Praėjusių metų gruodį Seimo nariai svarstė nutarimą „Dėl 2013 metų paskelbimo Klaipėdos krašto atgavimo metais“. Istorikai suskubo atkreipti dėmesį, kad Klaipėdos kraštas nebuvo „atgautas“, nes jis niekada nebuvo prarastas, šis kraštas Lietuvos valstybei iki tol nepriklausė. Iš nutarimo projekto dingo žodis „atgavimo“ ir šie metai paskelbti Klaipėdos krašto metais. Tačiau oficialiuose sveikinimuose Klaipėdai ir jos gyventojams vis dar skamba žodžiai „atgavimas“.
Apie 1923 m. įvykius – 15min.lt pokalbis su Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresniuoju mokslo darbuotoju Vasilijumi Safronovu.
– Apie kokį atgavimą galima kalbėti? Ar mes ir po 90 metų palaikome tą pačią legendą, kuri buvo aktuali tarpukariu, kad mes atėjome į savas žemes ir jas atsiėmėme? Leiskite paklausti – o kada jos priklausė Lietuvai? Klaipėda buvo miestas, Vokiečių ordino įkurtas XIII a. Po to du šimtmečius kartais lietuviai jame apsilankydavo ir viską sudegindavo. Nemanau, kad šie išpuoliai galėtų būti įrodymas, jog Lietuvai jis ir priklausė. O 1422 m. pati Lietuvos didžioji kunigaikštija pripažino Klaipėdą Vokiečių ordinui, – tikina istorikas.
– Tačiau tai juk nesumažina Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos reikšmės?
– Taip, tai buvo svarbus žingsnis. Be abejonės, nes Lietuvoje vyravo įsitikinimas, kad kiekviena valstybė, kuri turi išėjimą prie jūros ir gali juo pasinaudoti prekybai, pirmiausia yra nepriklausoma ekonomiškai.
Būtent dėl šio suvokimo ir kilo mintys prijungti Klaipėdos kraštą. Pagrindinių veiksmų rengiant prijungimą ėmėsi tuometis ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas. Prisidėjo rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius, kuris tuo metu buvo Šaulių sąjungos valdybos pirmininkas.
– Kaip prijungimą įvertino krašto gyventojai, tarp kurių buvo daug vokiečių?
– Sunku būtų teigti, jog vertino teigiamai. Daugelis buvo nusiteikę neutraliai, bet dalis - ir neigiamai. Klaipėdos krašto pramonininkai ir prekybininkai tikėjosi, kad Nemuno upė bus internacionalizuota. Tačiau taip neįvyko. Tai reiškė, kad jie nebegaus medienos iš Lenkijos. Tuo metu jau buvo toli pasistūmėta, kad Klaipėdos kraštas būtų skelbiamas vadinamuoju freištatu - laisvąja valstybe. Staiga atėjo lietuviai ir visus šiuos planus sujaukė.
 |
| Aurelijos Kripaitės/15min.lt nuotr./Paminklas arka – vieningai Lietuvai |
– Tuo metu kraštas išgyveno ne geriausius ekonominius laikus. Tai gal bent ekonomiškai klaipėdiškiams labiau vertėjo būti Lietuvos dalimi?
– Faktas, kad Klaipėdos krašte buvo nuosmukis – kaip ir visoje Vokietijoje. Čia cirkuliavo tie patys pinigai, kaip ir Vokietijoje. O Vokietijoje 1922 m. buvo didžiausio ekonominio nuosmukio pikas. Žmonės gaudavo algas maišeliais pinigų.
– Kaip vietos gyventojai save identifikavo?
– Sunku pasakyti, nes pirmasis gyventojų surašymas, kuriame klausta, kokia yra jūsų tautybė, atliktas tik 1925 m. Iki tol per surašymus, organizuojamus Vokietijos, buvo klausiama tik tikybos ir gimtosios kalbos. O tai reiškia, kad žmogus galėjo pasakyti, kad jo gimtoji kalba – lietuvių, bet jis jaučiasi vokiečiu.
Kiek galima spręsti iš atsiminimų, po Klaipėdos krašto atskyrimo nuo Vokietijos, nuotaikos krašte buvo pakankamai pesimistinės, nes daugelis žmonių istoriškai jautėsi Vokietijos piliečiais. Vokiška tvarka jiems buvo įprasta, daugelis linko palaikyti santykius su Vokietija. Prijungus kraštą prie Lietuvos daugelis žmonių labai aiškiai gravitavo ne Lietuvos, o Vokietijos link.
– Ar E.Galvanausko Vyriausybė turėjo rėmėjų tarp klaipėdiškių?
– Klaipėdos krašte prijungimo idėją rėmė nedaugelis. Tačiau Vyriausybė buvo užsitikrinusi kitų valstybių paramą. Viena Lietuva tikrai nebūtų bandžiusi realizuoti šią idėją. Šiandien tai skamba keistai, tačiau labiausiai Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos idėją palaikė Vokietija ir Sovietų Rusija. Praktiškai su šiomis valstybėmis buvo derinama visa karinė akcija, vadinamasis sukilimas.
– Kodėl Klaipėdos prijungimą rėmė Vokietija?
– Vokietija kaip tik ir paskatino Lietuvą žengti šį žingsnį.1922 m. pradžioje Vokietija ėmė siųsti ženklus, kad nepritartų, jei kraštas būtų paskelbtas laisvąja valstybe, o Lietuvai buvo duota suprasti, kad ši gali imtis veiksmų.
Iš esmės visa Ypatingosios paskirties rinktinė, 1923 m. sausį įžengusi į Klaipėdos kraštą, buvo apginkluota vokiečių ginklais. Vokietija pasakė: mes jus apginkluojame, o jūs, kai prisijungsite kraštą, derinsite su mumis politiką krašte. Kita vertus, reikia atsižvelgti į tai, kad Vokietija buvo pasaulinį karo pralaimėjusi valstybė, o Klaipėdą valdė Antantės valstybės, todėl ji puikiai suprato, kad jei Klaipėdos kraštas bus paskelbtas laisvąja valstybe, jį paskui atsiimti bus daug sudėtingiau, nei kraštui atitekus Lietuvai, kuri vos prieš dvi savaites buvo gavusi tarptautinį pripažinimą.
Sovietų Rusija irgi rėmė prijungimo prie Lietuvos idėją, nes buvo priešiška Lenkijai. Tiek vokiečiai, tiek sovietai suprato, kad jei kraštas bus paskelbtas laisvąja valstybe, čia sustiprės Lenkijos įtaka.
– Tuo metu čia veikė Prancūzijos administracija. Ar didelė buvo jos įtaka kraštui?
– Labiau simbolinė. Čia buvo prancūzų administracija, ji turėjo vyriausiąjį komisarą. Tačiau visa vykdomoji valdžia priklausė vietiniams gyventojams, taigi vokiečiams.
– Kodėl sukilimui vadovauti pasiųstas kontržvalgybos vadas Jonas Polovinskas? Ir kodėl atsiranda jo antroji pavardė Budrys?
 |
| Lietuvos valstybės archyvo/Wikimedia.org nuotr./Klaipėdos sukilėliai |
– Tai išties įdomi asmenybė. J.Polovinskas buvo Rusijos kariuomenės kontržvalgybos karininkas, Rusijos pilietiniame kare kovojo baltagvardiečių pusėje, nuo 1921 m. vadovavo Lietuvos kontržvalgybos skyriui.
Jo tikroji pavardė Polovinskas. Akcijos metu, kad atrodytų, kad jis yra Mažosios Lietuvos gyventojas, pasikeitė pavardę.
Dar prieš vadinamąjį sukilimą Vyriausybė pasiuntė Budrį į Klaipėdą ištirti vietinių gyventojų nuotaikas. Jis grįžo į Kauną su žinia, kad Klaipėdos krašte nėra žmonių, kurie labai palaikytų idėją prijungti kraštą prie Lietuvos. Mažosios Lietuvos gyventojai prijungimo akcijoje dalyvavo minimaliai. Rašytoja Ieva Simonaitytė, kuri kartais pavadinama sukilėle, savo atsiminimuose teparašė, kad ji sukilėliams dalijo maistą.
Vadinamasis Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, kurio vardu oficialiai rengta akcija, buvo tik formali institucija, kuria siekta parodyti pasauliui, jog vietiniai gyventojai sukilo. Visos komandos ėjo iš Kauno.
– Kokia buvo Klaipėdos prijungimo įtaka Lietuvos ekonominei pažangai tarpukariu? Ar tiesa, kad be Klaipėdos krašto vargiai buvo įmanoma ekonominė Lietuvos pažanga?
– Galima su tuo sutikti. Tik reikia atsiminti, kad Lietuvos pažanga prasidėjo neiškart po prijungimo. Kai Klaipėdos kraštas buvo prijungtas, buvo parengti to paties E.Galvanausko, taip pat susisiekimo ministro Tomo Naruševičiaus planai šalies geležinkelį sujungti su Vokietijos geležinkeliais. Tais laikais nebuvo tiesioginio susisiekimo per Lietuvos teritoriją su uostu.
Tie planai buvo parengti, net gauta paskola iš Didžiosios Britanijos. Tačiau po to prasidėjo diskusijos Seime, sprendimas laiku nepriimtas ir geležinkeliu nuo Telšių iki Klaipėdos atsirado galimybė atvykti tik 1932 metais, t.y. po devynerių metų.
Apskritai Lietuva ėmė aktyviau investuoti į uosto infrastruktūrą tik 1930 metais. Galima drąsiai sakyti, kad dar dešimtmetį po krašto prijungimo Lietuva neišnaudojo įsigyto uosto taip, kaip buvo galima tikėtis. Uosto svarba nebuvo aiškiai suvokiama, visą dešimtmetį pagrindinė prekybos partnerė toliau liko Vokietija.
 |
| G.Kubiliūtės nuotr./Sukilėlių pagerbimo ceremonija. |
– Ar per tą dešimtmetį keitėsi Klaipėdos krašto gyventojų nuotaikos? Kaip atrodė lietuvinimo procesas?
– Klaipėdiškiai visiškai neasimiliavosi. Absoliučiai. Galima drąsiai teigti, kad krašto gyventojai, įskaitant ir mažlietuvius, priklausydami Lietuvai, pakrypo į Vokietiją dar labiau nei Vokietijos valdymo metais.
Viena priežasčių – Lietuva Klaipėdos krašte vykdė neracionalią politiką. Vietos lietuviai tikėjosi kad, prijungus kraštą prie Lietuvos, jie galės pretenduoti į valdžią ir patys priiminėti sprendimus. Tačiau Kaunas nepasitikėjo mažlietuviais, siųsdavo čia administracijos pareigūnus iš Kauno. Į vietinių lietuvių pageidavimus buvo retai atsižvelgiama.
Po prijungimo buvo parengta optacijos sutartis – Klaipėdos krašto gyventojai, kurie nepriėmė Lietuvos pilietybės, galėjo pasilikti Vokietijos pilietybę ir išvykti. Bet tokių buvo labai nedaug, gal tik 10 tūkstančių.
Atskirtis tarp Klaipėdos krašto ir likusios Lietuvos buvo labai akivaizdi – Klaipėdos krašte visai kitokie plentai, kitaip sutvarkytas miestas. Jei Kaune daugybė pastatų buvo mediniai, tai Klaipėdoje – visi namai mūriniai.
– Kai kurie istorikai teigia, kad Klaipėdos kraštas tapo koziriu derantis dėl Vilniaus?
– Nemanau. Reikia atsižvelgti į tai, kad Lietuva turėjo ir alternatyvų prisijungti Klaipėdos kraštą. Iki vadinamojo sukilimo Didžioji Britanija ir Antantės valstybės užsiminė, kad Klaipėdą būtų galima prijungti prie Lietuvos, jei būtų išspręstas konfliktas su Lenkija dėl Vilniaus.
Vienas galimų sprendimų buvo vadinamasis Hymanso projektas. Kai Lietuvos nebetenkino joks Antantės šalių pasiūlymas ir ji pati, remiama Vokietijos ir Sovietų Rusijos, ėmėsi iniciatyvos Klaipėdoje, atsako ilgai laukti nereikėjo – 1923 m. kovą priimtas sprendimas, kad Lenkijos rytinė siena, taigi ir pretenzijos į Vilnių yra pripažįstamos. Antantės valstybės traktavo Vilniaus klausimą kaip išspręstą.
– Kaip vystėsi Klaipėdos uostas, kai jį perėmė Lietuva? Apskaičiuota, kad į uostą įplaukusių laivų skaičius padvigubėjo?
 |
| A.Kripaitės/15min.lt nuotr./ Klaipėdos diena paprastai palydima patrankų salvėmis |
– Uosto plėtros tempai tikrai buvo intensyvūs. Bet kyla klausimas, kiek Lietuva realizavo nacionalinį interesą uoste. Lietuva savo laivyną ėmė kurti tik 1936 m. 1939 m. jam priklausė tik 11 laivų.
Tuo metu Latvija, kuri savo laivyną kūrė nuo 1920 m., 1939 m. turėjo daugiau nei šimtą laivų. Lietuva pagal prekybinio laivyno dydį buvo paskutinė valstybė visame Baltijos regione. Tik ketvirtajame dešimtmetyje imta eksportuoti žemės ūkio produkciją į Didžiąją Britaniją. Lietuva su savo menku laivynu aptarnavo tik apie 10 proc. krovinių Klaipėdoje.
Apie 80 proc. eksporto 1939 m. pradžioje ėjo per Klaipėdos uostą, bet reikia atsiminti, kad Klaipėdos uostas tarpukariu pirmiausia buvo importo uostas, o ne eksporto.
Kitaip sakant, Lietuva labai intensyviai eksportavo per Klaipėdą, bet dar aktyviau buvo įvežamos prekės. Todėl kyla klausimų, kaip realizuojamas nacionalinis interesas per Klaipėdos uostą, kai Lietuva iš esmės neturi laivyno, o per uostą daugiau importuoja nei eksportuoja. Uostas buvo plėtojamas, bet ta plėtra negali būti pervertinama.
Uostas paprastai yra tranzito vieta, o tarpukariu tranzitas nebuvo užtikrintas, nes Lietuva iki 1938 m. nepalaikė santykių su Lenkija. Tik ketvirtajame dešimtmetyje buvo trumpam suorganizuotas tranzitinis medienos eksportas iš Sovietų Sąjungos.
– Kaip sovietų okupacijos metais vertintas Klaipėdos uostas?
– Iki pat 1953 m. krovinių struktūra Klaipėdos uoste buvo vienpusė Sovietų Sąjunga gavo reparacijas iš Rytų Vokietijos, kurioje buvo demontuojamos elektrinės, gamyklų įranga, o visa tai kaip trofėjinis turtas gabenta per Klaipėdą toliau į rytus. Tiesa, daug tokio turto pakeliui buvo sugadinama. Tačiau šeštajame dešimtmetyje uoste įvyksta pakankamai radikalūs pokyčiai – uostas tampa eksporto uostu ir šias tendencijas išlaiko iki šiol.
Tačiau eksportas pirmiausia ėjo ne iš Lietuvos, o iš plačiosios Sovietų Sąjungos, kuri tuomet ėmė prekiauti pirmiausia su socialistinio lagerio šalimis. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje Sovietų Sąjunga ėmė eksportuoti naftą ir į Vakarų valstybes. Klaipėda ir Ventspilis tampa uostais, per kuriuos nafta gabenama į Šiaurės Europą.
Tačiau su Lietuvos interesais tai nieko bendro neturėjo. Nes visas uostas buvo pavaldus Maskvai, visi jo plėtros projektai buvo kuriami Maskvoje. Net ir tuomet kai 1969 m. buvo įkurta Lietuvos jūrų laivininkystė. Visa tai, kas buvo sukurta sovietų okupacijos metais Klaipėdos uoste, padaryta vietinių žmonių rankomis, bet ne jų iniciatyva.
