Istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus teigimu, šiuolaikinių visuomenės protestų užuomazgas pasaulyje galima atsekti XVIII–XIX a.
„Jeigu bet kokius sukilimus ar riaušes vadintume protesto akcijomis, tai tokių surasime nuo neatmenamų, o gal tiksliau – atmenamų, laikų. Kiek gyvena aprašoma visuomenė, tiek ir rengia vienokių ar kitokių protesto akcijų. Tačiau šiuolaikinės protesto akcijos greičiausiai prasidėjo per industrinę revoliuciją, kai atsirado vienodus darbus dirbančių žmonių būriai ir susiformavo tam tikras jų elitas – raštingi žmonės, kurie geba ne tik nesutikti su kokia nors socialine neteisybe, bet ir ideologizuoti tas mintis, taip pagrįsdami protestus“, – pasakojo E.Aleksandravičius.
„Luominėje visuomenėje valstiečių protestų raiškos galimybė buvo maža. Net ir valstiečių konfesinė priklausomybė labai dažnai priklausydavo nuo to, kokią religiją išpažįsta jo ponas. Pasipriešinimų formų ankstesniais laikais pirmiausia reikėtų ieškoti analizuojant miestiečių protestus. Mūsų problema ta, kad miestus mes tarsi ir turėjome, bet jų savivalda buvo ribota. Tuo tarpu į Vakarus nuo mūsų miestiečių protestai buvo gana įprastas reiškinys“, – dėstė istorikas Alvydas Nikžentaitis.
Vienas įdomiausių – 1418 metais vykęs žemaičių valstiečių maištas, dažniau vadinamas sukilimu.Anot istorikės Jūratės Kiaupienės, apie protestus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje beveik neįmanoma kalbėti, mat ši problema menkai tyrinėta. Vis dėl to tam tikrų protesto formų yra užfiksuota. Tiesa, tuomet nepasitenkinimą žmonės reikšdavo ne, pavyzdžiui, atnešdami lavonmaišį sveikatos apsaugos ministrui, kaip praėjusią savaitę darė piketavę medikai, o ginklu – vykdavo sukilimai ir įvairūs maištai.
Vienas įdomiausių – 1418 metais vykęs žemaičių valstiečių maištas, dažniau vadinamas sukilimu. Tai galimai pirmasis istoriniuose šaltiniuose minimas lietuvių maištas prieš savus bajorus. Padėtis įkaito, kai norėdamas užsitikrinti vietinių bajorų paramą, didysis kunigaikštis Vytautas Žemaitijoje jiems ėmė dalinti žemes ir valstiečius. Žemių gavo ir Katalikų bažnyčia. Ilgą laiką buvę laisvi žemaičių valstiečiai nepanoro susitaikyti su padėtimi. Jie bandė užimti Klaipėdą, nusivarė vieno iš bajorų avių bandą. Sukilimą valdžiai pavyko numalšinti, 60 aktyviausių sukilėlių ir jų vadų buvo nužudyti.
XV a. pr. Žemaitija apskritai buvo protestų ir maištų židinys. Bandymas išlaikyti savo įtaką Vokiečių ordinui padovanotame krašte, Vytautas per sau ištikimus vietos bajorus 1401 ir 1409 metais surengė sukilimus.
Priešinosi caro valdžiai
„Lietuva buvo ta šalis, kurią industrinis perversmas ir visuomenės modernizacija XIX amžiuje aplenkė, bet vis tiek būta ir studentų nepasitenkinimo akcijų, ir anticarinių patriotinių veiksmų“, – sakė E.Aleksandravičius.
Po 1863–1964 metų sukilimo carinės Rusijos valdžia ėmėsi dar aktyvesnės rusinimo politikos, ypač rimtų pertvarkų numatyta švietimo sistemoje. Tačiau caro pareigūnai susilaukė nuožmaus pasipriešinimo, ypač Kauno gubernijoje, kur lietuvių tautybės gyventojai sudarė daugumą. Valstiečiai siekė, kad pradinėse mokyklose vaikai būtų mokomi gimtąja kalba. Kartais įsteigta mokykla nustodavo veikti, nes žmonės atsisakydavo ją išlaikyti arba boikotuodavo. Kai kurie moksleiviai priešinosi verčiami rusiškai kalbėti maldą, melstis už carą. Plito slaptas mokymasis, atsirado daraktoriaus – slapto, valstiečių išlaikomo kaimo mokyklų mokytojo – profesija.
„Mūsų pirmoji rimta revoliucija įvyksta 1905 metais. Istorikai ginčijasi, kiek ji buvo visoje Rusijos imperijoje prasidėjusio revoliucinio judėjimo dalis, kiek nacionalinė revoliucija, bet tada Lietuva tikrai atrado visas protesto formas, kurias žinojo visos kitos šalys“, – įsitikinęs E.Aleksandravičius.
 |
| Pedagogų protestas Klaipėdoje. |
Metų pradžioje caras leido teikti valdžios atstovams pasiūlymus dėl režimo tobulinimo ir žmonių gyvenimo gerinimo. Lietuvoje aktyviausiai šio darbo ėmėsi kaimo žmonės ir inteligentija, reikalaudami žodžio, spaudos, susirinkimo, organizacijų laisvės, laisvų rinkimų. Buvo organizuojami mitingai, rašomos ir teikiamos peticijos, kartais net užpuolami caro pareigūnai. Kai rudenį caras paskelbė manifestą dėl įvairių žmogaus laisvių, Panevėžio apskrities Čypėnų valsčiaus gyventojai nušalino buvusius ir išrinko naujus valsčiaus pareigūnus. Jie pareikalavo, kad būtų sušauktas Vilniaus Seimas, o iki tol paskelbė savivaldą ir nutraukė ryšius su valdžia. Visas akcijas vainikavo metų pabaigoje įvykęs Didysis Vilniaus Seimas, į kurį suvažiavo apie 2000 lietuvių iš Lietuvos ir kaimyninių kraštų. Jie nutarė reikalauti Lietuvos autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu „visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos ir tikėjimo“.
Šie nutarimai buvo pradėti vykdyti, tačiau caro administracija numalšino judėjimus represijomis.
„Pieno maištas“
1935–1936 metais nepriklausomoje Lietuvoje „pieno maištą“ sukėlė Suvalkijos ir Dzūkijos ūkininkai, nepatenkinti ekonominės krizės metu valdžios vykdoma žemės ūkio politika. Per įvairius susidūrimus žuvo du valstiečiai ir sužeisti keli policininkai, sunaikinta daug turto. Protestuotojai degino pienines ir streiko nepalaikiusių ūkininkų sodybas. Valstiečių bruzdesį numalšino kariuomenė, o keli jo organizatoriai gyvenimą baigė dujų kameroje – jų pavardės atsidūrė tarp tų keliolikos asmenų tarpukario Lietuvoje, kuriems buvo įvykdyta mirties bausmė.
Įvairios prieš valdžią nukreiptos protesto akcijos kildavo sovietmečiu. Bene ryškiausią pėdsaką istorijoje paliko 1972 metų gegužės 14-oji, kai Kaune, protestuodamas prieš režimą, susidegino Romas Kalanta. Po to į Kauno gatves pasipylė protestuojančio jaunimo būriai, vyko susidūrimai su sovietine milicija ir kariuomene.
Mūsų pirmoji rimta revoliucija įvyksta 1905 metais. Tada Lietuva tikrai atrado visas protesto formas, kurias žinojo visos kitos šalys.Sovietų Sąjungos saulėlydžiu Lietuvoje įsibėgėjo daugiatūkstantiniai Sąjūdžio mitingai, įvyko ir bene geriausiai pasaulyje žinoma, masiškiausia akcija – „Baltijos kelias“, šiemet įtraukta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ tarptautinį registrą.
Protestuoja kojomis
Atgavus nepriklausomybę daugiausia protestų kilo dėl ekonominių socialinių reikalavimų. Atsirado internetas – nauja erdvė skleisti savo nuomonę ir telkti bendraminčius.
„Didžioji problema yra ta, kokia mūsų protesto kultūra yra dabar, kaip ji vystosi po komunizmo, kuris mokė būti solidariems ir sugyventi su pačia didžiausia neteisybe, kuri kada nors buvo. Tariami kairieji paliko „pripeckioję“ visą Lietuvos visuomenės ir ūkio gyvenimą, o dešiniesiems palikta išsrėbti visą košę darant pačius nemaloniausius sprendimus. Dabar tartum lūkuriuojama, kada jau turi prasidėti tie protestai. Bet Lietuva yra ganėtinai keistas posovietinis ir pokolonijinis kraštas. Ji daugiausia protestuoja kojomis – ima ir emigruoja“, – mano E.Aleksandravičius.
Pilnavertėms protesto akcijomis organizuoti, istoriko manymu, trūksta visuomenės solidarumo.
„Profsąjungos yra neišpasakytai menkos, „neuždengia“ daugumos dirbančiųjų, o visuomenė išsiskaidžiusi, pilietinių organizacijų tinklas menkas. Žmonės jaučiasi susvetimėję ir pavieniai, o jokie pavieniai žmonės negali įsijungti į racionalių tikslų siekiančius protestus. Čia galbūt ir kyla pavojus, kad kilus didelei suirutei, protesto akcijos gali tapti labai stichiškos, gaivališkos, bet be jokio racionalaus grūdo. Vakariečiai pripratę, ten kone kasdien vyksta ir demonstracijos, ir visa kita. O čia, žiūrėk, kokie biurokratai pradės aiškinti, kaip protestuoti galima, kaip negalima, kokiais rūbais reikia dėvėti norint pasakyti „ne“ kokiai nors susisvarbinusiai personai ar institucijai. Žodžiu, protesto kultūra yra didelis galvosūkis ir galvoskaudis“, – kalbėjo E.Aleksandravičius.
