Ir kaip praeities didybė, kultūra, supratimas iki šiol gyvuoja mūsų visuomenėje, tiesa, kiek pasikeitę, prisitaikę prie laiko dvasios.
Liberum veto – išgirsti kiekvieną
Vilniaus universiteto profesorius, Komunikacijos fakulteto dekanas dr. Rimvydas Laužikas sako, kad Jogailaičių paveldas gali būti puikiu pagrindu didžiuotis juo kaip savo istorijos dalimi, tik materialios ir nematerialios šio paveldo išraiškos turi būti aiškiau ir suprantamiau iškomunikuojamos.
Pavyzdžiui, Abiejų Tautų Respublikos parlamentarizmo tradicija yra milžiniška demokratijos inovacija tuo metu, ir ji sukurta jogailaitiškoje aplinkoje. Viešojoje nuomonėje ši tradicija atpažįstama pirmiausia negatyviai, per liberum veto teisę, tačiau iš tiesų tai yra liberaliąją politinę mintį grindusios visuomeninės sutarties idėjos plėtojimas: „Tai, apie ką Johnas Locke'as rašys XVII amžiuje, pas mus praktikoje funkcionavo šimtmečiu anksčiau.
Liberum veto leidžia neignoruoti nė vienos nuomonės, gali būti išgirsta net pati mažiausia mažuma. Susirinkę bajorai turi sutarti dėl visiems priimtino sprendimo. Tai sudėtinga. Tačiau bandymas ir idėja sukurti tokio lygmens demokratiją XVI amžiuje, yra unikalus. Žinoma, anuomet šia demokratija naudojosi tik nedidelė ATR visuomenės dalis, bet juk ir antikiniuose Atėnuose, kuriuos laikome Europos demokratijos atskaitos tašku, balsavo tik nedidelis gyventojų procentas.“
Prof. dr. R.Laužikas sako, kad kalbėdami apie senąją Lietuvą turime atmesti sovietmečiu sukurtą karaliaus įvaizdį, kuris gali įsakyti nukirsti galvą bet kam: „Tai iš Rusijos atėjęs caro įvaizdis, nieko bendra neturėjęs su LDK valdovų elgesiu. Beje, ir šiandien Lietuvoje aukščiausius šalies vadovus galima sutikti gatvėje, parduotuvėje, kas yra neįsivaizduojama Rusijoje ar Baltarusijoje.“
ATR bajorai rinko valdovą ir jų santykis su karaliumi ar didžiuoju kunigaikščiu buvo savotiška korporatyvinė sutartis, abi puses saisčiusi teisėmis ir įsipareigojimais.
Europos kultūra ir civilizacija remiasi į du polius – romėnų teisę ir krikščionybę.
Diduomenė galėjo pareikšti savo nuomonę valdovui ir jos buvo paisoma. O apie valdovo ir jo juokdario pokalbius iki šiol pasakojami įvairūs anekdotai. Viename jų sakoma, kad Žygimantas Augustas labai mėgo knygas. Jis esą išsiuntė vieną vienuolį į Europą, įdavęs daugybę pinigų, kad supirktų jo bibliotekai naujai išleistas knygas. Tuo metu jo juokdarys Stančikas ėmė kažką rašinėti. Valdovas klausia: „ką čia veiki?“ Juokdarys atsako: „sudarinėju didžiausių karalystės kvailių sąrašą.“ Žygimantas Augustas susidomėjo: „nagi, nagi, kas ten pirmu numeriu įrašytas?“ Juokdarys atsakė: „dėl pirmo numerio dar neapsisprendžiau, jei tas vienuolis grįš su knygomis, tai bus jis, jei negrįš – tai jūs.“
Prof. Rimvydas Laužikas juokauja, kad, matyt, didžioji dalis tokių vienuolių grįždavo, nes Žygimantas Augustas sukaupė milžinišką biblioteką ir ją padovanojo Vilniaus universitetui.
Lietuvos karalystės idėja
Prof. dr. R.Laužikas sako, kad, kalbant apie Jogailaičius, nereiktų pamiršti ir Lietuvos karalystės idėjos. Šiais laikais karalystę tapatiname su Mindaugu, tačiau ir XV–XVI a. Jogailaičių ir Lietuvos diduomenės aplinkoje ši idėja buvo gyva. Nors Jogailaičiai buvo dinastija ir teisę į sostą paveldėdavo, valdovai vis tiek turėjo būti renkami, taip patvirtinant jų teisę į sostą. Aleksandras tapo pirmiau Lietuvos, o tik vėliau Lenkijos valdovu.
„Žygimantas Augustas valdovu tapo tėvui dar gyvam esant. Čia pasistengė jo motina Bona Sforca. Ji greičiausiai taip pat turėjo mintį atskirti Lietuvą ir Lenkiją kaip dvi karalystes. Yra žinoma, kad Bona rūpinosi Vytauto antkapiu Vilniaus katedroje. Ji turėjo žinoti jo „nepanaudotos“ karūnos istoriją ir greičiausiai turėjo intencijų Žygimantą Augustą karūnuoti Lietuvos karaliumi jo tėvui Žygimantui Senajam tebebūnant Lenkijos karaliumi. Tiesa, tai nepavyko, nors buvo susidariusi gana panaši situacija, kaip ir valdant Vytautui ir Jogailai“, – pasakoja profesorius.
Ką turtinga Bažnyčia reiškė visuomenei?
Be Jogailaičių nebūtų Vilniaus katedros, jos lobyno ir svarbaus krikščionybės istorijos Lietuvoje etapo“, – sako dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė.
Visose krikščioniškose valstybėse nuo Prahos iki Paryžiaus pats svarbiausias, centrinis objektas kiekvienoje sostinėje yra katedra. Ji yra vyskupo sostas ir krikščionybės tame krašte pradžia, šaltinis. Lietuvoje tokia vieta – Vilniaus katedra. Tai yra svarbiausias Jogailaičių dinastijos paminklas.
Pašnekovė primena, kad visa Europos kultūra ir civilizacija remiasi į du polius – romėnų teisę ir krikščionybę. Krikščionybė nėra tamsieji viduramžiai. Su religija ateina raštas, architektūra, menas – prasideda Lietuvos ėjimas į Europą. Pastačius ir konsekravus Katedrą, Jogaila, Vytautas, jų žmonos bei vyskupai, dvariškiai ima dovanoti Katedrai dovanas – liturginius indus, drabužius – prasideda Vilniaus katedros lobyno istorija.
„Tais laikais, kai žmonės buvo neraštingi, nebuvo knygų, meno kūriniai, bažnytinio meno grožis, ikonografija buvo pirmoji mūsų protėvių pažintis su aukštuoju menu. Bažnyčių lobynai iškilmingomis progomis, per šventes, įvairius atlaidus buvo iškeliami pagerbimui ir parodomi visiems“, – sako dr. S.Maslauskaitė-Mažylienė.
Juk vaizdai svarbūs visais laikais. Bažnyčių architektūra, puošyba žadino žmonėse kitokius jausmus nei kasdienybė. Prabangūs liturginiai drabužiai, paveikslai, freskos, bažnytinė muzika anų laikų žmogui, atėjusiam iš vargingos, skurdžios aplinkos į auksu spindinčią šventovę, atrodė didžiulis kontrastas, pakylėjantis nuo kasdienybės, padedantis suvokti šventumą.
Kartu vystėsi ir tobulėjo menas, technologijos, atėjo vargonų muzika, literatūra, auksakalystė.
„Liturgija tarnauja pirmiausia Dievui, bet kartu ir žmogui“, – sako dr. S.Maslauskaitė-Mažylienė ir apgailestauja, kad kartais žvelgiant į paveldą klaidingai įsivaizduojama, kad Bažnyčia kūrė, kaupė meno kūrinius sau pačiai, o socialinis jos vaidmuo tarsi pamirštamas.
„Jau nuo XVI amžiaus Bažnyčios hierarchai pradeda didžiulius socialinius darbus. Atsiranda pirmosios špitolės, ligoninės, vargšų prieglaudos, mokyklos. Vėliau čia ateina jėzuitai, įkuriamas Vilniaus universitetas. Visa tai per Katalikų bažnyčią iš krikščioniško mokymo ateina į Europos, vėliau ir į Lietuvos kasdienybę“, – primena pašnekovė ir apgailestauja, kad XVII amžiaus karai, carinė ir sovietinė okupacijos – visas mūsų geopolitinės padėties tragizmas lėmė, kad mūsų dienas pasiekė tik maža dalelė turtų ir meno šedevrų.
Paveldas kaip dvasinių dalykų išraiška materialiu pavidalu
„Kai Europoje baigėsi tautų kraustymasis, ėmė kurtis ir krikštytis valstybės, šalį pakrikštijęs misionierius buvo paskelbiamas šventuoju“, – pasakoja dr. S.Maslauskaitė-Mažylienė. Ji sako, kad Vakarų Europoje, šalyse, kur krikščionybė įsigalėjo IV–V amžiuje, tokie valstybių globėjai-šventieji yra vyskupai, dvasininkai, vienuoliai.
Vidurio Europos ir Skandinavijos, į kurias krikštas atėjo vėliau, šventieji jau buvo valdovai, kurie krikštijo savo valstybes: šv. Vaclovas – Čekijos ir Lenkijos karalius, šv. Steponas, šv. Vladislovas – Vengrijos karaliai.
„Lietuva buvo pakrikštyta vėlai, XIV amžiaus pabaigoje, kai šventųjų krikštytojų valdovų laikas buvo pasibaigęs. Jei būtume pasikrikštiję porą šimtų metų anksčiau – ir Vytautas, ir Jogaila būtų šventieji“, – įsitikinusi pašnekovė.
Dabar turime vieną šventąjį karalaitį – šv. Kazimierą. „Jis yra Jogailos anūkas, Kazimiero Jogailaičio antrasis sūnus. Kaip šventasis, šiandien jis svarbus Lietuvai ir Lenkijai, nors jo kultas buvo pasiekęs ir Florenciją, Palermą“ , – pasakoja dr. S.Maslauskaitė-Mažylienė.
Ji sako, kad pamaldumo sklaida yra matoma per meno kūrinių sklaidą. XVII amžiuje šventieji buvo pagerbiami statant bažnyčią, altorių arba užsakant paveikslą. Todėl šv. Kazimiero kultą galima vertinti ne tik iš religingo, bet ir iš besidominčio kultūra, menu, istorija žmogaus pozicijų.
„Dvasinių dalykų išraiška materialiu pavidalu ir yra mūsų paveldas. Šv. Kazimiero kultas dovanojo mums šiaurės baroko perlą – šv. Kazimiero koplyčią“, – primena pašnekovė.
Kas tikrai žinoma apie šv. Kazimierą? „Jis buvo gražus, išsilavinęs jaunuolis, puikus karys, kaip ir visi Kazimiero Jogailaičio vaikai. Tėvas jį labai mylėjo. Jis nebuvo godus valdžios, o vertybiniais klausimais jo laikysena buvo bekompromisė. Tai žmogus, kuris neatsidavė valdovų dvaro malonumams ir nesivadovavo dvigubais standartais, kas būnant valdovu ar politiku beveik neįmanoma“, – pasakoja dr. S.Maslauskaitė-Mažylienė.
Ji sako, kad yra žinoma, jog jis mirė būdamas 25 metų nuo džiovos: „Iš šaltinių žinome, kad tai buvo puikios sveikatos giminė, džiova niekas nesirgo. Todėl galima spėti, kad jis bendravo su žemiausių socialinių sluoksnių žmonėmis. Tai patvirtina pasakojimus apie jo artimo meilės darbus, kad jis slaugė ir globojo labiausiai kenčiančius ir nuskriaustus.“
Barokas bažnyčiose, cerkvėse ir sinagogose
„Galime tik didžiuotis, kad anuo metu Jogailaičiai formavo tolerantišką politinę, kultūrinę, socialinę aplinką. Juk Lietuva susikūrė kaip pagoniška valstybė. Pagonybė neturi vieno dievo idėjos, todėl yra tolerantiškesnė kitų kultūrų, religijų žmonėms nei monoteistinės religijos. LDK, tapusi krikščioniška šalimi, išlaikė valdančio elito toleranciją kitokiems. Valdovui ir didikams buvo svarbiausia politinis pavaldinių lojalumas. Už valstybės išdavystes buvo baudžiama mirtimi, atimami dvarai, bet kokia kalba šneki, kokiam dievui meldiesi ar ką valgai namuose, mažai kam buvo įdomu, tai privatus reikalas“, – pasakoja prof. dr. R.Laužikas.
Jis sako, kad LDK žinomas bene vienintelis atvejis Europos istorijoje, kai žydas, neperėjęs į krikščionybę, tapo bajoru. Taip Žygimanto Senojo laikais bajorystę gavęs Michelis Jezofavičius.
Jogailaičiai formavo tolerantišką politinę, kultūrinę, socialinę aplinką.
Tolerancija atsispindi ir architektūroje. „Barokas atsirado kaip viena iš katalikybės kovos su Reformacija formų. Todėl reformatai neturėtų perimti baroko, nes tai ideologiškai priešingas stilius. Bet LDK tai vyko. Barokiniame Vilniuje liuteronų bažnyčia yra su barokiniais elementais, ortodoksų, stačiatikių cerkvės buvo barokinės, net sinagoga – barokinė. Religinė priešprieša Vakaruose buvo stipri, o čia ji tampa kur kas miglotesnė“, – aiškina pašnekovas ir primena, kad tik M.Muravjovas išdarkė cerkvių architektūrą, daugumą jų perstatydamas pseudobizantiniu stiliumi.
„Iš Jogailaičių laikų ateina daugiakultūrės valstybės idėja, atviras mąstymas ir daug net šiuolaikinei demokratijai būdingų atributų. Šiuo požiūriu mes Europoje buvome labai inovatyvūs. Kai Prancūzijoje klestėjo absoliutizmas, mes turėjome iš esmės demokratinį valdymą. Kita vertus, absoliutizmas Prancūzijos valstybę konsolidavo, o pas mus vykę demokratijos eksperimentai – sužlugdė“, – laiką pralenkusias idėjas apibendrina prof. dr. R.Laužikas.
