu, neva Abiejų Tautų Respublikoje įžeidinėjamas caras, persekiojama stačiatikybė, leidžiamos netinkamos knygos“, – dėsto istorikas.
1654 m. sausio pradžioje Pereslavlio mieste buvo surežisuotas kazokų susirinkimas ir susitikimas su Rusijos delegacija, vadinama „Pereslavlio Rada“, kur buvo paskelbta, kad Bogdano Chmelnickio vadovaujami kazokai perimami Rusijos caro žinion. Tai, pašnekovo manymu, į Krymo aneksiją panašus atvejis.
E. Meilaus teigimu, Rusijai pradėjus žygį į LDK ir Ukrainą, per kelis mėnesius buvo užimta beveik pusė baltarusiškų žemių LDK teritorijoje, o Ukrainoje įsitvirtino kazokai. Pavasarį Rusija pradėjo antrą žygį ir jau liepos pradžioje užėmė Minską bei pasuko Vilniaus link. Dar viena kariuomenės grupuotė žygiavo iš šiaurės.
„Rugpjūčio 8 d. prie Vilniaus priartėjo Rusijos kariuomenė, kurią sudarė apie 60 tūkst. karių, o Vilniuje jų laukė sukaupta LDK kariuomenė, kurią, kaip manoma, sudarė tik 8–10 tūkst. karių“, – pasakoja E. Meilus.
Tai buvo smūgis ir miestui, ir visai valstybei, po kurio ir nebuvo atsigauta, tik XVIII a. antroje pusėje pradėjo atsigauti
Istorikas teigia, kad apie užimto Vilniaus patirtus nuostolius vadovėliuose bei straipsniuose dažnai pateikiami tuometinio metraštininko, jėzuito užfiksuoti duomenys, kad žuvo net 25 tūkst. žmonių, o miestas degė net 17 dienų. Tačiau, pasak E. Meilaus, šis skaičius gerokai padidintas, nes tuo metu Vilniuje tebuvo apie 20 tūkst. gyventojų. Nors užimant miestą žuvo išties nemažai žmonių, istorikas teigia, kad žudymai nesitęsė labai ilgai.
„Yra duomenų, kad Rusijos caras net mirtimi baudė kareivius už beprasmiškus žudymus. Miestas degė ir vyko kovos, tačiau reikia nepamiršti, kad Rusija Vilnių laikė savo teritorija ir todėl jie nebuvo suinteresuoti žudyti savų pavaldinių ir griauti savo miesto. Jie tiesiog įvedė, kaip šiandien pasakytume, okupacinį režimą, paskyrė savo vaivadą, savo valdžią“, – teigia pašnekovas.
Pasak istoriko, iki 1660 m. liepos 11 d. miestas išbuvo Rusijos valdžioje, o po to dar pusantrų metų rusai liko įsitvirtinę žemutinėje ir aukštutinėje pilyje. Tuo metu miestas ne ką mažiau nukentėjo, periodiškai vyko šaudymai, miestui buvo padaryta daug žalos.
„Tai buvo smūgis ir miestui, ir visai valstybei, po kurio ir nebuvo atsigauta, tik XVIII a. antroje pusėje pradėjo atsigauti“, – sako jis. Tačiau, anot istoriko, nors Vilniuje buvo sugriauta nemažai namų, miestas nebuvo visiškai sugriautas.
