„Istorikas, prieš pradėdamas rašyti istoriją, pats yra jos produktas. [...] Ne įvykiai yra tie, kurie kinta. Istorikas pats yra kitime. [...] Prieš pradedant studijuoti istoriją, reikia atsigręžti į istoriką.“1 Šios anglų istoriko Edwardo Halletto Carro citatos pagrindinė mintis vienu ar kitu pavidalu vis sušmėkščioja istorikų savirefleksijose. Jie vis dažniau atsigręžia į tai, kuo užsiima – nesibodi savęs klausti, kaip ir kodėl tai daro, ir bando apmąstyti savo profesijos dabartį ir ateitį.
Vis dėlto greta šių pasvarstymų tarsi užsikirtusi plokštelė skamba žodis krizė: humanitarinių mokslų krizė, istorijos mokslo krizė... kasmet besitęsiantys pasigraudenimai ir pabambėjimai, kad istorija niekam nebeįdomi, nebereikalinga ir tik užima vietą po saule. Būtent toks istorikų kalbėjimas neretai primena nenutrūkstamą savigailos mantrą.
Šių metų pradžioje istorikas Aurimas Švedas savaitraštyje "Literatūra ir menas" pradėjo ciklą „Istorijos teritorijos“, kuris istorijos disciplinos atstovui suteikė galimybę pažvelgti į tai, kas dedasi jam prieš nosį, ir turėjo (naiviai tikiuosi) išbudinti kai kuriuos šios gildijos atstovus iš mistinės mokslinių tyrinėjimų letargo būsenos, parodant, kad gyvenimas verda ir už kiemo ribų. Ir tas gyvas gyvenimas palaipsniui iš kiemo veja naujų žaidimų nesugalvojančius vaikus.
L.Jovaiša savo tekste aiškiai diagnozavo pagrindinę problemą, kuri nuolat kankina istorijos mokslą – tai nuoseklaus dialogo tarp istorikų profesionalų ir visuomenės nebuvimas.
Vis dėlto tai, kas galioja akademinėje bendruomenėje, dažnai negalioja viešajame mokslo gyvenime. Pradžioje minėta tikra ar tariama humanitarinių mokslų krizė gali būti suprasta įvairiai: kaip tyrimų kokybės nuosmukis, kaip techninių mokslų dominavimo pasekmė, kaip visuomenės nepasitikėjimas humanitarika, kaip prastas humanitaro įvaizdis ir t.t. Tačiau akivaizdu, kad dažnai turima galvoje būtent humanitarų santykių su plačiąja auditorija problema. Tad norėčiau pratęsti A.Švedo pasvarstymus ir panagrinėti, kaip istoriko darbas pasiekia plačiąją auditoriją, kokį santykį jis kuria su visuomene, kaip supranta savo, kaip viešosios erdvės dalyvio, vaidmenį? Prieš daugiau nei metus į dalį šių klausimų bandė atsakyti ir istorikas Liudas Jovaiša savo trumpame autoironiškame publicistiniame etiude „Apie istoriją ir visuomenę: schizofreniko dialogas“2, kuriame drąsiai nupiešė „ligotus“ istoriko ir visuomenės santykius. Tačiau šiandien norėtųsi žengti žingsnį atgal ir į istoriką viešojoje erdvėje pažvelgti iš kiek tolėliau.
L.Jovaiša savo tekste aiškiai diagnozavo pagrindinę problemą, kuri nuolat kankina istorijos mokslą – tai nuoseklaus dialogo tarp istorikų profesionalų ir visuomenės nebuvimas. Išties visi L.Jovaišos aprašyti išgyvenimai ir įžvalgos yra iki skausmo pažįstami.
Ir štai tada pradeda kirbėti klausimas, kodėl mes negalime susišnekėti? Juk atrodo, kad viešų renginių, minėjimų, susitikimų, diskusijų Lietuvos padangėje visai netrūksta. Tačiau gal čia ir slypi problema, kad kai pradedame kalbėti apie bet kokio mokslo viešąjį gyvenimą, jo paplitimą, reikšmę, jo kuriamą dialogą su visuomene, mes – skaičiuojame. Skaičiuojame, kiek šiemet renginių įvyko daugiau nei pernai, kiek kartų dažniau matėme istoriką per televiziją, išgirdome per radiją, radome jo straipsnių ar perskaitėme pokalbių. Tai yra matavimo vienetai, kurie gali rodyti, kad istorikas kalba(si), o jeigu jo negirdi – tai ką čia ir bepadarysi.
Bet juk toks skaičiavimas iš tiesų parodo tik kiekį, bet ne kokybę. Todėl visada vertėtų atsigręžti ir kalbėjimo turinį. Tik tuomet galėsime atsekti, kiek ir kokių dialogų buvo užmegzta.
Dėl šios priežasties svarbu atkreipti dėmesį į vieną aspektą – kaip kalbėti, kad būtum išgirstas, ir kaip klausyti, kad ir pats būtum išklausytas. Sociologė ir komunikacijos specialistė Liora Salter, tyrinėdama mokslo ir viešojo diskurso problematiką, kelia klausimus apie šių dviejų plotmių sąveiką, apie lygiavertį abiejų šalių dalyvavimą diskusijoje, ir svarsto, ar tokia diskusija tarp mokslininko ir paprasto mirtingojo iš viso įmanoma3. Remdamiesi L.Salter įžvalgomis, galėtume teigti, kad istorijos mokslo dalyvavimo viešajame diskurse problema yra ta, kad vis dar naudojame senas komunikacijos formas (jei žinoma, išvis tokias naudojame) – kai dalyvauja tik informacijos teikėjas ir informacijos gavėjas.
Tas nuolatinis bambėjimas apie humanitarinių mokslų krizę yra išraiška paslėptos nuojautos, kad universalesnis istorijos aktualizavimas galėtų tapti šitokios „krizės“ sprendimu ir leistų pasiekti platesnį klausytojų ratą
Kitaip tariant, anot autorės, tokia atgyvenusi forma yra orientuota į pasyvius, vienakrypčius komunikacijos santykius ir iš esmės užkerta kelią grįžtamajam ryšiui. Iš čia ir kyla daug mokslo aktualinimo problemų. Įvairios konferencijos, skirtos svarbiausiems valstybės istorijos epizodams gvildenti, yra puikus tokios komunikacijos pavyzdys: šnekėtojų dažnai ateina daugiau nei klausytojų, o jei pastarųjų ir susirenka pakankamai, visada jaučiamas „svetimo“ buvimas. Todėl L.Salter kviečia atsigręžti į adresatą (informacijos gavėją) ir įvertinti jo dalyvavimo galimybes, siekiant užmegzti dialogą tarp mokslo ir visuomenės.
Kita vertus, gal šiandien reikėtų kalbėti apie istorijos aktualumo ir pritaikomumo problemą, iš kurios ir kyla tikrieji jos komunikacijos trūkumai? Matyt, tas nuolatinis bambėjimas apie humanitarinių mokslų krizę yra išraiška paslėptos nuojautos, kad universalesnis istorijos aktualizavimas – išėjimas iš savo komforto zonos, atsigręžimas į kitas disciplinas ir Lietuvos istorijos problematikos pateikimas globalesniame istoriniame kontekste – galėtų tapti šitokios „krizės“ sprendimu ir leistų pasiekti platesnį klausytojų ratą.
