Neabejoju, kad daugeliui, išgirdus žodį „jėzuitas“, prieš akis iškyla Vilniaus universiteto sienų, senųjų koridorių ir šimtmečius skaičiuojančių salių vaizdai. Meno istorikė dr. Neringa Markauskaitė pastebėjo, kad jėzuitai mokslininkų tarpe sulaukia ypatingo dėmesio, juk vienuolijos pėdsakas Lietuvos istorijoje neišdildomas, o kiekvienas jubiliejus ar sukaktis – proga pagerbti, prisiminti, o kai kam ir atrasti.
Pasisekimo paslaptis – senasis universitetas
Pirmąsyk jėzuitų kolegijos įsteigimo galimybėmis Vilniuje domėjosi Šv. Ignaco Lojolos bičiulis ir bendradarbis Alfonsas Salmeronas, atlydėjęs popiežiaus legatą pas karalių Žygimantą Augustą. „Neilgai trukus, – pasakojo pašnekovė, – garbūs svečiai suprato, kad šiame krašte jau smarkiai pažengę protestantai ir būtent jų, pirmiausia, Radvilų, rankose sutelkta valdžia, todėl įsikurti būtų tiesiog neįmanoma.“
Anot menotyrininkės, prabėgus daugiau kaip dešimtmečiui situacija pasikeitė iš esmės – 1569 m. Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius, siekdamas užkirsti kelią sparčiai plintančioms Reformacijos idėjoms, pats kreipėsi į Jėzuitų ordiną, kviesdamas atvykti į Lietuvą. Vos po metų duris atvėrė Vilniaus jėzuitų kolegija, kuriai, 1579 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio (LDK) Stepono Batoro ir popiežiaus Grigaliaus XIII privilegijomis suteiktos universiteto teisės.
„Istorikai atkreipė dėmesį, kad jėzuitai į Lietuvą atvyko tuomet, kai čia jau buvo įsitvirtinę bernardinai ir dominikonai, reikšmingą vietą užėmė protestantai, tad dėl visuomenės palaikymo jiems teko kovoti rengiant disputus ir skaitant pamokslus bažnyčiose“, – paminėjo dr. N.Markauskaitė.
„Tiesa, – pridūrė pašnekovė, – jėzuitams sekėsi gerai, todėl netrukus Vilniaus, Kražių, Kauno ir kitų vietovių bendruomenės didėjančios vienuolijos naujakurius priimdavo palankiai, remdavo jėzuitų namus bei kolegijas. Kodėl? Anot tyrinėtojų, jie savo kolegijose pasiūlė nemokamą mokslą. Vilniuje įsteigę universitetą ir išplėtę kolegijų tinklą, jėzuitai apaštalavo ne tik miestuose, bet ir atokiuose kaimuose, į kuriuos vykdavo vietinę kalbą mokėję Jėzaus Draugijos nariai. Jėzuitų sėkmės paslaptis – gailestingumo tarnystės ir bendravimas su įvairių sluoksnių gyventojais.“
15min kalbinta menotyrininkė priminė, kad XVI a. pab. – XVII a. pr. pagrindinė Jėzaus Draugijos misija buvo įsteigti universitetą ir švietimo įstaigų tinklą, tuo siekiant atsikovoti į protestantizmą atsigręžusią visuomenę. Šiandien galime drąsiai teigti, kad jai pavyko – nemaža dalis diduomenės atsivertė į katalikybę. Kaip pastebėjo dr. N.Markauskaitė, jėzuitai Lietuvoje pradėjo naują švietimo epochą. Vilniaus jėzuitų akademijoje, pasak jos, buvo puoselėjami vieni iš svarbiausių mokslų: pirmiausia, žinoma, filosofija ir teologija, bet taip pat ir matematika, fizika, teisė, vėliau – medicina.
Jėzuitus menantis autentiškas paveldas
Vieningai sutariama, kad Vilniaus universitetas yra svarbiausias XVI a. pab. – XVIII a. antros pusės jėzuitų statybas menantis objektas. Anot pašnekovės, pastatų ansamblis liudija šio laikotarpio architektūrą ir technikos pobūdį.
„Nors Vilniaus jėzuitų kolegijos pastatai buvo ne vieną kartą rekonstruoti, – teigė pašnekovė, – juose atsispindi autentiški architektūros elementai, pavyzdžiui, arkados, kurios būdingos XVI a. antros pusės – XVII a. pr. jėzuitų kolegijoms, taip pat korpusų formavimas aplink kiemus. Beje, statybos vykdavo pagal generalinių vyresniųjų tvirtinamus projektus, tad namai ar kolegijos būdavo projektuojami kartu su bažnyčiomis.“
Kaip 15min pasakojo dr. N.Markauskaitė, 1571 m. prie jėzuitų kolegijos prijungta Šv. Jonų parapinė bažnyčia – ypatingai svarbi jėzuitų paveldo tyrinėjimams. „Kaip mena perstatymus atspindintis XVI a. pab. piešinys, – kalbėjo ji, – šią bažnyčią jau tuomet norėta sujungti su kolegija.“
Anot pašnekovės, iki šių dienų bažnyčioje išlikusi sieninė tapyba – jėzuitų laikmečio palikimas. Be to, verta paminėti Didžiojo kiemo pastatų šiaurinį fasadą puošiančius, XVIII a. antroje pusėje sukurtus mecenatų ir geradarių portretus.
„O ką jau kalbėti, – pridūrė ji, – apie buvusio refektorijaus, dabartinės P.Smuglevičiaus salės skliautų kompoziciją, kurioje pavaizduota Švč. Mergelė Marija, savo apsiaustu apglėbusi jėzuitus. Manoma, kad ji nutapyta XVII a. ir vėliau dar ne kartą atnaujinta. Įstabus atradimas – buvusios Jėzuitų akademijos koplyčios, kurią dabar pažįstame kaip Joachimo Lelevelio salę, skliautuose atidengta XVIII a. tapybos kompozicija, vaizduojanti jėzuito Šv. Stanislovo Kostkos regėjimą.“
Jėzaus Draugijoje puoselėjama ikonografija, pasak dr. N.Markauskaitės, atsispindi ne tik sieninėje tapyboje, bet ir nusipelniusių jėzuitų – pirmojo kolegijos rektoriaus Stanislovo Varševickio ir pirmojo Jėzuitų akademijos rektoriaus Petro Skargos – portretuose.
Kai kurios vertybės – prarastos amžiams
„Jėzaus Draugijai, kaip ir kitiems vienuolių ordinams, netrūko iššūkių. Vienas iš jų – 1773 m. popiežiaus Klemenso XIV paskelbta bulė, kuria nutraukta ordino veikla – buvo lemtingas. Tiesa, Rusijos imperatorė Kotryna II draudimo nepaisė, todėl buvusioje LDK teritorijoje, dabartinėje Baltarusijoje, Polocko, Vitebsko, Mogiliavo ir kitose vietovėse, jėzuitai išliko ir veikė iki 1820 m., kai caras Aleksandras I įsakė palikti Rusijoje veikusias kolegijas“, – 15min pasakojo ji.
Menotyrininkė paaiškino, kad netrukus po Jėzaus Draugijos uždarymo ne vieni jėzuitų namai ir bažnyčios perduoti kitoms vienuolijoms. „Žiūrint iš šių dienų perspektyvos, – svarstė ji, – 1832 m. buvo lemtingi ne tik uždarytam Vilniaus universitetui, bet ir dar vienam objektui – Šv. Kazimiero bažnyčiai, kuri buvo pertvarkyta į cerkvę ir vėliau soborą. Būtent XIX a. 7 dešimtmetyje neatpažįstamai rekonstruotas buvusios jėzuitų bažnyčios fasadas ir sunaikintas dekoras.“
Skaudžiausia, dr. N.Markauskaitės nuomone, kad šių draudimų metais vienuolijos vertybės išblaškytos po skirtingus kraštus, o daugumos iki šiol neįmanoma atrasti ir identifikuoti.
Žymioji Kauno jėzuitų kolegija
Persikelkime į Kauną, kurio senamiestyje stūkso jėzuitų kolegijos laikus menantys pastatai: Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia, jėzuitų namai ir mokykla, kurioje taip pat mokėsi bajorų ir miestiečių vaikai.
Kaip teigė dr. N.Markauskaitė, Kauno jėzuitų kolegija išaugo iš laikinai įsteigtos misijos. Jėzuitams veikti šiame mieste vyskupas Abraomas Vaina išdavė leidimą 1639 m., tuomet jėzuitai prie Rotušės aikštės įsigijo keletą mūrinių namų ir viename iš jų įrengė koplyčią. Neilgai trukus, 1649 m. duris atvėrė jėzuitų mokykla. Vienuoliai, be kita ko, įsigijo šalia esantį XV a. – XVI a. pastatytą gotikinio stiliaus namą, šiandien žinomą Perkūno namo pavadinimu.
„Šiame, iki šiol ažūrinių plytų fasadu išsiskiriančiame name jėzuitai įrengė koplyčią, veikusią iki 1722 m., kai buvo pastatyta ir konsekruota Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia“, – pridūrė ji.
Unikali sieninė tapyba
Tyrinėtojai pastebėjo, kad XVIII a. pabaigoje ši jėzuitų šventovė buvo atiduota pranciškonams, 1825 m. ją perėmę stačiatikiai pertvarkė į cerkvę, po kelių dešimtmečių – į soborą. XIX a. pradžioje buvusios jėzuitų kolegijos, taip pat ir bažnyčios, inventorius buvo išdalintas Lietuvos bažnyčioms.
„Iki mūsų dienų išliko bažnyčios didysis altorius, pastatytas apie 1756 m. skulptoriaus jėzuito Jono Kiernerio. Tokį patį altorių šis meistras sukūrė Vilniaus jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčioje“, – priminė dr. N.Markauskaitė.
Pasak menotyrininkės, prarastą jėzuitų kolegijos paveldą iš dalies atperka Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios fasade atidengta ir restauruota sieninė tapyba, kurioje pavaizduotas šios bažnyčios globėjas, jėzuitų misionierius Šv. Pranciškus Ksaveras. Iš abiejų šios kompozicijos pusių nutapyti jėzuitų kolegijose studentų garbinti Aloyzas Gonzaga ir Stanislovas Kostka, kurie 1726 m. paskelbti šventaisiais.
15min kalbinta dr. N.Markauskaitė pridūrė, kad Šv. Pranciškaus Ksavero atvaizdas mažai skiriasi nuo aptinkamo paveiksluose – jis dėvi baltą kamžą ir ryškiaspalvę stulą, vienoje rankoje laiko kryželį, kitoje – leliją. Šios sieninės tapybos autorius nežinomas. Manoma, kad 1725 m. šias kompozicijas galėjo sukurti tuomet daugelyje Lietuvos jėzuitų bažnyčių kūręs jėzuitas Jokūbas Bretzeris.
Nors šiandien Lietuvoje turime išlikusią tik nedidelę dalį autentiško jėzuitų paveldo, ordino reikšmė krašto raidai neabejotina – sėkmingai sustabdytas Reformacijos judėjimas bei šiame regione įsikūręs seniausias regiono universitetas nauja linkme pakreipė šalies istoriją. Kas žino, kaip šiandien atrodytų Lietuva, jeigu ne 1569 m. atvykę jėzuitai.
