Mitingas – pabaltijiečių chartijos tęsinys
V.Bogušis akcentuoja, kad mitingas prie A.Mickevičiaus paminklo 1987 m. buvo tęsinys 1979 m. pasirašytos vadinamosios pabaltijiečių chartijos. „Ją pasirašė 45 pabaltijiečiai, net rusų disidentai. 1979 m. mes jau reikalavome laisvės ir nepriklausomybės ir kad būtų paviešinti Ribbentropo-Molotovo paktas ir jo slaptieji protokolai. Mitingas – seka to, ko siekėme 1979 m.“, – sako V.Bogušis.
Jis prisimena, kad tada visi dalyviai buvo suimti, o 1987 m. nuotaikos jau buvo truputį lengvesnės. Nepaisant šio pasikeitimo, tvirtina V.Bogušis, mitingo siekis išliko toks pats – anuliuoti Ribbentropo-Molotovo paktą, jo slaptuosius protokolus ir iškelti į viešumą okupacijos klausimą.
„Tai buvo seka mūsų pirmo pareiškimo 1979 m. Mitingo idėja kilo labai keistai. Liepos 4 d. buvo mano žmonos gimtadienis, kurį šventėme sode. Su Antanu Terlecku tada sugalvojome, kažkaip paminėti [Ribbentropo-Molotovo pakto pasirašymo dieną]. Galvojome – suims ar nesuims, areštuos ar neareštuos. Nutarėme, kad vis dėlto reikia mitingo prie A.Mickevičiaus paminklo. Taip ir įvyko“, – teigia V.Bogušis.
Mitingo vietą pasirinko dėl dviejų priežasčių
Mitinge su ženkliuku „Lithuanian power“ [liet. „Lietuviams valdžia“] buvęs pranciškonų vienuolis J.Sasnauskas prisimena ženkliuką gavęs iš į Lietuvoje vykusius lituanistikos kursus atvykusių išeivių.
„Man atrodo, kad kažkas iš jų tą ženkliuką ir paliko. Atrodė, kad jis čia bus tinkamas. Mes juos nešiodavome drąsiai. Tas ženkliukas nieko nereiškia, palyginus su tuo, kas ten dėjosi. Dabar gera klausytis mitingo įrašų. Jie buvo daromi, žinoma, KGB užsakymu, norint diskredituoti ar sumenkinti tą įvykį, bet iš tikrųjų išėjo priešingai – dabar tai parodo, kad žmonės buvo drąsūs, informuoti ir sąmoningai tai darė. Tai labai gera šiandien prisiminti“, – tvirtina J.Sasnauskas.
Anot jo, tada į mitingą nemažai žmonių atėjo iš Onos bažnyčios, kur šiek tiek anksčiau vyko mišios. Anot vienuolio, aikštė atrodė tuščia, tačiau jos pakraščiuose jau lūkuriavo žmonės. A.Mickevičiaus paminklas tada buvo pasirinktas kaip vienintelis, turintis patriotinę idėją dėl paties A.Mickevičiaus biografijos, likimo.
„Kita vertus, iš ten buvo labai lengva pabėgti – jei jau pultų vaikyti, šaudyti ar mušti, galėtum į visas keturias puses bėgti ir tave sugauti būtų ne taip lengva, kaip uždaroje erdvėje. Taip ir prasidėjo. Paskui spontaniškai kilo kalbos, šūkiai. Taip viskas išsivystė. Viskas buvo daug efektyviau nei mums atrodė“, – sako J.Sasnauskas.
Jo teigimu, iš pradžių buvo ketinama per mitingą tylėti, tačiau savaime atsirado kalbėtojų. Nepaisant susirinkusių žmonių ryžto, buvo jaučiama įtampa ir baimė. Prieš tai mitingo organizatoriams buvo grasinta juos areštuoti, išsiųsti į lagerius ar sodinti į kalėjimus.
Propaganda tapo kvietimu į mitingą
Nors mitingas praėjo taikiai, pašnekovai prisimena, kad išankstiniai valdžios gąsdinimai ne vieną žmogų atgrasė nuo atėjimo. Taip pat buvo pasitelktos ir kitos priemonės.
„Man paskui papasakojo žmonės, kurie ten gyveno, Šiltadaržio gatvėje, kad visi tie butai buvo užimti, paruošti. Jei būtų duota komanda gaudyti, „semti“, areštuoti visus, ten viskas buvo paruošta, bet jie negavo leidimo iš Maskvos. Juk Maskva viską reguliavo“, – sako J.Sasnauskas.
V.Bogušis prisimena, kad sovietinė valdžia bandė ir taikiais būdais atitraukti žmones nuo mitingo – mieste vyko įvairūs renginiai, prieš mitingą žiniasklaidoje pasirodė pranešimai, kad jį organizuoja JAV papirkti ekstremistai.
„Bet tarp eilučių žmonės mokėjo skaityti. Tai buvo ir tam tikra agitacija, ir informacija. Juo labiau žmonės klausydavosi Vatikano radijo, „Amerikos balso“, Laisvosios Europos radijo. Ten buvo daug informacijos pateikta apie tai, kad organizuojamas mitingas. Jų kontrpropaganda suteikė pozityvo ir žmonėms tiesiog suteikė informacijos, kad mitinge reikia dalyvauti“, – įsitikinęs V.Bogušis.
Buvęs Seimo narys tvirtina, kad tuo metu žmonės jau buvo pribrendę laisvei, todėl jiems pavyko susidoroti su baime.
„Visi suprato, kad okupacijos periodas jau baigėsi, jau sproginėjo tas pūlinys. Žmonės jau buvo pasiruošę nepriklausomybei, tai ir įvyko. Galiu pasakyti, kad tai tikrai buvo feniksas, kuris pasikėlė iš pelenų ir kuris pademonstravo – norime laisvės ir nepriklausomybės“, – teigia V.Bogušis.
Žmonės nuvertė iki dantų ginkluotus diktatorius
1986 m. iš tremties grįžęs J.Sasnauskas prisimena, kad po šešerių metų nebuvimo Lietuvoje buvo galima matyti, kaip pasikeitė žmonės.
„Kai [iš tremties] grįžo A.Terleckas, nuo pirmos dienos galvojome, ką daryti, kaip viską tęsti. Tai buvo tąsa to, kas vyko 1979 m. Pirmas dokumentas, kuris turėjo didelį tarptautinį atgarsį ir dalį žmonių sukišo į kalėjimus. Mus įkvėpė pati „perestroika“. Birželio mėnesį įvyko mitingas Latvijoje, bet tai buvo tik stalinizmo aukų minėjimas. Mūsų idėja buvo daug drąsesnė, rizikingesnė – kalbėti apie okupaciją“, – tvirtina J.Sasnauskas.
Jis priduria, kad grįžęs į Lietuvą suprato, jog jau užaugo nauja karta, su kuria taip lengvai nesusidorosi, kurios propaganda nebeveikė, nes jie buvo užaugę su laisvės idėja. „Jaunimas visada buvo ta rizikuojanti, testuojanti visuomenės dalis. Jiems lengviausia visa tai padaryti, nes jie negalvoja apie praradimus. Jie ir ėjo. Dalis buvo katalikiško jaunimo [...] Jaunimas, žinoma, mažiausiai atsargus tokiu atveju. Visos revoliucijos [...] pirmiausia rėmėsi jaunais žmonėmis, kuriems, man atrodo, ir žūti daug paprasčiau negu suaugusiam, pagyvenusiam žmogui, kuris pradeda skaičiuoti, saugotis ir save vertinti“, – sako J.Sasnauskas.
Jo teigimu, ta karta buvo drąsesnė už savo tėvus, kurie buvo apimti baimės ir dėl to suparalyžiuoti. J.Sasnausko įsitikinimu, visos okupacijos ir priespaudos sudūžta, atsitrenkusios į žmonių drąsą ir ryžtą.
„Labai simboliška – du diktatorius, ginkluotus iki dantų, įbauginusius visą pasaulį ir nužudžiusius milijonus, sugriovė žmonės – neginkluoti, paprasti žmonės. Man atrodo, tai istorijoje išliks kaip labai įsidėmėtinas faktas. Žinoma, niekas negalėjo žinoti, prognozuoti, kas bus“, – tvirtina J.Sasnauskas.
Pasitiki dabartine karta
V.Bogušis prisimena, kad po taikiai praėjusio mitingo kai kurie jo dalyviai neigiamų pasekmių vis dėlto neišvengė – kai kuriuos smerkė aplinkiniai ir kolegos, kai kurie buvo atleisti iš savo darboviečių. „Vis dėlto jiems [sovietinei valdžiai] nebepavyko taip susidoroti. Kitur, kur vyravo brežnevinė, stalinistinė dvasia, žinoma, reikia pripažinti, žmonės buvo išmesti, netgi sumušti. Bet jau buvo kita nuotaika, mes pasėjome drąsos, atsispyrimo grūdą. Visi suprato, kad Lietuva vis dėlto neprijungta, ne saulutė per laimę atvesta. Lietuva okupuota“, – tvirtina V.Bogušis.
Žmogaus ryžtas yra vienintelis dalykas, kurio labiausiai bijo ir negali nugalėti jokios sistemos, okupacijos ir tankai.
Jis akcentuoja, kad ir dabar Lietuva susiduria su sudėtinga geopolitine situacija. „Dabar mes truputį neramiai gyvename, sėdime ant tokios parako statinės. Perkūnas žino, kaip tas Maskvos meškinas atsibus. Gana nedrąsiai jaučiamės, nežiūrint to, kad esame NATO ir Europos Sąjungos nariai, bet pulsacija dabar nėra pati geriausia, lengviausia. Žiūrint į Ukrainą, Gruziją, Moldovą... Labai atsargiai žiūriu į šiuos faktorius“, – pabrėžia V.Bogušis.
Panašios nuomonės laikosi ir J.Sasnauskas, tačiau jis įsitikinęs, kad Lietuva prireikus gali vėl būti vieninga.
„Žinoma, jei politikai sugebėtų tą vienijančią idėją surasti, manau, tai įvyktų, bet politikai, menininkai, bažnyčia nesugeba akumuliuoti tų idėjų ir iškelti vienijančios vizijos. Tai pirmoji priežastis. Be to, viskas nuėjo į savo asmeninio gyvenimo, gerovės kūrimą, viskas pakrypo. [...] Bet aš vis tiek pasitikiu šia karta. Manau, kad ji nėra taip lengvai paimama, užmigdoma, ilgainiui kas nors atsiranda“, – įsitikinęs J.Sasnauskas.
Jo tvirtinimu, žmogaus ryžtas yra vienintelis dalykas, kurio labiausiai bijo ir negali nugalėti jokios sistemos, okupacijos ir tankai. „Tai skamba banaliai ir galbūt retoriškai, bet jie to negali palaužti. To jie iš tikrųjų labiausiai bijodavo, atsitrenkdavo visi jų gąsdinimai į žmogaus nusistatymą, vidinį tikrumą. Tai mane gerai išmokė. Manau, kad ir dabar tai reikia tvirtinti“, – sako J.Sasnauskas.
