Algio Rukšėno „Gėdos diena“ knyga parašyta praėjus trims metams nuo nesėkmingo Simo Kudirkos bandymo pabėgti iš sovietų laivo į JAV pakrantės sargybos katerį netoli Keip Kodo, ji sukėlė tarptautinį susidomėjimą ir svariai prisidėjo prie lietuvių jūrininko išlaisvinimo iš priverstinio darbo stovyklos. Dokumentinė apybraiža nagrinėja įvykį įvairiais aspektais ir laikoma pačia išsamiausia knyga šia tema.
15min.lt jau publikavo pokalbį su Simu Kudirka, kuris šiemet balandžio 9 d. švęs 83-iąjį gimtadienį.
Dabar siūlome ir knygos ištrauką.
 |
| Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Simas Kudirka |
Algis Rukšėnas „Gėdos diena“
2 skyrius
Kai delegatai išnyko sovietų laive, vyresnysis kapitono padėjėjas leitenantas Pakosas pasisuko į vieną žemesnįjį karininką pakilimo denyje ir pajuokavo:
– Niekam neleidžiama patekti į laivą, išskyrus perbėgėlius.
Abu nusijuokė, tada Pakosas ir kiti karininkai pasuko tiltelio link. Abiejų laivų įgulų nariai ėmė rikiuotis prie turėklų mandagiai vieni kitiems šypsodamiesi.
Pakosas ir leitenantas Lundbergas grįžo į vairinę. Čia Lundbergas jautėsi patogiausiai, jam niekas neužstojo vaizdo, matė Vigilant ir didžiąją dalį sovietų laivo. Pakosas trumpam liko su juo, paskui išėjo prie priekinio tiltelio.
Pakosas buvo neaukštas, lengvai sudėtas trisdešimt dvejų metų vyras. Pagrindinis jo apvalaus veido su arti viena kitos įtupdytomis akimis akcentas buvo vešlūs, dailūs rudi ūsai, jis vilkėjo standartinę dulsvai žalią striukę ir rusvai žalsvos spalvos uniformą. Ant striukės nugaros buvo įspausti žodžiai „Atsakingasis karininkas“. Tamsiai mėlyna beisbolo kepuraitė su žodžiu „VIG“ ant kaktos. Po raide I vyresniojo kapitono padėjėjo, leitenanto skiriamieji ženklai. Jo rangą tarsi atspindėjo šiugždanti uniforma. Jis buvo ambicingas karininkas, visi kolegos žinojo, jog Pakosas be vargo taps admirolu. Vyras atrodė pasitikintis savimi, neišdidus, savo slaptas mintis paprastai slėpė po draugiška šypsena. Jis atsirėmė į apytvarą priešais vairinę ir nužvelgė sovietų laivą.
Keli įgulos nariai taip pat perėjo į laivo sparną prie tiltelio, norėjo geriau matyti laivą. Jie susirinko prie kairiojo borto, priešais Sovetskaja Litva. Po kelių minučių leitenantas Lundbergas pastebėjo, kad įgulos vyrai juokiasi ir triukšmingai kalbasi. Anapus jų, ant kito laivo tiltelio turėklų, stovėjo žmogus.
„Verčiau išeisiu ir pasižiūrėsiu“, – pamanė įtardamas, kad įgulos vyrai gali krėsti nekaltus juokus. Lundbergas išėjo iš vairinės ir atsirėmė į apytvarą šalia jūreivio Džono Foulio (John Fowlie).
Vyras Sovetskaja Litva laive buvo ne toliau kaip už 2,5–3 m. Jo dešinėje buvo didžiuliai, prie turėklų pritvirtinti laivo prožektoriai, o kairėje du balti konteineriai su pripučiamais gelbėjimosi plaustais. Vienos ilgos gelbėjimosi valties vairas buvo jam virš galvos, o priešais jį esantys aukšti turėklai rėmina vaizdą.
Vyras vilkėjo tamsiai mėlynu flaneliniu sportiniu kostiumu, buvo virš alkūnių pasiraitojęs rankoves, matėsi jo raumeningos rankos. Veidas šiek tiek atsikišęs, rudi plaukai sušukuoti atgal pagal Rytų Europos madą. Šiek tiek praretėję plaukai atidengė iškilią jo kaktą. Nedidelė plaukų sruoga krito ant kairiojo antakio, atrodė, kad jis kažką labai intensyviai dirbo ir neturėjo laiko nusibraukti jos atgal. Buvo galima spėti, jog jam maždaug keturiasdešimt.
Jis pažiūrėjo į Lundbergą, apsidairė, vangiai nužvelgė pustuzinį toliau denyje stovinčių draugų, tada vėl atsisuko tiesiai priešais Lundbergą. Lėtai ryškiai kirčiuodamas ir ryžtingu balsu ištarė:
– Aš noriu politinio prieglobsčio.
Apstulbęs Lundbergas suabejojo, ar teisingai išgirdo.
– Ką jis pasakė? – paklausė atsisukęs į jūreivį Foulį.
– Pone Lundbergai, aš nežinau, bet manau, jog jis paprašė politinio prieglobsčio.
Vyras nenuleido akių nuo Lundbergo.
– Aš noriu politinio prieglobsčio, – pakartojo, tada staigiais judesiais sukiodamas galvą vis kartojo:
– Gestapas. Gestapas.
Lundbergas suprato, kad vyro gestai buvo skirti toliau už jo stovintiems sovietams. Nuo staigaus susijaudinimo jam į galvą plūstelėjo kraujas, jis skubiai žengė kelis žingsnius už vairinės, ten stovėjo atsakingasis karininkas ir žvalgėsi laivo pirmagalyje.
– Pone Pakosai, jūs nepatikėsite, bet tas vyrukas sako, kad nori politinio prieglobsčio.
– Kas? – tik švelniai nustebo Pakosas.
– Tas vyrukas sako, kad nori politinio prieglobsčio.
Jie grįžo atgal prie kitų įgulos vyrų. Vyras vėl pažvelgė už jų, paskui atsisuko į Lundbergą.
– Aš plauksiu su jumis.
– Jis atsakingasis. Aš antrasis padėjėjas, – kiek įmanydamas nepastebimiau atsakė Lundbergas. Vyras nesuprato ir vėl kreipėsi į jį.
– Aš – antrasis padėjėjas. Jis yra pirmasis padėjėjas, – rodydamas į save ir į Pakosą pakartojo Lundbergas. – Jis mano viršininkas.
Stebėjosi, kodėl vyras nesikreipia į Pakosą, paskui suprato, kad Pakosas užsidėjęs beisbolo kepuraitę, o jis su oficialia karininko kepure. „Jis turbūt galvoja, kad aš kapitonas.“ Rodydamas
į savo kepurę, paskui į Pakosą, pakartojo:
– Aš antrasis padėjėjas. Jis yra pirmasis padėjėjas.
Vyro veidas pagaliau išdavė, jog suprato. Savo prašymą pakartojo Pakosui. Nė vienas jam neatsakė. Abu nuėjo į vairinę apsvarstyti keblios padėties, jūreivis Foulis su kitais vyrais liko tyliai smalsauti prie tiltelio.
– Manau, turėtume tuojau pat perduoti žinią, – pasiūlė Lundbergas, bet nereikalavo, nes žinojo, jog visas žinias perduoda kapitonas, o jis šiuo metu kitame laive. Jis net nežinojo, ar žmogus nejuokauja. Lundbergas nenorėjo veikti neapgalvotai ir „sukelti daug triukšmo dėl nieko“.
Pakosas neabejojo, jog vyro ketinimai rimti, ir įtarė, kad bet kurią akimirką jis gali peršokti. Atsakingasis karininkas buvo nusiteikęs leisti, todėl nieko netaręs Lundbergui grįžo prie tiltelio.
Buvo šiek tiek po vienuoliktos ryto, praėjo pusvalandis, kai Vigilant prisirišo prie Sovetskaja Litva.
Susikišęs rankas į striukės kišenes Pakosas stovėjo prie turėklų. Vyras vis dar ten. Abu tyliai žiūrėjo vienas į kitą, laukė ženklo, gesto. Pakosas jaudinosi. Ką jis darytų, jeigu vyras šoktų? Nežinojo, bet tuo pat metu neabejojo, kad su viskuo susidorotų. Prie vyro artinosi grupė jūrininkų. Jis pakėlė ranką, mostelėjo ir nuėjo. Atsakingasis karininkas liko kur buvęs, kai sovietai praėjo deniu, atsainiai žiūrėjo į kitą laivą. Ar jie įtarė?
Po kelių minučių vyras grįžo. Atsirėmė į turėklus priešais Pakosą.
– Nėra šalta. Aš plauksiu, – ištarė ištiesdamas rankas prieš krūtinę ir atlikdamas plaukimo judesius. Nenuleisdamas akių nuo Pakoso, staiga nuėjo deniu.
Pakosas žengė atgal į vairinę, ten Lundbergas pasakojo ryšių karininkui, jaunesniajam leitenantui Džonui Burkei (John Burke), kas atsitiko.
– Manau, jis ruošiasi šokti, – įsiterpė Pakosas. – Mums verčiau dėl viso pikto pakabinti virvines kopėčias.
Įgulos vyrai prie dešiniojo borto, kurio nesimatė iš sovietų laivo, pakabino kopėčias. Vyrą būtų galima lengvai prie jų nuvesti.
– Mes stebėsime, – tęsė. – Pone Lundbergai, imkitės priekinio denio. Pone Burke, jūs stebėkite laivagalio atbrailą ir praneškite DK, kad stebėtų vyrą nuo pakilimo denio.
Visi vyrai susijaudinę nuėjo į savo postus, kiekvienas nerimastingai laukė, kol vyras įsmuks į vandenį ir nuplauks nedidelį atstumą iki Vigilant.
Kai atslūgo pirmasis susijaudinimas, Pakosas susirūpino. Kapitonas ir kiti vis dar rusų laive. Kas, jeigu vyras šoks dabar? Ar rusai gali juos paimti įkaitais? Jis grįžo prie tiltelio sparno, laukė ir nerimavo. Vėl pasirodęs vyras atsistojo priešais jį. Nenuleisdamas akių nuo atsakingojo karininko žvelgė į jį laukiančiu žvilgsniu.
– Plaukti? – paklausė.
Pakosas nenorėjo jo skatinti, ypač kol amerikiečiai kitame laive. Bet nenorėjo ir sulaikyti. Lėtai gūžtelėjo pečiais. Tada pajuto, jog vyras suvokė situaciją ir nieko nedarys skubotai. Pakosas nuėjo prie priekinio tiltelio sparno ir iš priekinio denio pasikvietė leitenantą Lundbergą.
– Užimkite mano vietą ant tiltelio, – liepė Lundbergui, kai šis įėjo į vairinę. – Aš ketinu išsiųsti žinią į apygardą.
Jis nuskubėjo į radijo kambarį antrajame lygyje, priėjo prie įvairiomis įprastomis žinutėmis netvarkingai apkrauto stalo ir greitai ant standartinio dydžio geltono popieriaus lapo išspausdino
ir dviem linijomis pabraukė žodį: „Skubu“. Jis draugavo su Eustisu, palaikė su juo gerus darbo santykius, todėl žinojo galįs rašyti pranešimus savo iniciatyva ir tik vėliau pasakyti laivo kapitonui, kuris juo visiškai pasitikėjo. Paprastai kapitonas pirmiausia turėtų patvirtinti raštą. Pakosas susikaupė, tada ėmė spausdinti pranešimą, kurį vis taisė:
Nuo Vig
PAK APS
A. Mano ––––––––
Slapta
1. Situacija: Šalia stovi anksčiau minėta sovietų plaukiojanti bazė. Egzistuoja 80 proc. tikimybė, kad vienas sovietų plaukiojančios bazės įgulos narys bandys perbėgti į Vigilant. Jis nebuvo viliojamas. Įgulos narys laužyta anglų kalba pasakė operacijų karininkui, kad nori politinio
prieglobsčio. Tas pats vyras vėliau atsakingajam karininkui davė suprasti, jog vanduo nėra šaltas, todėl jis plauks. Kapitonas vis dar laive ir nieko nežino. Bandysime susisiekti su kapitonu.
2. Jei perbėgimas nebus pastebėtas, planuoju melagingu pretekstu atšaukti visą delegaciją ir išplaukti. Jei perbėgimas bus nustatytas delegacijai dar esant laive, numatau didelių problemų. Reikia patarimo.
3. Planuoju...
Ką planuoja? Jis daugiau nieko negalėjo padaryti. Išbraukė „Planuoju“ ir parašė: „Laukiu tolesnių įvykių ir jokių veiksmų neplanuoju.“
Pakosas dar kartą perskaitė pranešimą ir perdavė radistui.
– Patikrink, kad būtų tuojau pat išsiųsta, – paliepė ir išėjo.
Kai leitenantas Lundbergas ėjo sargybą už atsakingąjį karininką, į vairinę įėjo kitas leitenantas. Jis pastebėjo dar vieną sargybinį ir pajuokavo:
– Ei, ar jūs laukiate perbėgėlio?
– Taip, laukiame, – rimtai atsakė Lundbergas. Leitenantas kurį laiką žiūrėjo į Lundbergą nesuprasdamas, ar šis juokauja, ar ne, paskui išėjo su klausiama išraiška veide.
Grįžęs Pakosas papasakojo Lundbergui savo pranešimo apygardai turinį ir ketinimus pasikviesti laivo vadą Eustisą iš sovietų laivo.
– Kaip mes jį pasikviesime nesukeldami įtarimo? – paklausė Lundbergas.
Svarstė ir Pakosas. Jie aptarė kelias galimybes ir nusprendė, kad tinkamiausia būtų paieškos ir gelbėjimo gudrybė. Jie iškviestų kapitoną apsimesdami, kad kokiam nors laivui reikia pagalbos.
– O jeigu jis šoks dabar? – tęsė Lundbergas. – Jie gali pradėti šaudyti. Vigilant korpusas tik 0,95 cm storio, jei jo nenušaus ar nesužeis, gali sužeisti ką nors kitą. Kulkos gali pereiti kiaurai korpusą.
– Taip, ko gero, tu teisus, – pripažino Pakosas.
Jie abu galvojo apie prieš kelerius metus įvykusį incidentą. Keli kubiečiai mažu laiveliu bandė pabėgti iš savo laivo Virdžinijoje, Norfolke, ir buvo apšaudyti, o netoliese stovėjo pakrančių apsaugos kateris. Incidentas vyko tarptautiniuose vandenyse.
Nė vienas negalėtų atmesti, kad sovietai bandys tą patį.
– Gal tu verčiau eik ir apsidairyk aplink jų laivą. Pažiūrėk, ar jie turi paruoštų dėžių ar ginklų, kuriuos galėtų staiga panaudoti, – operacijų karininkui nurodė Pakosas.
Lundbergas išėjo apžiūrėti sovietų laivo.
Pakosas apsidairė žaliu kilimu nuo sienos iki sienos išklotoje vairinėje, tada pažvelgė į Sovetskaja Litva ir svarstė, kas galėtų atsitikti. Pasikvietė viršilą vairininką ir paprašė atnešti jam iš ryšių kajutės senus paieškos ir gelbėjimo pranešimus.
Kai viršila vairininkas grįžo, jis paėmė pranešimus, greitai peržvelgė, tada nusileido aliumininiais laiptais prie valčių denio liuko ir nuėjo laivagaliu į pakilimo denį.
Įrenginys su padanga gulėjo nenaudojamas šalia turėklų. Įgulos vyrai stovėjo aplinkui, mažomis grupelėmis, į kitą laivą mėtė amerikietiškas cigaretes ir kitus smulkius daiktus. Keli abiejų įgulų nariai dainavo vieni kitiems pritardami gitaromis ir balalaikomis, kiti amerikiečiai ir sovietai stebėjo iš šalies ir pritariamai juokėsi. Tvyrojo nerūpestinga atmosfera, nuoširdžią nuotaiką skatino ir iki penkiolikos laipsnių pakilusi oro temperatūra. Tik vienas žmogus kažkur sovietų laive buvo užsiėmęs daug svarbesniais reikalais, svarstė savo gyvenimo ar mirties žingsnį.
Pakosas pastebėjo rusų karininką ir paprašė pakviesti laivo vadą Eustisą. Šis linktelėjo, jog suprato, ir nuskubėjo kopėčiomis į viršutinį denį. Pakosas laukė vidinį nerimą slėpdamas po išorine ramybe. Ar jie nuo tiltelio stebėjo vyro veiksmus? Ar jis tikrai gali išsikvieti Eustisą nesukeldamas įtarimo?
