Istorijos pradžią skaitykite čia.
„Kramtė žalią mėsą, nelaukdami, kol ją paruoš“
Būrys planavo ilgos kelionės metu maisto prasimanyti medžiodamas ir žvejodamas. Bet pasirodė, kad niekas neturi reikiamų įgūdžių, tad maisto atsargos ėmė greitai sekti. Vienintelė viltis buvo susirasti vietos gyventojų ir nusipirkti maisto iš jų. Kelis žmones pasiuntė ieškoti oročių gyvenviečių. Šie susitvarkė su užduotimi ir į stovyklą grįžo lydimi 30–40 raitelių ant elnių.
„Mums ypač patiko elniai ir vaikai, ir po kelių minučių mes tapome geriausiais draugais. Norėdami pristatyti savo prekes potencialiems pirkėjams, mes surengėme pačią tikriausią parodą. Ją sudarė šimtas dešimt eksponatų. Visi jie padarė didžiulį įspūdį oročiams, o labiausiai jiems patiko kišeninis binoklis, žiebtuvėlis ir nosinaitės. Mūsų mažas turgus sulaukė didelio pasisekimo.“
Oročiai nepažinojo pinigų ir pripažino tik natūrinius mainus. Todėl jie mainams būrį pakvietė į savo kaimą. Svečiams buvo surengtas šiltas priėmimas, jie buvo vaišinami elniena ir elnių pienu. O vienas iš senių net ėmėsi vedlio vaidmens.
Nusipirkęs tris elnius maistui būrys pratęsė kelionę. Senis oročius rūpinosi likusiųjų maitinimu, periodiškai paskersdamas elnią vienu peilio smūgiu.
„Elnias iš karto nuvirto negyvas. Kaip kritusį gyvulį puolantys maitvanagiai, kai kurie iš mūsų grupės įsikibo į negyvą padarą, čiulpė jo kraują ir kramtė žalią mėsą, nelaukdami, kol ją paruoš. Niekada nebūčiau net pagalvojęs, kad žmonės gali tapti tokiais gyvuliais, vos tik ima silpnėti socialiniai apribojimai.“
Kai buvo paskerstas paskutinis elnias, vėl prasidėjo badas. Vaizdingi peizažai daugiau nebedžiugino keliautojų.
„Mes visada džiaugdavomės gaudami savo kasdienį džiovintos duonos davinį, ne daugiau keturių ar penkių uncijų. Kaip nekantraudami kiekvieną rytą mes laukdavome momento, kai ją išdalins! Sunkiai atsilaikydavome pagundai suvalgyti ją iš karto ir panaudodavome visokiausias įmanomas gudrybes, kad pamėgintume ištęsti savo porciją kiek įmanoma ilgiau. Po kelias minutes laikydavome kiekvieną duonos kąsnį burnoje, kad pratęstume malonumą, ir tik po to jį prarydavome.
Duona būdavo dalijama griežtai kontroliuojant ir dalyvaujant žmonėms, kuriais mes labiausiai pasitikėjome. Bet visi likusieji, savo ruožtu, įtariai stebėjo tuos, kuriems tą pasitikėjimą suteikėme.“
Vedlys paliko būrį, kai baigėsi jam pažįstamos vietovės. Toliau keliautojai nusprendė eiti pagal kompasą, griežtai laikydamiesi vakarų krypties. Planas pasiteisino: pavyko pasiekti Vitimą. Liko tik pastatyti plaustus, kad jais nuplauktų iki Lenos. Visiškai išbadėjusiems žmonėms reikėjo pastatyti 8–9 didelius plaustus.
„Paaiškėjo, kad plaustų statyba – ne vaikų žaidimas. Parinkti tinkamos rūšies medžius buvo labai sunku. Bet dar didesne kliūtimi tapo mūsų nuolatiniai ginčai ir tarpusavio priešiškumas. Mes neturėjome lyderio, kuris galėtų tarti galutinį žodį. O mūsų socialinės kilmės skirtumai tik didino nesutarimus. Dar daugiau, didėjo priešiškumas tarp inteligentijos ir likusiųjų. Kuo labiau artėjome prie savo tikslo, tuo dažniau pasigirsdavo žodžiai, kad sovietų šalyje intelektualai neturi jokių teisių, o lyderiais tampa darbininkai.“
Nepaisant kivirčų, būrys susidorojo su užduotimi. Sukrovęs atsargų likučius ant plaustų, jis leidosi į kelią srauniu Vitimu.
„Per kelias kitas dienas mes patyrėme daugybę pavojų... Mums nuolat baimę kėlė kriokliai. Kaskart, kai tolumoje išgirsdavome gaudimą ir įsiklausydavome į jo artėjimą, mus išpildavo šaltas prakaitas. Šis beprotiškas šuoliavimas per kunkuliuojantį nežinomos upės srautą buvo siaubingas. Upė vinguriuodama griaudėjo tarp uolų, o už kiekvieno vingio galėjo slėptis naujas ir netikėtas pavojus. Kiek dar laiko praeis, kol mes prasmegsime į putotą gelmę ir būsime aštrių akmenų sudraskyti į gabalus? Kad būtų aiškiau, kokios būklės mes buvome, pasakysiu viena: mes upe keliavome visą savaitę, bet per tą laiką nė karto nenusiprausėme.
Plaustais keliautojai pasiekė aukso ieškotojų gyvenvietę. Joje už banalią degtukų dėžutę ieškotojai buvo pasirengę duoti nedidelį aukso grynuolį. Pelningai išpardavęs savo įrangos likučius, būrys leidosi toliau į kelią vandeniu ir pagaliau pasiekė Leną.
Šioje vietoje Sorosas baigia savo nuotykių aprašymą: „Štai ir baigėsi mūsų „robinzoniada“. Gaila, bet ten, miške, neturėjau tokio kompaniono, kaip Kruzo Penktadienis. Mano svarbiausi pagalbininkai buvo nenugalimas noras grįžti namo ir sveikas optimizmas, kurio turėtų turėti kiekvienas į kelionę leidęsis žmogus, pasirengęs atsidusti ir išsikeikti, jeigu nesiseka, ir iš visos širdies pasijuokti, kai tampa geriau. Ir nesijaudinti dėl to, kas bus rytoj.“
„Jo vienintelis troškimas buvo mėgautis gyvenimu“
Apie tai, kas vyko toliau, žinoma tik bendrais bruožais. „Jie dreifavo kelias savaites, kol suvokė, kad tolsta vis labiau į šiaurę. Ir jiems prireikė dar kelių mėnesių, kol prasibrovė per taigą atgal“, – rašo George'as Sorosas tėvo memuarų pratarmėje.
„Kaip Tivadaras Sosoras vis dėlto pasiekė Maskvą, nežinome nei mes, nei jo šeimos nariai, – patikslina Humphrey R.Tonkinas. – Galima tik spėlioti, kaip jam sekėsi Maskvoje. Tikėtina, kad dar lageryje Tivadaras Sorosas išmoko esperanto kalbą ir pradėjo aktyviai dalyvauti esperantininkų judėjime. Gali būti, kad jis tikėjosi, jog tarptautiniai ryšiai padės jam sugrįžti į Vengriją. Bet galų gale jis įgyvendino kitą drąsų ir labai kūrybingą planą.“
„Mano pirmas sėkmingas lošimas suaugusiojo amžiuje įvyko ... kai man buvo 27 ar 28 metai. – pasakoja Tivadaras Sorosas memuaruose „Maskaradas aplink mirtį“. – 1919 metų vasarą Vengrijoje žlugo komunistinis Belos Kuno režimas. Po keturis mėnesius trukusio jo „raudonojo teroro“ prasidėjo „baltasis teroras“ … Po to rusai ėmė nebeleisti vengrų karininkams, buvusiems karo belaisviams, repatrijuoti. Jie tikėjosi, kad laikydami vengrų karininkus kaip įkaitus, jie galės paveikti Vengrijos valdžios žiaurų elgesį su belaisviais komunistais. Austrai išvažiuodavo po maždaug penkis šimtus žmonių kas savaitę. Aš liūdnai žvelgiau į juos. Septyneri karo ir belaisvių stovyklų metai – man labai norėjosi grįžti namo. Atsitiktinai į mano rankas pateko Baedekerio kelionių vadovas po Austrijos miestą Lincą. Jame buvo daugybė žemėlapių ir miesto paveikslėlių. Aš kruopščiai išstudijavau viską knygą, o po to repatriacijos komitetui prisistačiau kaip austras, gimęs Lince. Tai suveikė: aš teisingai atsakiau į visus klausimus, ir man, kaip austrų karininkui, leido išvykti 1921 metų rugpjūčio 14 dieną.“
„Pasak motinos, tėvas į Vengriją grįžo visiškai kitas žmogus, – tėvo memuarų pratarmėje pasakoja George'as Sorosas. – Prapuolė visos ambicijos. Jis buvo laimingas, kad liko gyvas. Ir dabar jo vienintelis troškimas buvo mėgautis gyvenimu. Pinigai jam tapo tik tikslo siekimo priemone, o ne pačiu tikslu.“
Vedęs savo antros eilės pusseserę Erzebet, Sorosas gautą kraitį investavo į nekilnojamąjį turtą, pelningai leido žurnalą esperanto kalba „Literatura Mondo“, kuriame 1923 metais ir publikavo savo memuarus apie nuotykius Rusijoje. Bet darbas jam visada buvo antrame plane.
Paulas Sorosas, iš tėvo memuarų pratarmės:
„Kadangi jis nesiekė susikrauti turtų, tai jis ir neleido, kad darbas trukdytų jam pasiimti viską iš gyvenimo. Jo darbo diena prasidėdavo 10-ą valandą ryte, o baigdavosi 12-ą. Jis 12-ą valandą pasiimdavo mus iš mokyklos ir, priklausomai nuo metų laiko, mes eidavome maudytis, čiuožinėti arba slidinėti. Antroje dienos pusėje tėvas keliaudavo į kavinę, kad paskaitytų vietinius ir užsienio laikraščius... Per kalėdines atostogas mes slidinėdavome Austrijoje arba Šveicarijoje, o vasarą leisdavome mūsų vasaros name Dunojaus saloje į šiaurę nuo Budapešto.“
Ramus ir sustyguotas gyvenimas nesutrukdė Tivadarui Sorosui laiku pastebėti kylantį pavojų. Viename interviu 2020 metais George'as Sorosas papasakojo, kad dar 1936 metais, kai Vengrijoje dar tik pradėjo augti antisemitinės nuotaikos, tėvas susivokė vokiškai žydišką pavardę Schwarzas pasikeiti į Sorosas, kad taptų mažiau pastebimas.
Paulas Sorosas, iš tėvo memuarų pratarmės:
„Kai 1944 metų kovą Vokietija okupavo Vengriją, apie Aušvico egzistavimą tuo metu nebuvo žinoma. Bet jau po trijų dienų mano tėvas ėmė pranašauti, kad bet kuris žydų kilmės žmogus atsidurs mirtiname pavojuje, ir dar prieš prasidedant bet kokiems persekiojimams nusprendė, kad šeimai teks išsiskirti. Visi gyvens atskirai vienas nuo kito, su išgalvotomis tapatybėmis, kad, jeigu vienas pateks į bėdą, nekiltų pavojaus likusiems. Knyga pavadinimu „Maskaradas“, mano tėvo parašyta prabėgus daugeliui metų, pasakoja apie mūsų šeimos istoriją nuo 1944 metų kovo iki karo pabaigos.“
George'as Sorosas, iš tėvo memuarų pratarmės:
„Vokiečiai Vengriją okupavo 1944 metų kovo 19-ąją. Rusai mus išlaisvino 1945 metų sausio 12-ąją. Tuos dešimt mėnesių mes gyvenome mirtiname pavojuje. Per tą laiką žuvo daugiau nei pusė Vengrijoje gyvenusių žydų ir galbūt trečdalis žydų, gyvenusių Budapešte. Aš ir mano šeima išgyvenome, Dar daugiau, visais įmanomais būdais mano tėvas padėjo išsigelbėti dideliam skaičiui kitų žmonių. Tai buvo jo žvaigždžių valanda. Aš niekada nemačiau jo taip atkakliai dirbančio.“
Tivadaras Sorosas užmezgė ryšius su dokumentų klastotojais ir iš pradžių tokiais dokumentais aprūpino savo giminaičius ir draugus, o po to visus, kuriems jų reikėjo. Turtingiems žmonėms dokumentus jis parūpindavo rinkos kainomis, o iš vargšų imdavo tik tiek, kiek pats turėdavo mokėti klastočių gamintojams. O kai situacija tapdavo beviltiška ir laukti nebebūdavo galima, pasitaikydavo ir taip, kad jis rizikuodavo ir prašydavo vos ne pirmojo sutiktojo atiduoti jam savo dokumentus. Sužinoję, kad reikalas susijęs su žydų gelbėjimu, daugelis sutikdavo padėti. Padėdamas gauti suklastotus dokumentus Tivadaras Sorosas išgelbėjo šimtus gyvybių. O kai Vengrijoje įsigalėjo prosovietinis režimas, jis padėjo iš soclagerio pabėgti savo paties sūnums.
„1947 metais Šveicarijoje įvyko pirmasis pokarinis Pasaulinis esperanto kongresas. Tivadaras per savo ryšius pasiekė, kad jaunesnysis sūnus būtų įtrauktas į delegacijos, vykstančios į Berną, sudėtį. Iš Šveicarijos George'as Sorosas persikėlė į Angliją, o baigęs Londono ekonomikos mokyklą, persikraustė į JAV, – pasakoja Humphrey R.Tonkinas. – 1948 metais iš Vengrijos pavyko ištrūkti ir vyresniajam sūnui Paului: jis pateko į olimpinės slidininkų komandos sudėtį Sankt Morico žiemos olimpiadoje Šveicarijoje ir nebegrįžo, o vėliau taip pat persikraustė į JAV.
Po abiejų sūnų pabėgimo iš Tivadaro Soroso buvo atimta teisininko licencija. Galimybė šeimos susijungimui atsirado tik 1956 metais, kai prasidėjo Vengrijos revoliucija.
George'as Sorosas, iš tėvo memuarų pratarmės:
„56-ųjų revoliucijos pabaigoje buvo dviejų savaičių langas prieš tai, kai vėl buvo atstatyta „geležinė uždanga“, tad mano tėvai sugebėjo pabėgti ir atvažiuoti į Ameriką. Ten mano tėvas galėjo sėkmingai tenkinti savo pomėgį keliauti. Jis mirė nuo vėžio sulaukęs 75 metų.“
Tėvo atminimui George'as Sorosas nusprendė įkurti savo fondą Sovietų Sąjungoje, vos tik tai tapo įmanoma. Fondas „Kultūrinė iniciatyva“, įsteigtas remiant Soroso fondui, SSRS pradirbo neilgai – nuo 1987 iki 1991 metų. 1995 metais Rusijoje atsidarė Soroso fondų tinklui priklausantis „Atviros visuomenės fondas“. Jis skyrė dešimtis milijonų dolerių Rusijos švietimo ir žmogaus teisių gynimo projektams.
2015 metais Soroso fondas Rusijoje buvo įtrauktas į „patriotinį stop-sąrašą“, kuris buvo sukurtas Federacijos Taryboje. Į šį sąrašą buvo įtrauktos užsienietiškos nevyriausybinės organizacijos, kurios, Rusijos senatorių nuomone, yra svarbiausios kandidatės į „nepageidaujamų tarptautinių ir užsienio nevyriausybinių organizacijų“ sąrašą. O 2015 metų lapkričio 30 dieną Rusijos generalinė prokuratūra pripažino fondą nepageidaujama organizacija Rusijos teritorijoje.
