Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Istorikas: Klaipėdos kraštą Lietuva užėmė bijodama, kad šis neatitektų Lenkijai

Tarpukariu įsigalėjusi tradicija prieš 84 metus įvykusį Klaipėdos krašto prisijungimą prie Lietuvos vadinti „sukilimu“, nors ir atitiko tuometinės valdžios ideologiją, nėra teisinga. Sąvoka „karinė operacija“ labiau tinka vertinant šį procesą, sako Lietuvos edukologijos universiteto istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Mindaugas Tamošaitis.
Karinis paradas laikinosios Klaipėdos krašto autonomijos paskelbimo proga
Karinis paradas laikinosios Klaipėdos krašto autonomijos paskelbimo proga / Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

15min su M.Tamošaičiu kalbėjosi apie 1923 m. įvykusį tuomet Prancūzijos administruoto Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos, jo aplinkybes ir pasekmes.

– Papasakokite apie 1923 m. įvykių priešistorę. Kodėl Klaipėdos kraštą administravo Prancūzija?

– Kaip žinia, nuo LDK laikų Klaipėdos kraštą valdė vokiečiai. Kryžiuočių ordinas, vėliau Prūsija, dar vėliau – susivienijusi Vokietija. Iš esmės Vokietija Klaipėdos kraštą suvokė kaip savo dalį. Ir natūralu, kad jei Vokietija būtų laimėjusi I pasaulinį karą, tas kraštas būtų likęs vokiečių.

Iš esmės Vokietija Klaipėdos kraštą suvokė kaip savo dalį. Ir natūralu, kad jei Vokietija būtų laimėjusi I pasaulinį karą, tas kraštas būtų likęs vokiečių.

Klaipėdos krašte, kaip ir visoje Mažojoje Lietuvoje, šimtmečius galiojo vokiški įstatymai, buvo paplitusi vokiškoji kultūra. Ir daug gyventojų jautėsi lojalūs būtent Vokietijai.

Tačiau Vokietijai pralaimėjus karą Paryžiaus taikos konferencijoje nuspręsta iš jos Klaipėdos kraštą atimti ir perduoti Tautų sąjungai. Kraštą pradėjo administruoti Prancūzija, bet realiai tai nereiškė, kad kraštas tampa Prancūzijos teritorija visam laikui. Nuspręsta, kad kol kas kraštą administruos Prancūzija, o ateityje jo statusas galės būti peržiūrėtas, priklausomai nuo aplinkybių.

– Ar Lietuva turėjo šansų prisijungti Klaipėdos kraštą vien tik diplomatiniu keliu?

– Iš esmės nelabai. Svarbu pažymėti, kad Lietuvai tada svarbiausia buvo ne Klaipėdos kraštas. Lietuvai aktualesnė buvo Vilniaus krašto problema. Lietuva Vilniaus kraštą juk ilgą laiką turėjo, o Klaipėdos krašto – ne. Dėl to didžioji Lietuvos diplomatinių pastangų dalis ilgai buvo nukreipta Vilniaus problemos sprendimui.

Bet kartu stebėta ir situacija Klaipėdoje. Lietuvai netekus Vilniaus krašto ir matant, kad didėja galimybė likti be nieko, stiprėjo suvokimas, kad reikia kažką daryti.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Mindaugas Tamošaitis
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Mindaugas Tamošaitis

Egzistavo reali baimė, kad šitas kraštas gali atitekti Lenkijai, kuri taip pat labai jo norėjo. Be to, tada Prancūzija labai rėmė Lenkiją. Prancūzai bijojo Vokietijos ir nenorėjo jai leisti sustiprėti. Todėl ir buvo ryžtasi avantiūrai.

Ilgą laiką Lietuvos valstybė stengėsi parodyti 1923 m. pradžios įvykius Klaipėdos krašte kaip sukilimą. Sakyta, kad Klaipėdos krašto gyventojai patys sukilo. Todėl 1922 m. pabaigoje buvo įkurtas Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas su Martynu Jankum priešakyje, išrinkti keli asmenys. Jie visur deklaravo nutarimus, atsišaukimus, kad atstovauja tam kraštui ir imasi iniciatyvos jį sugrąžinti į didžiosios Lietuvos sudėtį. Oficialius atsišaukimus platino jie.

Bet tikrasis Klaipėdos krašto įvykių scenarijus buvo paruoštas Kaune. Viskam vadovavo tuometinis ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, nuolat palaikęs ryšį su tos karinės operacijos vadais.

Sukilimą organizavo Lietuvos karinė vadovybė, pasitelkusi ir Šaulių sąjungą. Iš Lietuvos, perrengti civiliais, į Klaipėdos kraštą buvo atsiųsti Lietuvos kariai ir šauliai, kurie užėmė Klaipėdą, Pagėgius, Šilutę. Daugelis vietos gyventojų išliko pasyvūs – operacijos nerėmė, bet jai ir nesipriešino.

Klaipėdos krašto užėmimo operacija netruko ilgai: ji prasidėjo sausio 9 d., o jau sausio 15 d. Klaipėdos kraštas buvo tariamų sukilėlių rankose. Lietuva oficialiai neigė organizavusi sukilimą.

Kodėl tokia taktika? Nes reikėjo parodyti pasauliui, kad vietos gyventojams nėra priimtina Prancūzijos valdžia, kad jie patys nori, jog valdytų Lietuva. Pasauliui diegta mintis, kad patys gyventojai, besivadovaudami tautų apsisprendimo principu, pareiškė savo tokią valią.

– Bet ar kitos Europos valstybės išties tuo tikėjo? Ar Lietuva derino savo veiksmus su kitomis valstybėmis?

– Derino. Tiek Vokietijos, tiek SSRS diplomatai apie akciją žinojo ir jai neprieštaravo. Todėl ir sausio įvykių metu jie nesikišo.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr./Savanoriai, padėję užimti Klaipėdos kraštą
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr./Savanoriai, padėję užimti Klaipėdos kraštą

Vokiečiams buvo nepriimtina, kad prieš tai Klaipėdos kraštas buvo atimtas iš jų ir atiduotas administruoti Prancūzijai. Todėl jiems atrodė, kad jau geriau tegu šis kraštas atitenka ne prancūzams, o Lietuvai.

SSRS irgi buvo ta valstybė, kuri neoficialiai deklaravo sutinkanti, kad tiek Vilniaus, tiek Klaipėdos kraštai atitektų Lietuvai. Remdami Lietuvą tiek dėl Vilniaus krašto, tiek dėl Klaipėdos krašto, jie norėjo Lietuvą įtraukti į sau palankių valstybių orbitą.

– Kodėl akcijai pasirinktas būtent 1923 m. sausio vidurys?

– 1923 m. sausį Prancūzija ir Belgija įvedė savo kariuomenes į Rūro kraštą Vokietijoje, nes Vokietija nemokėjo reparacijų. Visas pasaulis stebėjo tuos įvykius. Be to, diplomatinių pokalbių metu kalbėta, kad Klaipėdos kraštas gali atitekti Lenkijai – ši valstybė taip pat turėjo argumentų į Klaipėdos uostą. Nuspręsta, kad reikia veikti.

Diplomatinių pokalbių metu kalbėta, kad Klaipėdos kraštas gali atitekti Lenkijai – ši valstybė taip pat turėjo argumentų į Klaipėdos uostą. Nuspręsta, kad reikia veikti.

– O kaip prancūzai vertino situaciją? Kodėl jie nesipriešino ir sutiko prarasti Klaipėdos krašto administratorių teises?

– Prancūzai puikiai suvokė visą situaciją, bet nemažą vaidmenį suvaidino ir tarptautinė padėtis. Viena vertus, Rūro okupacija šiai valstybei buvo daug svarbesnis procesas. Be to, gali būti, kad prancūzai pernelyg nereagavo ir suprasdami, kad Lietuva žalą patiria kitur – neatgaudama Vilniaus krašto.

Kita vertus, negalima sakyti, kad reakcijos nebuvo. Po Klaipėdos prijungimo operacijos britai ir prancūzai Lietuvai pateikė ultimatumą – pareiškė, kad jei Lietuva neišves savo pajėgų iš Klaipėdos krašto, jie panaikins Lietuvos valstybės tarptautinį pripažinimą. Bet Lietuva apsimetė, kad ji niekuo dėta, ir prancūzai nusileido.

Drįsčiau sakyti, kad kitoks sprendimas nelabai ir galėjo būti, nes Prancūzija ir Jungtinė Karalystė tada buvo Tautų Sąjungos narės. O Tautų Sąjunga nuo pat veiklos pradžios pasižymėjo nuolaidžiavimo politika – stengdavosi nusileisti, neaštrinti situacijos, nekonfliktuoti. Kažkas panašaus nutiko ir vėliau, kai vokiečiai nustojo elgtis taikiai – Tautų Sąjunga kritikavo, bet jokių veiksmų nesiėmė. Tokia nuolaidžiavimo, pereinančio į neveiksnumą, politika aiškiai buvo matoma nuo pat tarpukario pradžios.

Uostas.info nuotr./Klaipėdos krašto laikinasis pinigas
Uostas.info nuotr./Klaipėdos krašto laikinasis pinigas

Be to, prisiminkime, kad Klaipėdos kraštas nepriklausė nei pačiai Prancūzijai, nei Anglijai. Tad buvo galima pažiūrėti pro pirštus. Jei tai būtų buvęs Vilniaus kraštas, kur buvo labai svarbūs Lenkijos interesai, reakcija būtų buvusi kitokia. Bet kadangi Klaipėdos kraštas buvo ankstesnė Vokietijos – karo pralaimėtojos – teritorija, svarbiausia buvo, kad Klaipėdos kraštas negrįžtų atgal Vokietijai. Tada jau būtų buvę imtasi rimtų priemonių.

– Kaip Klaipėdos krašto gyventojai reagavo į valdžios pasikeitimą? Ar jiems buvo priimtina naujoji valdžia?

– Daugelis tiesiog nesureikšmino šito įvykio. Sakyčiau, daugelio klaipėdiškių vienodai netenkino tiek Lietuvos, tiek Prancūzijos valdžia. Jie tikėjosi, kad ateityje situacija pasikeis ir jie bus prijungti prie Vokietijos. Prisiminkime – dauguma jų buvo vokiečiai.

Daugelio klaipėdiškių vienodai netenkino tiek Lietuvos, tiek Prancūzijos valdžia. Jie tikėjosi, kad ateityje situacija pasikeis ir jie bus prijungti prie Vokietijos.

Be to, laikas parodė, kad Lietuva Klaipėdos krašto taip ir nesugebėjo tinkamai integruoti. Ten išliko rimti konfliktai, ypač į valdžią atėjus tautininkams. Todėl 1939 m. daug Klaipėdos krašto gyventojų palankiai žiūrėjo į prisijungimą prie Vokietijos.

– O kas lėmė, kad integracija nelabai pavyko?

– Po 1926 m. pabaigoje įvykusio valstybės perversmo Lietuvoje įsigalėjo prezidento Antano Smetonos autoritarinis valdymas. Visa viešoji politika tada rėmėsi propaganda, lietuvybės skatinimu, Vytauto Didžiojo ir kartu Smetonos kulto kūrimu. Ir Klaipėdos krašte buvo bandoma išaukštinti lietuvių kalbą, sureikšminti Lietuvos istoriją. Tokie dalykai vokiečiams buvo nepriimtini, ir jie laikėsi nuostatos, kad turi turėti kuo didesnę savivaldą, autonomiją. Jie nenorėjo paklusti Lietuvai.

Klaipėdos krašte egzistavo dvikalbystė – galėjai kalbėti ir lietuviškai, ir vokiškai. Spauda ėjo dviem kalbomis, valstybės įstaigose irgi buvo šnekama dviem kalbomis. Bet aukštuomenė daugiausia kalbėjo vokiškai.

Svarbu pažymėti, kad ir Vokietija kaip valstybė stovėjo už daugelio Klaipėdos krašto gyventojų, ypač etninių vokiečių. Vokietija visada finansiškai rėmė vokiečius. Ir jie, tai jausdami, jautėsi saugesni. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje antagonizmą sustiprino ir nacistinis judėjimas.

Be to, Klaipėdos krašte visą tarpukarį pragyvenimo lygis buvo aukštesnis negu „didžiojoje Lietuvoje“. Tai irgi suvaidino svarbų vaidmenį. Netgi netoli Klaipėdos krašto „didžiojoje Lietuvoje“ gyvenę gyventojai nuolat važiavo ten dirbti. Sezoniniams darbams ir panašiai. Klaipėdos krašte atlygis už dienos darbą buvo gerokai didesnis negu „didžiojoje Lietuvoje“.

Dar buvo toks Klaipėdos seimelis. Jame daugumą turėjo vokiečiai, todėl Seimelis nuolat konfliktuodavo su Klaipėdos gubernatoriumi (jį skyrė Lietuvos valdžia), kuris buvo skiriamas iš Lietuvos, iš Kauno.

Vis dėlto nebuvo taip, kad Klaipėdos krašto gyventojai išskėstom rankom sutiko krašto prijungimą prie Vokietijos. Tačiau apskritai Hitlerio atėjimas buvo gana gerai vertinamas. Tik provincijoje, kur daugiau asmenų išsaugojo lietuvybę, reaguota kitaip.

Tik karo pabaigoje, pralaimėjus Vokietijai, prasidėjo daugelio Klaipėdos krašto gyventojų priverstinis bėgimas iš ten. Tada prasidėjo faktinis Klaipėdos krašto lietuvėjimas.

– O kaip „didžiosios Lietuvos“ gyventojai tarpukariu žiūrėjo į Klaipėdos kraštą? Priėmė jį kaip Lietuvos dalį?

– Taip, jiems Klaipėdos kraštas buvo Lietuvos dalis. Tada daug dėmesio buvo skiriama teritorijai. Nuolat kartota, kad Klaipėdos kraštas yra Lietuvos dalis. Dažnai buvo išsakoma mintis, kad gaila, jog tik Klaipėdos kraštas buvo prisijungtas, kad mes turime prisijungti ir Mažąją Lietuvą – dabartinę Kaliningrado sritį. Vyravo požiūris, kad mes turime turėti daug didesnę teritoriją negu turime, nes ten lietuvių žemė, lietuvių pėdsakai nuo seno.

Centrinio valstybės archyvo nuotr./Klaipėdos krašto savanorių armijos kariai
Centrinio valstybės archyvo nuotr./Klaipėdos krašto savanorių armijos kariai

Tai propagavo ir valdžia. Tautininkai skatino Lietuvos kaip valstybės, kuri turėtų būti gerokai didesnė, apimanti buvusias baltų žemes, įvaizdį. Lietuvoje nuolat buvo brukama versija, kad įvyko sukilimas, ir daug žmonių tikėjo, kad Klaipėdos krašto gyventojai išties nuoširdžiai norėjo prisijungti prie Lietuvos.

– Kaip, žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, reikėtų vadinti 1923 m. įvykius? Kas tai buvo – sukilimas, aneksija, karinė akcija?

– Jokiu būdu ne sukilimas. Tai tikrai nebuvo vietos gyventojų sukilimas. Sakyčiau, kad tai buvo labai apgalvota, kruopščiai Lietuvos valdžios paruošta ir įvykdyta karinė operacija, po kurios Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?