Šv. Kazimiero bažnyčia – neatsiejama Vilniaus peizažo dalis
Ar žinojote, kad 1604-aisiais padėtą kertinį Šv. Kazimiero bažnyčios akmenį galima pamatyti ir šiandien? XVII a. pradžioje iškilusi barokinė šventovė svarbi ir tuo, kad tai – pirmoji bažnyčia dabartinėje Lietuvoje, kuri buvo pastatyta pagal Romos Jėzaus (it. Il Gesù) bažnyčios pavyzdį, o jos kupolą puošia kunigaikštiškoji karūna. Kaip pastebėjo dr. L.Jovaiša, tai pirmoji pasaulyje šventovė, dedikuota šv. Kazimierui, mat ji buvo pradėta statyti tomis dienomis, kai į Vilnių buvo iškilmingai įnešta popiežiaus brevė, patvirtinanti Kazimiero, kaip šventojo, gerbimą.
Bažnyčia tiek dėl savo tūrio, tiek dėl aukščiausio visame mieste kupolo yra viena matomiausių šventovių Vilniaus peizaže.
„Tai pirmoji šventovė dabartinės Lietuvos teritorijoje, vainikuota kupolu (įdomu tai, kad netrukus Lietuvos jėzuitų provincijoje tokių – kupolinių – bažnyčių statyba buvo sustabdyta daugiau nei šimtmečiui). Be to, bažnyčia tiek dėl savo tūrio, tiek dėl aukščiausio visame mieste kupolo yra viena matomiausių šventovių Vilniaus peizaže. Ypatingos reikšmės jai teikia ir tai, kad bažnyčia pastatyta pačioje svarbiausioje senojo Vilniaus vietoje – Rotušės aikštėje, anuometinio miesto širdyje“, – pasakojo 15min kalbintas istorikas.
Lankytojus žavi sieninė tapyba
Anot dr. L.Jovaišos, Šv. Kazimiero bažnyčia lankytojus traukia ir dėl kriptoje iki šių dienų išlikusios XVII a. sieninės tapybos. Be to, čia pat saugoma ir šv. Andriejaus Bobolės (apie 1591–1657), jėzuitų kunigo, vienuolio ir kankinio, keliolika metų kunigavusio šioje bažnyčioje, relikvija – rankos kaulelis.
Istorijos eigoje Šv. Kazimiero bažnyčia nuniokota ne kartą, o bene labiausiai – 1655 metais, kai Vilnių nusiaubė įsiveržę kazokai. Pasakojama, kad šiuo laikotarpiu užpiltas įėjimas į kriptą buvo atrastas tik 1991 metais.
„Visada labiausiai masina tai, – svarstė pašnekovas, – kas paprastai neprieinama, tad ekskursijų dalyviams įsimena ir kuklus bažnyčios muziejėlis, kuriame galima pamatyti dviejų imperatorių memorialines lentas, o negausiems „išrinktiesiems“ – ir užkopimas į bokštą arba į bažnyčios pastogę.“
Atstatyti teko ne kartą
XVII a. viduryje kazokų nusiaubta bažnyčia buvo atnaujinta, o 1661 metais vykusiose iškilmingose pamaldose lankėsi pats Lenkijos karalius bei LDK didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras Vaza. Neprabėgus nė pusei amžiaus šventovę ir vėl nuniokojo gaisras, o 1710-aisiais pasklidęs maras nusinešė ne vieno jėzuito gyvybę. Itin smarkiai Šv. Kazimiero bažnyčia nukentėjo 1749 metais kilusio gaisro metu. Pasakojama, kad ją atstatant ir iškilo pirmasis karūna puoštas kupolas.
Po to, kai 1773 metais popiežius Klemensas XIV sustabdė jėzuitų ordino veiklą, Šv. Kazimiero bažnyčia atiteko kunigams emeritams, po kelių dešimtmečių – Užupyje veikusiems šv. Augustino reguliniams kanauninkams, o 1814 metais – Subačiaus gatvėje įsikūrusiems misionierių vienuoliams. Šventovė pakeitė ne vieną šeimininką, kol galiausiai sugrįžo į jėzuitų rankas. XIX a. pradžioje į Vilnių įsiveržęs Napoleonas čia įrengė javų sandėlį, o po 1832-ųjų sukilimo caro iniciatyva „atnaujinta“ bažnyčia pasikeitė neatpažįstamai – ji paversta Šv. Mikalojaus soboru. Pirmojo pasaulinio karo metais šventovėje buvo įsikūrę liuteronai.
Tik atkūrus Lenkijos nepriklausomybę, Jėzaus Draugijos veiklą Vilniuje atnaujino Lenkijos jėzuitai. 1940 metais, prabėgus kone pusantro šimto metų, į Šv. Kazimiero bažnyčią sugrįžo Lietuvos jėzuitai. 1942 metais pagal architekto Jono Muloko projektą buvo atstatyta iki šiol kupolą puošianti Jogailaičių karūna.
Karo ir okupacijų metais Šv. Kazimiero bažnyčia nukentėjo nekart – sovietų valdžia ją pavertė grūdų, o vėliau vyno sandėliu. Šiuo laikotarpiu buvo sunaikintas ir visas šventovės inventorius. 1966 metais joje įkurdintas Ateizmo muziejus, kol galiausiai 1988-aisiais bažnyčia buvo grąžinta tikintiesiems.
Jėzuitų šventovėms būdingi elementai
Istorijos eigoje taip nukentėjusi Šv. Kazimiero bažnyčia – vienas žymiausių Jėzaus Draugijos paveldo objektų Lietuvoje. Anot istoriko dr. L.Jovaišos, šventovėje esama su jėzuitų gyvenimo praktika, erudicija, dvasingumu, istorija susijusių dalykų: „Antai šventovės planas ir erdvė seka Jėzaus Vardo bažnyčios Romoje, kurioje palaidotas vienuolijos įkūrėjas šv. Ignacas, pavyzdžiu. Bažnyčios kriptoje esanti tapyba primityvoka, tačiau ją lydi solidus įvairių Šv. Rašto (ir kitų tekstų) citatų korpusas – iškalbingas jėzuitų humanitarinės kultūros paminklas. Balkonėliai, įrengti didžiojo altoriaus šonuose, kitados turėjo tarnauti kasdienei jėzuito gyvenimo praktikai – Švč. Sakramento aplankymui ir pagarbinimui.“
„Verta paminėti ir vienintelio šventuoju tapusio Lietuvos jėzuitų provincijos nario, šios bažnyčios rektoriaus, pamokslininko, nuodėmklausio Andriejaus Bobolės, nukankinto dėl ištikimybės tikėjimui XVII a. viduryje, relikviją“, – pridūrė pašnekovas.
Bažnyčios restauravimo ir remonto projektas
Mokslininkai ir istorijos entuziastai nekantriai laukia 2019 metų pabaigos, kai bus pradėtas Šv. Kazimiero bažnyčios restauravimo ir remonto projektas, kurio metu, be kita ko, planuojama nuvalyti žymiojo kupolo vidinę pusę dengiantį dažų sluoksnį. Kaip pastebėjo dr. L.Jovaiša, XX a. 7 dešimtmečio restauracijos ataskaitose, kurios parengtos pritaikant pastatą Ateizmo muziejui, užsiminta, kad po vėlesniais dažų sluoksniais gali būti išlikusios sienų tapybos.
„Jei taip, – svarstė pašnekovas, – neaišku, kokio laikotarpio ji galėtų būti. Lietuvos valstybės istorijos archyve šiuo metu veikiančioje parodoje eksponuojama XX a. 3 deš. nuotrauka, kurioje matyti didelė šventojo figūra kupolo sienoje, veikiausiai nutapyta stačiatikių laikais, XIX a. viduryje ar antrojoje pusėje. Ar išliko ankstyvesnė, dar jėzuitų laikų (XVIII a. antrosios pusės), tapyba, nežinia. Tad intriga išlieka...“
Be to, kaip paaiškino 15min kalbintas dr. L.Jovaiša, bažnyčios pastogėje galima pamatyti mūrinių arkų pavidalo konstrukcijas, laikančias pastato stogą.
„Jos XVIII a. viduryje, po bažnyčią nuniokojusio gaisro, pakeitė lig tol įprastas medines gegnes. Šios sąramos anuomet buvo naujas dalykas, tad jas kokybiškai sumūryti pavyko tik iš trečio karto. Išlikusios iki šiol, jos yra bene seniausios mūrinės stogo konstrukcijos Lietuvoje.
Be to, iš pastogės galima patekti į kupolo viduje aplink jo būgną einantį karnizą. Nuo jo atsiveria įspūdingas vaizdas žemyn, taip pat galima gerai apžiūrėti kupolo architektūrą ir jo lipdinius. Realizavus projektą lankytojams atsivertų galimybė saugiai užlipti į pastogę ir išeiti į kupolą. Tam reikia saugios ir funkcionalios aplinkos – pastogės apšvietimo, laiptų ir takų su turėklais palėpėje, saugumą laiduojančios tvorelės kupolo viduje“, – pasakojo jis.
Svarbu skatinti visuomenės susidomėjimą
15min paklaustas, ar jėzuitų paveldo objektai Lietuvoje sulaukia pakankamai dėmesio, pašnekovas svarstė: „Vienos ar kitos srities ar temos entuziastui ar žinovui turbūt visada atrodo, kad visuomenė atitinkamu dalyku turėtų domėtis labiau. Siekiant nepasiduoti šiai pagundai, sakyčiau, svarbiausia veikti ne negatyviai (dejuojant ar skundžiantis dėmesio stoka), bet pozityviai (informatyviai ir patraukliai pristatant paveldą ir visokeriopai skatinant visuomenės domėjimąsi).
„Objektyviai“ specifinis jėzuitų palikimo Lietuvoje bruožas, manyčiau, yra santykinai didesnis nei kitų senųjų vienuolijų atveju kilnojamojo dailės paveldo išsklaidymas – ir tuo pačiu gerokai menkesnis jo pažinimas netgi profesionalų rate.
1773 metais panaikintos vienuolijos nuosavybė pasklido po įvairias bažnyčias ir privačius rinkinius daug anksčiau ir daug labiau nei kitų, XIX a. antrojoje pusėje nustojusių gyvuoti vienuolijų turtas. Ilga (150 metų) jėzuitų veiklos Lietuvoje pauzė (1773–1923) lėmė tai, kad menkas šios vienuolijos žinomumas šiuolaikinėje (XX–XXI a.) visuomenėje ir gana kuklus mūsų dienas pasiekusio jos materialinio paveldo kiekis yra atvirkščiai proporcingas Jėzaus Draugijos socialiniam „svoriui“ ir jėzuitų puoselėtai meninei kultūrai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais.“
