– Donelaitį paprastai aptarinėjame literatūros kontekste, bet vis dėlto – kuo jo palikimas svarbus istoriniams Lietuvos tyrimams? Kaip manote, ar Lietuvoje pakankamai suvokta Donelaičio istorinė reikšmė?
– Istoriniuose tyrimuose Kristijono Donelaičio kūrybą (ypač „Metus” ) galime naudoti kaip istorijos šaltinį, kuris ypač svarbus to meto Mažosios Lietuvos kasdieninio gyvenimo pažinimui. Kaip kasdienybės šaltinis jis nėra pakankamai išnaudojamas. Vieną vertus pati kasdienybės istorija (tokia, kokia ji yra Vakarų Europos šalyse) Lietuvoje yra pakankamai jauna tyrimų kryptis.
Dėl bendrųjų istorijos mokslo paradigmų ir sovietmečio, kasdieninio gyvenimo istorija paprastai buvo tyrinėjama tik pakankamai siaurame etnografiniame kontekste.
Šiame kontekste analizuoti ir „Metai” ( Angelės Vyšniauskaitės 1964 m. straipsnis, „Lietuvių valstiečių buities ir papročių atspindžiai K. Donelaičio Metuose” ). Kitą vertus, pozityvizmo ir valstybingumo istorijos veikiami istorikai pakankamai įtariai žiūri į „literatūrinius” ar „meninius” istorijos šaltinius. O juk jie yra ne mažiau autentiški, nei formalieji dokumentai. Tik čia (kaip ir kituose istoriniuose tyrimuose) turime pasitelkti tinkamus metodus, leidžiančiu atskirti „pelus nuo grūdų” .
– Konferencijoje kalbėsite apie „Metų“ gastronomiją – ką ji leidžia spręsti apie Donelaičio artimąją aplinką arba apie Mažąją Lietuvą apskritai?
– Šio laikotarpio Prūsijos karalystė buvo įdomi gastronominės tarpkultūrinės sąveikos erdvė, kur siejosi lietuvninkų, vokiečių (austrų), lenkų (mozūrų), prancūzų ir net šveicarų gastronominės tradicijos.
Nagrinėdami gastronominę kultūrą galime suprasti bendruosius laikmečio kultūrinius procesus ar net žmonių pasaulėžiūrą.
Kita vertus, XVIII amžiaus pradžios Europoje intensyviai plito barokinės Liudviko XIV dvaro virtuvės idėjos, kurių perėmimas protestantiškuose kraštuose buvo susijęs su „civilizacinio” pobūdžio konfliktais. Tuo pat metu, visai greta, Mažosios Lietuvos pašonėje, klestėjo ir dar kitokius, papildomus gastronominės kultūros kontekstus skatino beveik gotikinės kulinarinės kultūros „rezervatas” – Abiejų Tautų Respublika.
Taigi, nagrinėdami gastronominę kultūrą galime suprasti bendruosius laikmečio kultūrinius procesus ar net žmonių pasaulėžiūrą (tai puikiai pademonstravo prof. Dainora Pociūtė-Abukevičienė savo tyrimuose apie protestantiškąją žemdirbio etiką Kristijono Donelaičio „Metuose“ ).
– Ar „Metų“ veikėjai valgo tik tam, kad išgyventų, ar sugeba maistu ir pasimėgauti? Kokie įdomiausi Donelaičio aprašomi delikatesai?
– Bene XIII amžiuje buvo užrašyta sparnuota frazė, labai gerai apibūdinanti gastronomijos istoriją: „...turtingas tevalgo tada, kada nori ir tai ką nori, o neturtėlis – tada, kada turi ir tai, ką turi...” . „Metų” būrai pakliuvo į antrąją valgytojų kategoriją, tad jų maiste gurmaniškumo rasime nedaug.
Jei jau kalbėtume šių laikų terminais, tai jų maistas buvęs daugiau ekologiškas, nei gurmaniškas (laisvėje ganytų gyvulių mėsa, mūsų supratimu – ekologiškai išauginti grūdai ir t.t.).
Jei ieškotume mėgavimosi maistu, tai bene didžiausias jų kulinarinis malonumas buvusi galimybė sočiai prisišveisti riebių, mėsiškų valgių: „...jautienos riebios, kiaulienos irgi žąsienos, / Plaučių bei kepenų, bei daugelį šutytų blokų...” .
Maisto istorijoje žinoma, kad patiekalai sudarė savotišką hierarchiją, kurios viršuje buvo mėsiški valgiai, žemiau – pieno, dar žemiau – grūdų patiekalai, o „prasčiausiais” laikyti tie, kuriems nepakanka to kas išauginta tvarte, laukuose, daržuose ar soduose, kuriems reikia „laukinių” ingredientų. Taigi, neabejotini K. Donelaičio laikų delikatesai yra mėsiški: „...Ak! jūs, kumpiai, jūs dešrelės su lašinėliais, / Mes kone verkiam jau, kasdien paminėdami jūsų, ...” .
– Kuo „Metuose“ valgomi ir gaminami patiekalai skiriasi nuo tuo metu Europoje vyravusių gastronominių tendencijų?
– „Metų” būrų virtuvė yra tipinė mūsų gamtinio regiono sėslių žemdirbių ir gyvulių augintojų virtuvė. Panašiai maitinosi ir kitų, vidutinės klimato juostos Europos regionų valstiečiai kone nuo Maskvos iki Londono.
Vietinius gastronominius savitumus taip pat lėmė žemės derlingumas, atstumas iki jūros, regiono ežeringumas ir kt. veiksniai, dėl kurių vienuose regionuose valgyta daugiau mėsos, o kituose tenkintasi grūdiniais patiekalais, vienur pasninkauta su jūrine, o kitur su ežerų žuvimi ir t.t. Tačiau, bene svarbiausias, virtuvės įvairovę lėmęs veiksnys buvo materialinis pragyvenimo lygis. Jis lėmė galimybes naudoti pirktinius produktus.
Būrai, baudžiauninkai, kaip jau minėta „valgė tai, ką turėjo” . Be to, „Metuose” ryškus K. Donelaičio gastronominis konservatyvumas. Skirtingai nuo labiau pasiturinčių ir iš baudžiavos paleistų savo vakarų Europos kolegų, ant „Metų“ būrų” būtų stalo kapė bei tė, kabiar, varlės ir rupuižės ne tik „nesisvečiuodavo” (net ir per šventes), bet ir buvo nepageidaujamos.
***
Gruodžio 9-10 dienomis Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas kartu su Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija kvies šiuos metus apibendrinti: Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje ir Taikomosios dailės muziejuje įvyks baigiamasis jubiliejinių Kristijono Donelaičio metų renginys – visuomenei skirta tarptautinė mokslinė konferencija „Kristijono Donelaičio reikšmės” (XIV Jurgio Lebedžio skaitymai). Tarp konferencijos svečių – ne tik kalbininkai, literatai, „Metų” vertėjai į užsienio kalbas, bet ir istorikai.