– Mikalojaus Radvilos Juodojo 500 metų jubiliejus – dar viena proga prisiminti iškilią Radvilų giminę?
– Kad visi ją ir taip puikiai žino. Žiūrint į šiandienės Lietuvos istorinę sąmonę ir istorinį kontekstą, Radvilų giminė mums yra Nr. 1. Šiuo požiūriu smarkiai skiriamės nuo kitų LDK paveldą perėmusių šalių – Ukrainos, iš dalies ir nuo Baltarusijos, net Lenkijos. Ten Radvilos žinomi gerokai mažiau.
Neseniai pasirodė kolektyvinė monografija, skirta Radviloms pristatyti Ukrainoje. Ji nesulaukė ypatingo populiarumo. Ukrainoje dominuoja Ostrogiškiai ir kitos giminės. O Lietuvoje mega žvaigždės iš LDK laikų neabejotinai yra Radvilos.
Daug kas žino, kad Radvilos buvo didelė, plati ir pati įtakingiausia giminė, išsiskirianti visais požiūriais: ir savo įtaka valstybėje pagal užimamas pareigas, ir neaprėpiamais turtais, vertinant vaivadijų skaičių bei dydį.
Pagal giminės tęstinumą Radvilos irgi yra viena iš unikalių giminių. Paprastai didikų giminės išgyvendavo apie 200–250 metų, o po to išnykdavo – dėl vyriškos giminės palikuonių nebuvimo ar kitų priežasčių.
Radvilų giminė gyvuoja iki šiol – turime Nesvyžiaus-Olykos atšakos 16–17 kartos palikuonių.
– Kokius Radvilų giminės atstovus išskirtumėte kaip ryškiausius, įtakingiausius?
– Jų susidarytų ne taip ir mažai. Nuo XVI amžiaus pradžios susiformuoja trys Radvilų giminės atšakos: Medilo šaka, kuri gana greitai išmiršta, XVI amžiaus pabaigoje nebeliekant vyriškos lyties palikuonių. Giminės tęsėjos yra moterys, kurios išteka į kitas gimines. Šaka tarsi nutrūksta.
Antroji šaka – Biržų-Dubingių. Paskutinė šios šakos atstovė Liudvika Karolina Radvilaitė miršta 1695 metais. Taigi šaka baigiasi XVII amžiaus pabaigoje.
Trečiosios šakos – Olykos ir Nesvyžiaus, kurią pagal valdas galima laikyti labiau baltarusiška – atstovai gyvena iki šių dienų.
Tarp šių šakų giminės atstovų buvo daug reikšmingų asmenybių. Pažvelgę į žymiausių ir aukščiausių LDK pareigūnų sąrašus, matysime, kad Radvilos juose dominuoja. Tarp Vilniaus vaivadų Radvilų atstovų buvo daugiau nei dešimt.
Jos buvo aktyvios ir kaip patronės, ir kaip mecenatės – religijos ir meno.
Radviloms priklausė ir Vilniaus kašteliono pareigybė. Nemažai Radvilų vyrų buvo LDK kariuomenės vadai – didieji etmonai, pareigas ėję iki gyvos galvos.
Be to, turime net keturis Radvilas, kurie buvo aukščiausi Katalikų bažnyčios hierarchai – Lucko, Žemaitijos, Vilniaus ir Krokuvos vyskupai.
Vienas iš Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščių – Jurgis Radvila – tapo ir Šventosios Romos Bažnyčios kardinolu, pirmuoju tokiu asmeniu Lietuvos istorijoje.
– Kunigaikštienės pagal to meto visuomenės struktūrą negalėjo užimti svarbių pareigų valstybėje?
– Tačiau jos buvo aktyvios ir kaip patronės, ir kaip mecenatės – religijos ir meno. Užtenka paminėti Uršulę Prancišką Radvilienę, kuri buvo viena pirmųjų Abiejų Tautų Respublikoje moterų dramaturgių: kūrė savo teatrą, rašė pjeses, pagal kurias buvo statomi vaidinimai.
Barbora Radvilaitė buvo vainikuota Lenkijos karūna, o tai – pats aukščiausias pasiekimas ir kaip moteriai, ir kaip Radvilų atstovei.
– Lietuvoje, ypač kalbant apie plačiajai visuomenei skirtus kultūrinius renginius, labai aiškiai formuojamas Barboros Radvilaitės kultas: prieš kelerius metus pastatytas baleto spektaklis, praėjusius metus baigėme miuziklo premjera. Ar galima teigti, kad kiti didikų giminės asmenys nepelnytai pamiršti?
– Prie jų tikrai priskirčiau ir Mikalojų Radvilą Juodąjį. Jei reikėtų išrinkti kelias XVI amžiaus asmenybes, kurios buvo pačios pačiausios įvairiomis prasmėmis, paminėčiau dvi, sugebėjusias suderinti viešuosius ir privačius interesus, kalbant šiandiene kalba. Tai būtų Vilniaus vaivada ir LDK kancleris Albertas Goštautas ir kiek vėliau po jo šias pareigas užėmęs Mikalojus Radvila Juodasis, be visa ko, buvęs dar ir Lietuvos didysis maršalka.
Vien tai, kad jis užėmė šias pareigas, atvėrė plačias galimybes organizuoti užsienio ir vidaus politiką.
Mikalojus Radvila Juodasis buvo Barboros Radvilaitės pusbrolis ir būtent jo didelėmis pastangomis įvyko karališkos vedybos ir Barboros karūnacija. Mikalojus Radvila Juodasis buvo vienas iš giminės galybės scenarijaus rašytojų.
Jis sugebėjo suvaldyti situaciją, nes buvo auklėjamas Krokuvos dvare kartu su Žygimantu Augustu.
Su juo sugebėjo susibičiuliauti ir, kaip sako amžininkai, valdovui buvo ir patarėjas, ir draugas, ir bičiulis, su kuriuo norisi ir pietauti, ir puotauti, ir medžioti, ir spręsti valstybės reikalus.
Ir dėl asmeninių gebėjimų, ir dėl savo pareigų jis buvo pats įtakingiausias asmuo valstybėje. Tačiau iš kitų to meto didikų Mikalojus Radvila Juodasis išsiskyrė tuo, kad įtaką sugebėjo nukreipti ne vien savo galios stiprinimui, bet ir buvo didis Lietuvos patriotas.
Jo gyvenimo tikslas – kad LDK išliktų nepriklausoma, savarankiška, ypač nuo Lenkijos, valstybė. Tam kunigaikštis negailėjo nei savo turtų, nei autoriteto, nei pastangų ir jėgų.
– M.Radvila Juodasis istorikams yra labai gerai žinoma figūra, tačiau plačiajai visuomenei jis menkai pažįstamas. Paradoksas: galingas vyras tūno moters šešėlyje.
– Menkam žinomumui įtakos galbūt turi tai, kad Mikalojus Radvila Juodasis yra Olykos ir Nesvyžiaus šakos atstovas. Jo valdų masyvas buvo sutelktas šiandienės Baltarusijos teritorijoje. Nedaug kas žino, kad jis turėjo rūmus ir ilgą laiką gyveno Vilniuje, čia praleisdavo daug laiko.
Be to, M.Radvila Juodasis buvo ne tik žymus politikas, bet ir šeimai atsidavęs žmogus, nepasižymėjęs pomėgiu lepintis moterų draugija. Turėjo 9 vaikus, gerbė žmoną, kuri buvo daug jaunesnė. Jo biografijoje sensacingų momentų, kurie taptų įdomūs vadinamajai popkultūrai, nėra. O juk nekursi operos apie Radvilą kaip politiką – nėra intrigos.
Tuo metu Barboros Radvilaitės gyvenimo istorija yra įspūdinga ir tragiška. Joje yra ir pakilimų, ir karūnos blizgesio, kuris nublankta prieš baisią ligą. Tragika ir triumfas susipynęs be galo glaudžiai ir įsirėžęs į mūsų kultūrinę-istorinę atmintį.
Ta atmintis neatsirado čia ir dabar – ji seka per šimtmečius. Galiu ją fiksuoti iškart po B.Radvilaitės mirties, kai prasideda juodasis jos mitas. Vėliau, ypač Lenkijoje, buvo eskaluojama, kokia ji pasileidėlė, nuodytoja ir t. t.
XVIII amžiuje ji pradedama idealizuoti, joje pamatoma tėvynės gelbėtoja ir motina, atsiranda baltasis B.Radvilaitės mitas. Jį dar labiau sutaurina XIX amžiaus romantikai. Mitologizuotas Barboros įvaizdis seka mus ne vieną šimtmetį. Komercializuotoje Lietuvoje iš jos kuriamas gražiausios moters įvaizdis, kur ašimi tampa meilė.
– Kurio dar Radvilų didiko gyvenimo istorija, patekusi į talentingo scenarijaus autoriaus rankas, galėtų tapti draminiu kūriniu?
– Atkreipčiau dėmesį į Barboros Radvilaitės brolio anūką – Jonušą I Radvilą. Labai įdomi gyvenimo istorija, spalvinga asmenybė, patyrusi nuotykių tiek su moterimis, tiek politikoje.
Pirmoji žmona, paskutinė kunigaikščių Sluckių giminės atstovė, beje, paskelbta stačiatikių šventąja, irgi turėjo romaną – su vienu iš savo vyro, Jonušo Radvilos, klientų.
Jonušas I Radvila buvo vedęs dukart. Be to, jis buvo vienas iš sąmokslininkų prieš valdovą.
– Istorijos motyvai vis labiau priartinami prie žmogaus: turime Kristinos Sabaliauskaitės romaną „Silva rerum“, neseniai pasirodė menotyrininkės Gražinos Drėmaitės sudarytas „Radvilų dvaro meniu“, daug įdomių istorinių detalių pateikiama portale ldkistorija.lt. Yra paklausa – randasi ir pasiūla?
– Domėjimasis LDK istorija visuomenėje labai išaugęs. Tai labai džiugina, nes
kaimynai latviai susiduria su priešinga situacija. Ten iki šiol nėra tyrimų apie senuosius laikus, tyrinėjimai pradedami tik nuo XIX amžiaus pabaigos. Todėl iškyla tautos identiteto problema: latviai neturi, į ką atsiremti, todėl jų savimonė yra pažeidžiama, ypač šiandien.
Lietuvoje po Nepriklausomybės atgavimo buvo labai neblogos sąlygos istorijos mokslo vystymuisi. Padaugėjo tyrimų iš LDK laikotarpio, atsirado naujų monografijų, temų, skirtų tiek atskiroms asmenybėms, tiek politiniams procesams valstybėje.
Kai mūsų žinija tokia plati ir palyginti gili, žmonės dar labiau domisi. Didesnio dėmesio sulaukia kasdienybės istorija. Žmonės tarsi sako: „Užtenka vien politinės istorijos – yra ir kitų dalykų.“ Ir taip formuojamas didysis naratyvas.
Valdovų rūmų leidžiamuose leidiniuose daug su kasdienybės istorija susijusių temų. Mano pačios knygoje apie Barborą Radvilaitę pažvelgiama į didikų virtuvę, aprangą, nagrinėjama korespondencija.
Lektūra ateina ir iki vaikų. 2012 metais leidykla „Aukso žuvys” išleido spalvinimo knygelę vaikams apie Barborą Radvilaitę.
