Lietuvos nacionalinis istorikų komitetas reiškia didelį susirūpinimą Lietuvos Respublikos Seime parengtu „Lietuvos Respublikos tautos istorinės atminties įstatymo“ projektu. Sumanymas įstatymu teisiškai reguliuoti „tautos atmintį“ demokratijos raidos ir visuomenės istorinės savimonės požiūriu yra abejotinas ir kenksmingas.
Demokratinėje visuomenėje neegzistuoja viena atminties kultūra, o įvairių atminčių įvairovė, kurių dialogą užtikrina Lietuvos Konstitucija.
Projekto autorių siekį įtvirtinti Lietuvoje „vieningą bendros istorijos praeities suvokimą“ (iš projekto „Aiškinamojo rašto“) vertiname kaip bandymą cenzūruoti įstorinę atmintį. Iš įstatymo projekto ir šio projekto aiškinamojo rašto matyti, jog įstatymo projekto autoriai ne tiek rūpinasi tautos istorine atmintimi, kiek siekia sukurti istorinės atminties kontrolės mechanizmą, kurios pagrindinis institutas būtų neaiškiais ir nepagrįstais kriterijais sudaroma Tautos istorinės atminties taryba.
Neabejojame istorijos politikos reikalingumu (taip pat poreikiu tobulinti valstybinių švenčių, minėtinų dienų bei jubiliejinių datų kalendorių), tačiau tokią politiką formuoti turi ne konkrečių asmenų grupė. Ji turi rastis ir plėtotis viešose diskusijose.
Šią tarybą ketinama paversti istorinę politiką formuojančia ir kontroliuojančia institucija. Istorijos politikos formavimo ir viešo atminimo reguliavimo procesuose dėl ypatingo šių sričių jautrumo yra svarbūs profesionalumo ir kompetencijos, o ne atstovavimo atskirų ir šališkai parinktų visuomenės grupių ar organizacijų interesams kriterijai. Įstatymu kuriamas įrankis istorijos politikos realizavimui, nors patys istorinės politikos metmenys lieka neaiškūs.
Teigiama, kad „Įstatymas nustato Tautos istorinės atminties objektą, valstybės politikos, įprasminančios Lietuvai svarbaus istorinio paveldo atminimą, formavimą ir įgyvendinimą“, o tai rodo, kad į istorinę atmintį žvelgiama ne kaip į dinamišką ir kintantį reiškinį, bet kaip jau susiformavusią, statišką ir tariamai priežiūros reikalaujančią duotybę.
Didelį susirūpina kelia tai, kad svarbius visuomenei klausimus liečiantis įstatymo projektas nebuvo viešai pristatytas ir svarstomas. Įstatymo projekte visiškai ignoruojama pastaruoju metu sukaupta didelė intelektualinė patirtis svarstant istorinės atminties problemas, o taip pat akademinių bendruomenių ir suinteresuotų visuomenės grupių indėlis.
Neabejojame istorijos politikos reikalingumu (taip pat poreikiu tobulinti valstybinių švenčių, minėtinų dienų bei jubiliejinių datų kalendorių), tačiau tokią politiką formuoti turi ne konkrečių asmenų grupė. Ji turi rastis ir plėtotis viešose diskusijose.
Turime orientuotis į demokratinių, o ne istorinę atmintį reguliuojančių šalių patirtį. Todėl manome, kad rengiamas įstatymas yra ydingas ir diskredituoja šiuolaikinę Lietuvą.
Laišką pasirašė šie Lietuvos nacionalinio istorikų komiteto, vienijančio istoriją tyrinėjančias Lietuvos mokslo ir studijų institucijas:
Prof. dr. Rimvydas Petrauskas (prezidentas) (Vilniaus universitetas)
Dr. Saulius Grybkauskas (Lietuvos istorijos institutas)
Dr. Rimantas Miknys (Lietuvos istorijos institutas)
Dr. Mindaugas Paknys (Lietuvos kultūros tyrimų institutas)
Doc. Dr. Silva Pocytė (Klaipėdos universitetas)
Doc. Dr. Marius Sirutavičius (Vytauto Didžiojo universitetas)
Dr. Darius Staliūnas (Lietuvos istorijos institutas)
Dr. Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė (Vilniaus universitetas)
Prof. dr. Rita Regina Trimonienė (Šiaulių universitetas)
Dr. Jonas Vaičenonis (Vytauto Didžiojo universitetas)