Sprendžiant iš G.Kulikausko knygos, šių laikų lietuviams būdinga tai, kas didele dalimi buvo artima mūsų kraštiečiams ir prieš šimtą metų. „Mūsuose dar daug net XIX-ąjį amžių siekiančių šaknų“, – sako istorikas.
Šiame pokalbyje – apie tai, kaip gyveno lietuviai prieš 100 metų, koks buvo jų požiūris į žemę, mišką, verslą ir miestietišką gyvenimo būdą. Kokios buvo emigracijos priežastys, kaip tuo metu bandyta kovoti su alkoholizmu, kokie buvo valgymo įpročiai.
– Skaitydami šią knygą matome Lietuvos visuomenės bruožus, kokie jie buvo prieš šimtą metų. Kas patį jus labiausiai nustebino, tyrinėjant istorinius šaltinius ir atsekant to laiko lietuvių bruožus?
– Labiausiai nustebino tų išlikusių bruožų gausa ir jų amžius. Jei pradžioje maniau, kad tai bus vienas kitas egzotiškas potėpis, pagyvinantis knygą, tai vėliau (nelabai norom) teko pripažinti, kad mūsuose dar daug net XIX-ąjį amžių siekiančių šaknų... Požiūris į žemę, mišką, verslą, prekybą... Daugel ką iš ten atsinešėm. Aišku, šis tas kinta, bet gal veikiau tik transformuojasi į kitą formą.
– Kalbėdami apie lietuvių mentalitetą neretai sakome, kad jį nemažai paveikė buvimas sovietų priespaudoje. Kiek pagrįstas atrodo toks teiginys jums, parašius šią knygą? Kas išties susiformavo sovietmetyje, o kokie bruožai, kurie dabar neretai priskiriami sovietmečiui, gali nesunkiai būti pastebėti ir prieš šimtą metų?
– Negalėjo nepaveikti, bet daug bruožų (ypač neigiamų), turėjome jau ir iki tol. Sovietmetis kai kuriuos tiesiog išryškino – sustiprino, kitus susilpnindamas.
Beje, reikia pastebėti, kad ir anksčiau daugelio bėdų priežastimis žmonės (daugiau ar mažiau pagrįstai) įvardindavo ankstesnius laikus. Šitaip prieš pirmą pasaulinį karą daugeliui atrodė, kad blogybių neįveikėm, nes dar nenusikratėm baudžiavos gadynės ydų. O smetoninėje Lietuvoje, lygiai kaip šiandien linksniuojamas sovietmetis, buvo gręžiojamasi į carinio režimo baisumus.
O tuo pačiu gan nedaugelis sugebėdavo adekvačiai įvertinti progresą pasiektą jo paties gyventame laikmetyje. Ir tai pastebėdavo tik gerokai vėliau, jau praradę tą „aukso amžių“, tad vėl – kartais perdėtai idealizuodami tas praeities dienas.
Į sovietmečio bruožus labai nesigilinau, bet, pvz., neigiamas požiūris į prekybą, verslą, jo tapatinimas su kone neišvengiamais sukčiavimais ir vagystėmis, nesąžiningumu būdingas tiek XIX a. lietuviui, tiek sovietmečio, kai dėl ideologinių priežasčių kovota su „spekuliantais“.
– Kokie būdo bruožai galėtų charakterizuoti lietuvį prieš šimtą metų?
– Tai buvo gana inertiškas, sėslus, nerangus, nelinkęs į naujoves, atšiauriai žvelgiantis į svetimas carinę – rusišką ar kaizerinę – vokišką valdžias žmogus. Kuris tokio požiūrio vėliau jau sunkiai atsisakė ir savosios, lietuviškos, valdžios atžvilgiu.
Tai buvo gana inertiškas, sėslus, nerangus, nelinkęs į naujoves, atšiauriai žvelgiantis į svetimas carinę – rusišką ar kaizerinę – vokišką valdžias žmogus.
Užsispyręs, šiurkštus, pratęs išgyventi ir prisitaikyti prie keisčiausių valdžios sprendimų, bet kartu galintis ir dešimtmečiais jiems tyliai oponuoti.
Ir tiek pat ilgai ignoruojantis besikaupiančias problemas, pvz., dirbamos žemės trūkumą, ūkių smulkėjimą. Bet be mirtinos būtinybės vengiantis keistis – pvz., leisti vaikus į mokslą ar imtis kokių kitų amatų. Geriau jau toliau atkakliai tebedirbs žemę, nors ši jau nebeatpirktų įdėtų pastangų...
Ir tik kai visai nebeišgali, susivijusį problemų kamuolį sprendžiantis radikaliu – sprogstamuoju būdu, pvz., emigracija.
– Amžių sandūra buvo reikšmingas laikotarpis visame pasaulyje. Kas labiausiai pasikeitė tarp XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios Lietuvoje, o kas išliko beveik visiškai nepakitę?
– Pamažu keitėsi daugelis dalykų. Jei apibendrinant – papročiai švelnėjo, patogumų daugėjo, radosi daugiau higienos, imtos naudoti technologinės naujovės.
Tie pasikeitimai kaupėsi lyg ir smulkmenėlėmis, bet pamažu apėmė kone visas gyvenimo sritis. Medinius noragus pakeitė metaliniai plūgai, į Ameriką emigravusius darbininkus – spyruoklinės akėčios ir kuliamosios. Iš gaisrų siaubiamų gatvinių kaimų skirstytasi į vienkiemius. Pradėta prenumeruoti laikraščius, pypkes keitė papirosai.
Jei XIX a. pabaigos lietuvio šeimynoje valgyta dar iš vieno indo, tai tarpukario Lietuvoje kiekvienas turėjo po atskirą bliūdelį. Jei anksčiau teturėtos vienos šukos, o nagus daugelis tiesiog nusikramtydavo, tai vėliau jau kiekvienas šukuodavosi savomis, o nagai buvo kerpami. Galų gale – jei XIX a. lietuvis savo reikalų atlikti dar tūpė už namo ar patvory, tai po I pasaulinio karo daugelis jau turėjo lauko išvietes.
Miestas to meto lietuviui buvo reikalingas kartą per savaitę – nueiti į bažnyčią ir turgų, užsukti karčemon, nupirkti vaikams riestainių.
– Lietuvius šioje knygoje apibūdinate kaip linkusius prie žemės. Kiek miestiška buvo tuo metu kultūra?
– Miestas to meto lietuviui buvo reikalingas kartą per savaitę – nueiti į bažnyčią ir turgų, užsukti karčemon, nupirkti vaikams riestainių. Dauguma miestų gyventojų buvo nelietuviai, lietuviškiausiame – Šiauliuose mūsų tautiečiai tesudarė 27, 7 proc. gyventojų. Natūralu, kad miestietiška kultūra buvo laikoma svetima. „Ateina į miestą sodietis ir pasijunta jisai esąs kaip svetimoje viešpatijoje: kalba svetima, žmonės nesavi“, – rašyta to meto spaudoje.
O ir pats miestas buvo siejamas su pasileidimu, nuodėme, besaikiu žmogaus išnaudojimu – „Dauguma neturtėlių gyvena drėgnuose požemių urvuose, kur saulė niekados neįspindžia. Troškus, pagadintas oras, blogas maistas ir sunkus darbas naikina sveikatą. Neturtas ir vargas stumia į nedorybes ir paleistuvystę.“ Tad raginta jaunimą jokiu būdu neapleisti sodžiaus, nes nuėjęs į miestą – „praras dorą“.
– Nekilnojamojo turto turėjimas šiais laikais žmonėms atrodo itin svarbus. Rašote, kad tai buvo itin būdinga ir lietuviams prieš šimtmetį – tik turėdamas nuosavybės, o ypač – nekilnojamosios, lietuvis jautėsi visaverte, visateise asmenybe, žemė buvo geidžiamiausias turtas ir svajonė.
– Į neturinčius žemės žiūrėta su lengva panieka, panašiai kaip šiandien į benamius. „Tai yra pats žemiausias „luomas“ Žemaičių žemės padangėje. Nelabai žemaičiai tenori jiems ir žmogaus vardą pripažinti“ – rašė etnografas I. Končius.
Tyrinėtojai pastebėjo, kad jei kuris lietuvių ūkininkas praturtėdavo, pelną pirmiausia leisdavo žemei gerinti – pirkdavo trąšų, žemės ūkio mašinų ir pan. 1905 m. rašyta, kad turtingesni lietuviai, skirtingai nuo, pvz., rusų „tesiverčia žeme – prekybiniais ir piniginiais dalykais nepasitiki ir nemėgsta jais užsiimti, perleidžia tai žydams“.
Be to, žemė buvo ne tik statusas, bet ir pragyvenimo, išgyvenimo garantija. Štai Kazimieras Čaplikas, tarpukario Jurbarko policijos viršininkas, kad ir turėdamas užtikrintą tarnybą, nepamiršo įsitaisyti ūkelio. Ir tai argumentavo tuo, jog „Karo metais mačiau, kas turėjo žemės, tas nebadavo. O miestiečiai, kas jie bebūtų – amatininkai, mokytojai ar įvairūs tarnautojai ir valdininkai, nuolat jautė maisto stygių, gyveno pusbadžiu. Mano senelis ir tėvelis buvo giliai įsitikinę, kad žemė brangiausias turtas ir gyvenimo pagrindas. Jos niekas neapvogs ir nesudegins, ji – amžina.“
– Dabar daug kalbama apie lietuvių verslumo ugdymą, tai, kad pas mus per mažai imamasi savo verslo. Panašu, kad tai buvo problema ir prieš šimtmetį. Rašote, kad amatas, verslas buvo laikomas tarsi nuodėme, o sąžiningu darbu laikyti užsiėmimai kaime, lietuviai kratėsi bet kokio amato. Rašote, kad net ir versle lietuviai visgi išlikdavo „miško ir žemės žmonėmis“. Kokios priežastys lėmė, kad lietuviai buvo prasti amatininkai, verslininkai?
– Lygiai tas pat – apie verslumo skatinimą lietuvių tarpe kalbėta ir prieš šimtmetį. Vyravo požiūris, jog prekyba yra nuodėmė, nederanti katalikui. Kad prie jos prisilietęs būsi apgautas pats arba turėsi apgaudinėti kitus, nes „prekyba visur paremta ant apgavymų“, kaip rašyta apie 1906 m.
Vyravo požiūris, jog prekyba yra nuodėmė, nederanti katalikui.
Tad nenuostabu, kad Kauno gubernijoje 1905 m. iš lietuvių javais prekiavo vos 9 vyrai (ir 11 moterų), Suvalkų gubernijoje – 20 vyrų, o Vilniaus – nė vieno. Galvijais Kauno gubernijoje prekiavo 65, o Suvalkų ir Vilniaus gubernijose – po 4 lietuvius.
Į amatus žiūrėta švelniau, bet panašiai. Kol tai buvo laisvalaikio užsiėmimas – dar nieko tokio, bet jei žmogus imdavosi amatininkauti „profesionaliai“ – t.y., metęs žemės darbą, pragyventi vien iš amato, už pinigus, o neretai – dar ir išėjus į miestą – į jį jau žvelgta kaip į smukusį. Todėl tiek pirmieji lietuvių amatininkai, tiek prekeiviai buvo nerangūs, sunkiai konkuruodavo su svetimtaučiais.
Pagal 1897 m. surašymo duomenis iš maždaug 97 tūkst. Lietuvos amatininkų daugiausia, apie 35 proc. – sudarė žydai. Antrais buvę „visokie užsieniečiai“ – vokiečiai ar latviai (apie 19 proc.), treti – lenkai (apie 15 proc.) ir tik ketvirti–penkti (dalijosi po 6 proc.) buvę rusai su lietuviais.
– Rašote, kad požiūris į valdišką mišką tuomet buvo panašus į tai, koks susiklostė ir sovietmečiu. Mišką vogti, kol jis dar priklauso valstybei, atrodė ne nuodėmė.
– Mylėti mišką lietuvis pradėjo maždaug tuo metu, kai atsirado ir galimybė jo turėti – t.y. tik po baudžiavos panaikinimo XIX a. viduryje. O baudžiavos laikais Lietuvą lankę užsieniečiai stebėjosi valstiečių abejingumu miškui – kilus gaisrui, šie visai neskubėdavo jo gesinti – nes šis pono nuosavybė, kam vargintis?..
Požiūris į carinį valdišką turtą stebėtinai primena požiūrį į sovietinį turtą, mat į valstybę ir žvelgta kaip į svetimą (ji tokia ir buvo), lyg į gamtos stichiją, kuria galima be skrupulų naudotis ir iš jos pasipelnyti.
O va jau vogti privatų, konkretaus žmogaus (nesvarbu, turtuolio ar vargšo, lietuvio ar žydo) mišką buvo nuodėmė.
– Viena iš šių laikų aktualijų – valdžios bandymai apriboti alkoholio pasiekiamumą. Išmokyti „gerti civilizuotai“ bandyta ir tada. Kokiomis priemonėmis tai daryta ir kaip sekėsi?
– Na, bent jau anų laikų „mokymas gerti civilizuotai“ iš esmės tebuvo deklaracija, kuria tiesiog maskuotas noras padidinti biudžeto pajamas. O didintos jos įvedant valstybinį degtinės gamybos ir pardavimo monopolį, kuris įsigaliojo dar „prie caro“. Taigi, valdžioms keičiantis, degtinės monopolis (su nedidelėm pertraukom) Lietuvos teritorijoje veikė maždaug nuo 1897 iki... 2003 m.
Biudžetui tai buvo labai į naudą – neatsitiktinai cariniai Rusijos imperijos biudžetai vadinti „girtaisiais“ (pvz., 1913 m. degtinės pinigai sudarė 22 proc. biudžeto).
Tarpukario Lietuvoje iš valstybinės degtinės pardavimų būdavo surenkama 30 – 40 mln. litų pajamų, sudarydavusių 10 – 13 proc. biudžeto.
Tarpukario Lietuvoje, kad ir nenorom, pasukta Rusijos pavyzdžiu: valstybinis degtinės monopolis įvestas 1922 m. Irgi dėl tų pačių finansinių priežasčių: net monopolio priešininkai vėliau pripažino, kad nors rusiškoji monopolio sistema pasibjaurėtina, finansiškai ji – pasiteisinusi.
Tarpukario Lietuvoje iš valstybinės degtinės pardavimų būdavo surenkama 30 – 40 mln. litų pajamų, sudarydavusių 10 – 13 proc. biudžeto. Iš jų išskirdavo apie 100 tūkst. Lt kovos su alkoholizmu, namine degtine propagandai... O šiaip be užuolankų rašyta, kad „gerdami degtinę ar spiritą, mes visai nejučiomis, niekieno neraginami, nespiriami, su didžiausiu pasididžiavimu sunešame į valstybės iždą žymiai daugiau, negu tiesioginių mokesčių surenkama.“
– Apie nesaikingą alkoholio vartojimą neretai kalbama, kad tai didele dalimi yra sovietinis palikimas. Kokia gėrimo kultūra buvo tuomet? Ar alkoholis buvo problema visuomenėje? Kokius alkoholinius gėrimus tuomet gerdavo? Tarkime, rašote, kad naminės degtinės beveik nebuvo, vietoje jos buvo geriamas kontrabandinis spiritas.
– Jei kalbant apie tarpukarį, tai, pvz., 1924 m. paskaičiuota, kad vidutiniškai vienam Lietuvos gyventojui teko 2, 5 litro legalios valstybinės degtinės ir apie 7, 5 l „nelegalios“ (dažniausiai kontrabandinio spirito). Taigi, iš viso 10 l, kas tai ne taip jau ir skiriasi nuo... 2017 m. skelbto 12 litrų alkoholio vienam šių dienų tautiečiui.
Valstybinės degtinės kainos buvo nemažos: 0,25 l buteliukas 40 laipsnių stiprumo „valstybinės“ kainavo maždaug 5,35 Eur, o 0,75 l butelis jau apie 17,1 Eur.
Bet tai, žinoma, nereiškė, jog negėrė – kas prūsišką kontrabandinį spiritą, kas anodiją (eterio ir spirito mišinys), kas šamarlaką (alaus, naminės degtinės ir denatūrato mišinį). O atsidarius cukraus fabrikams, ėmus auginti cukrinius runkelius, pradėta varyti naminę ir iš melasos.
– Dar viena šiuos laikus primenanti problema – pavardės ir jų lietuvinimas. Kaip tai buvo sprendžiama tuo metu?
– Per ilgus tautinės priespaudos metus daugelio lietuvių pavardės buvo surusintos ar sulenkintos. Pvz., Valančius būdavo užrašomas kaip Valančiauskas (Volončevskis), o Strazdas – kaip Drazdauskas (ar Drozdovskis). Dar 1919 m., pačiame karo su bolševikais įkarštyje dvylika karo mokyklos kariūnų kreipėsi į ministrų kabinetą, prašydami pakeisti jų pavardes į lietuviškas.
Vėliau pavardžių „atlietuvinimui“ įkurta speciali komisija prie Vidaus reikalų ministerijos, vadovaujama kalbininko J. Balčikonio. 1935 m. pranešta, kad „nutautintos, sugadintos ir negražios“ pavardės bus atlietuvinamos. Be didelių diskusijų ir derybų – tiesiog išduodant naujus pasus. Bet... pakalbėta ir nutilta. Galbūt pavardžių keitėjus išgąsdino tuo pat metu vykęs rašybos reformos krachas.
Vėl imtasi pavardžių jau tik 1938 m., kai buvo priimtas Pavardžių įstatymas. Bet įstatymas buvo „siūlomosios formos“. Tad pavardes susilietuvino tik tie, kas paskubėjo tai padaryti savo asmenine iniciatyva.
– Valgio ir gėrimo kultūra Lietuvoje. Dažnai sakoma, kad neturime susiformavusių stiprių tradicijų, neturime ypatingų patiekalų. Kokie buvo valgymo ypatumai tuo metu? Kokie patiekalai buvo populiariausi? Kaip krašte pasidalino valgymo įpročiai, vyraujantys patiekalai?
– Absoliuti dauguma lietuvių gyveno kaime, tad natūralu, kad valgymo kultūra buvo valstietiška.
Pirma užkanda buvo apie 5 – 6 val. valgomi lengvi pusiauryčiai, po to, 8 – 9 val. sekdavo pusryčiai, 15 val. valgyti pietūs, 17 – 19 val – pavakariai, o vakarieniauta gana vėlai – 21 – 22 val. vakaro.
Sočiausiu dienos valgiu buvo pusryčiai, kuriems tekdavo iki 50 proc. dienos maisto. Pietums jau tenkintasi trečdaliu, dažniausiai tiesiog pašildytais pusryčių likučiais. Na, o vakarienei telikdavo vos šeštadalis dienos maisto produktų, tad žmonės guldavo lengvu skrandžiu.
Pagal valgymo įpročius kraštą buvo galima suskirstyti į maždaug tris valgymo zonas. Vakaruose, Žemaitijoje, labai mėgo košes (bulvių, miežinių kruopų su ruginiais miltais ar žirniais). Visa tai paįvairindavo bulviene ar barščiais, o lietuvninkai sau dar leisdavo kukulaičius – baltintą sriubą su mėsos kukuliais.
Tarpinėje zonoje gyvenę vidurio lietuviai maitinosi mišriausiai, bet šiaip buvo linkę į sriubas, dažniausiai barščius su kopūstais. Šios zonos „elitas“ – suvalkiečiai dažną dieną užkirsdavo ir riebiau – blynais, plokštainiu ar kukulaičiais.
Na, o rytuose gyvenę aukštaičiai niekaip neapsieidavo be blynų, itin mėgo varškės patiekalus, be to, kaip ir dzūkai, nevengdavo ir barščių ar kopūstienės.
Bet visi šiuos valgius gausiai užkąsdavo bulvėmis ir duona.
– Kaip vieną iš būdingų bruožų apibūdinate individualizmą. Net žvejyboje jis pasireikšdavo.
– Pasireikšdavo daugelyje sričių. XIX a. pabaigos rusų etnografai pastebėjo, kad lietuvių valstiečiams iš principo svetima bet kokia kolektyvinė nuosavybė. Mat vyrauja įsitikinimas, kad turtas tėra gerai valdomas jei turi tik vieną nuolatinį savininką. Tad net jei susidėję valstiečiai ir įsigydavo iš dvarininko kokią bendrą žemės ar miško valdą – ją iškart išsidalindavo tarpusavyje, net nemėgindami valdyti bendrai. Ir savo žemės gabalą kiekvienas apsitverdavo, kad būtų „pats sau ponas“.
O bet kokios bendrą ūkinę veiklą lietuvių tarpe vykdančios draugijos paprastai būdavo neilgaamžės, iširdavo dėl kivirčų.
Kad ir žvejyboje – lietuviai niekad nesijungdavo į Rusijoje įprastas žvejybos arteles – žvejojo kiekvienas sau. Ne veltui tuomet būta posakio, jog „lietuviai, kaip žirniai maiše, vienas prie kito gyvena, bet kiekvienas kas sau.“
– Emigracija egzistavo ir tada. Dabar dėl to kaltinama prasta ekonominė situacija, o kokia priežastis buvo įvardinama tuomet? Kur daugiausiai žmonės emigruodavo, ar tai buvo laikyta didele bėda visuomenėje, kaip kad laikoma dabar?
– Priežastys buvo panašios – lietuviai jautėsi įvaryti į kampą savo pačių krašte, nebegalintys jame išgyventi ir prasigyventi.
Šeimų būta gausių, tad kad ir kaip suktasi, vaikams paliekami žemės sklypai vis smulkėjo. Užimti valstybinę tarnybą, kur vyravo rusai stačiatikiai buvo praktiškai neįmanoma. Konkuruoti su kitataučiais miestų gyventojais amatuose ir prekybose, neįgudus, buvo labai sunku, o ir nesiveržta. Tad nenorėdami vargti už grašius savam krašte daugelis emigruodavo į JAV, Britaniją, Vokietiją, Pietų Afriką. Ypač jei dar būdavo pašaukiami į tarnybą carinėje kariuomenėje. Kai kurie emigrantai pražūdavo, kai kurie sugrįždavo, bet jau visai kitais žmonėmis.
1908–1912 m. emigrantų srautas būdavo apie 16 tūkst. žmonių kasmet. O kai 1913 m. iš Lietuvos emigravo 24 647 žmonės – tai laikyta tokiu baisiu smūgiu kraštui (70 proc. išvykėlių sudarė jauni darbingo amžiaus vyrai), kad dejonėmis prapliupo visa lietuviška spauda.
Iki I pasaulinio karo kraštą paliko apie 400 tūkst. lietuvių. Teigiama, kad lietuviai buvę aktyviausi emigrantai iš visų Rusijos imperijos tautų – mat tesudarydami vos 1,3 proc. imperijos gyventojų jie sudarė net 10 proc. emigravusiųjų.
Tiesa, emigracija turėjo ir teigiamų pasekmių – pristigę darbo rankų daugelis ūkių įsigijo žemės ūkio technikos. O sugrįžusieji emigrantai jau nesibodėjo imtis prekybos, verslų ar amatų, mat užsienyje praregėjo, kad tai jokia nuodėmė. Bent jau geriau, nei pražūti anglių kasimo šachtoje.
– Šiuo metu viena iš finansinio raštingumo problemų neretai įvardinamas pernelyg didelis skolinimasis, greitųjų kreditų naudojimas. Tačiau, sprendžiant iš jūsų knygos, tuomet Lietuvoje buvo galima pastebėti visiškai kitokias tendencijas – tuomet skolintis bijota.
– Dar etnografas Ignas Končius pastebėjo, kad laimė to meto žemaičiui tai puikiai prižiūrėtas ūkis, neturintis „nė skatiko skolos“.
Ūkininkas, turintis skolų, net jei tai būtų itin efektingai išnaudojamas kreditas, kaimynų požiūriu nebegalėjo būti vadinamas geru gaspadorium. 1910 m. rašyta, kad „Apskritai, ūkininkas nors ir geriausia gyventų, bet jeigu turi nors kiek skolų, tai jau skaitomas „prastu“ ūkininku.“
Spaudoje rašyta, kad su valstiečiu pradėjus kalbėti apie paskolą, šis net krūpteldavo – visiems akimoju prieš akis iškildavo varžytinių vaizdai. Tad jei kas ir skolindavosi – nebent jau pasaulio regėję emigrantai – sugrįžę „amerikonai“, kurie šitaip paprastai įsigydavo kuliamąsias. Ir jas čia pat pradėdavo nuomoti savo paskolų bijantiems kaimynams.
– Koks tuomet buvo požiūris į svetimtaučius, etnines grupes? Santykiai su žydais, kaip galima spręsti iš jūsų knygos, buvo komplikuoti – į juos žiūrėta nepatikliai, tačiau buvo akivaizdu, kad jie buvo ir nepakeičiami.
– Kur nebus komplikuoti, jei žydai visiškai dominavo prekybos, paskolų ir amatų sferose, valstietiškoje sąmonėje tradiciškai siejamose su nuodėme ir sukčiavimu. Kaip rašė etnografas I.Končius, „Toks žydas yra tik dėl savo darbo. Negerbiamas amatininko, pirklio darbas, negerbiamas ir tą darbą dirbąs žmogus. Garbingas darbas – gaminamasis darbas, bet ne <...> išnaudotojo darbas, tarpininko darbas.“
Net 1912 m., kai lietuviai jau pamažu gręžėsi prie verslo, iš beveik 9 tūkst. Kauno ir Vilniaus gubernijų prekybininkų didumą – 6,4 tūkst. – sudarė žydai. Lietuvių čia tebuvo 345...
Čia pat reiktų pastebėti, kad, valstiečiai žydus ir savotiškai gerbė už vienybę, atkaklų savų papročių ir kalbos laikymąsi. O ir inteligentai rodė žydus kaip vaikų lavinimo pavyzdį: „„mūsų, lietuvių, vaikai valkiojasi po gatves, bėgioja po laukus <...> o žydukai – vaikai ir mergaitės – vos dar tik pavežlioja, bet jau eina į mokyklą...“
Vis dėlto žydų nemėgo, labai jau jie buvo kitoniški, skirtingo temperamento. Tačiau, kad ir nemėgo, be žydų apsieiti buvo sunku – I-ojo pasaulinio karo metu iš Lietuvos ištrėmus Kauno gubernijos žydus kaipmat suiro visa prekyba.
– Nemažai vietos šioje knygoje skiriama lietuvių higienai. Rašote, kad tuomet į higieną požiūris buvo atsainokas. Pirmosios lauko išvietės didesniais kiekiais mūsų krašte atsirado tik maždaug 1890-1915 metais, o ir jas žmonės iš pradžių sutiko labai nepatikliai. Tualetai būsto viduje prieš šimtmetį žmonėms atrodė itin nehigieniškai.
– Ilgus amžius bent jau kaimo vietovėse tualetą geriausiu atveju atstojo duobė su per vidurį permesta pora lentų. Kažkas panašaus rasta kasinėjant viduramžių Kernavę, o tokių duobių dar pasitaikydavo net tarpukario Laikinojoje sostinėje. Nors šiaip dažnas tiesiog naudodavosi patvoriu.
Pirmąsias lauko išvietes Lietuvoje ėmė diegti dvasininkai, neapsikentę priterštų pašalių, kai į atlaidus suplūsdavo minios maldininkų. Bet masiškai lauko tualetus, grasindami didelėmis baudomis, lietuvius privertė pasistatyti tik vokiečiai, okupavę Lietuvą I-ojo pasaulinio karo metu.
Tačiau ir tarpukario Lietuvoje problemų su higiena pakako. 1936 m. gydytojas Antanas Starkus rašė, kad tipiškas Kauno tualetas yra ankšta ir žema būdelė „...šiaip ne taip uždengta tik iš priekio ir šonų, o užpakalinės sienos apatinė dalis atidengta, kad kiaulės lengviau prieitų – mat valyti tada nereikia...“
Nenuostabu, kad daugelio tarpukario lietuvių žarnynuose knibždėjo įvairių parazitų – askaridžių, kaspinuočių, spalinių. 1939 m. vasarą medikai surengė ekspediciją į Kaišiadorių, Žaslių ir Aukštadvario sodybas. Rezultatai buvo sukrečiantys: „Iš 548 gyventojų tik pas 88 nerasta jokių kirmėlių. Likusieji 460 turi vienos ar kitos, o neretas ir tris–keturias kirmėlių rūšis kartu.“
– Vilniečių higieną jūs irgi apibūdinate kaip pasibaisėtiną. Antropologas Rimantas Jankauskas viduramžių vilniečius apibūdino kaip žemus, išgedusiais dantimis, nuolat murzinus ir alkanus žmones. Kaip buvo XX amžiaus pradžioje?
– Taip jau neišskirčiau vilniečių – kauniečių vargu ar buvo labai geresnė... Bet jei kalbėtume apie lietuvius, kurie gyveno kaime (Kaune jų tebuvo 6,6, o Vilniuje – 2 proc.), tai jų higiena nesužavėtų.
Dėl tualetų nesikartosiu, o kalbant apie kitas sritis net nežinia nuo ko pradėti. Nosinėmis beveik nesinaudota (vyrams jas atstojo rankoves, moterims – sijono ar skarelių kraštai), gal tik į bažnyčias pasiimdavo savadarbes drobines. Pirktinės pasirodė tik apie 1913 m.
Marškinius, kelnes XX a. pr. keisdavo kas 2–4 savaites.
Pirtyse ar didžiuliuose mediniuose kubiluose maudytasi kartą per 1 – 2 mėnesius, bet būtinai – prieš didžiąsias šventes. Amžiaus pradžioje antklodžių, pagalvių užvalkalai būdavo keičiami tik nusidėvėjus, tad neretai nuo juodumo net „blizgėdavo“. Kiek vėliau jau imta juos keisti 2 – 3 kartus per metus, paprastai prieš Velykas ir Kalėdas. O XX a. viduryje patalus jau keitė net kartą per mėnesį.
Marškinius, kelnes XX a. pr. keisdavo kas 2–4 savaites, o XX a. viduryje jau kas savaitę. Vietoj kojinių, kurių neturėjo, daugelis vaikščiodavo į aulinius batus prisikimšę šiaudų, jie gerai sugerdavo prakaitą ir juos galėdavai nesunkiai pasikeisti.
XX a. pr. praustasi ryte, bet tik prieš pusryčius. Vieni prausdavosi tame pat mediniame (ar moliniame) dubenyje, iš kurio ir valgydavo, kai kuriems praustuvę pavaduodavo burna – prausdavosi prisiurbę į burną vandens ir iš jos liedami jį ant rankų... Šiaip jau prausdamiesi pernelyg nepersistengdavo: žemaičiai veidą prausė kartą, ar 2 – 3 kartus savaitėje. Pomėgiu turkštis išsiskyrė tik suvalkiečiai. Rankšluostį naudojo vieną, bendrą visai šeimynai.
Muilas XX a. pr. Žemaitijoje naudotas retokai ir tik veidui prausti, o skalbimui paprastai naudodavo lapuočių medžių (beržų, alksnių) pelenų šarmą. Maždaug 400 g svorio muilo gabalo šeimynai esą užtekdavo visam pusmečiui. O jei baigdavosi anksčiau, naudodavo muilažolę (Lietuvoje augantį gvazdikinių šeimos augalą – vaistinį putoklį).
Plaukus moterys šukuodavosi namų darbo kiaulės šerių šepečiais. Vyrai rinkdavosi namines ar pirktines medines šukas. Moterys dar mėgdavo pasitepti plaukus sviestu ar nesūdytais kiaulės taukais. Kadangi valgyta be šakučių, į plaukus buvo noriai valomi ir riebaluoti pirštai.
