Jonas XXIII – gerasis popiežius, pakeitęs Bažnyčios veidą

Nenuostabu, kad popiežiaus Jono Pauliaus II asmenybė prikausto didesnį dėmesį, kai kalbama apie dviejų popiežių kanonizavimą Romoje. Tačiau Jono XXIII paskelbimas šventuoju yra ne ką mažesnės svarbos įvykis. Galima sakyti, jog jei nebūtų Jono XXIII Bažnyčios vizijos, kažin, ar Karolis Wojtyla būtų tapes Romos Katalikų Bažnyčios galva.
Popiežiaus Jono XXIII atvaizdas Šv. Jono bažnyčios duryse
Popiežiaus Jono XXIII atvaizdas Šv. Jono bažnyčios duryse / „Scanpix“ nuotr.

Kai 1877 m. sausio 25 d., Alpių papėdės Soto il Montės miestelyje santuokos ryšiais susisiejo 23-iejų Giovanni Battista Roncalli ir jo bendraamžė Marianne Mazzola Bergamo, kurie buvo žemvaldžių grafų Morlanų samdiniai, jie negalėjo net įtarti, kad lygiai po 82 metų (1959 m.), tą pačią sausio 25-ąją jų vyriausiasis sūnus Angelo paskelbs visuotinį Romos Katalikų Bažnyčios vyskupų susirinkimą.

Kaip to negalėjo įtarti ir kardinolai, kurie 1958 m. spalio 28 d. konklavoje išsirinko Venecijos patriarchą Angelo Giuseppę Roncallį popiežiumi. Negana to, apkūnus, silpnos sveikatos, konservatyvių pažiūrų buvęs diplomatas atrodė tinkamas tik palaikyti stabilumą Bažnyčios gyvenime. Tačiau visiškai netikėtai jis apvertė aukštyn kojomis Bažnyčios istoriją sušaukdamas Vatikano II Susirinkimą, kuris atnaujino katalikybės veidą.

Apkūnus, silpnos sveikatos, konservatyvių pažiūrų buvęs diplomatas atrodė tinkamas tik palaikyti stabilumą Bažnyčios gyvenime. Tačiau visiškai netikėtai jis apvertė aukštyn kojomis Bažnyčios istoriją sušaukdamas Vatikano II Susirinkimą.

Šis forumas pirmą kartą subūrė didžiulį katalikų atstovų skaičių iš skirtingų tautų, kultūrų ir tradicijų. Žinoma, praėjusiame Vatikano susirinkime, kuris vyko 1870 m., jau dalyvavo vyskupai, atvykę į Romą iš visų pasaulio kampelių, bet jie buvo ne vietiniai, o baltaodžiai misionieriai iš Europos.

Pavyzdžiui, pirmasis katalikų vyskupas kinas buvo įšventintas tik 1926 metais, pirmasis iš Japonijos – 1939-aisiais, pirmasis juodaodis - 1946 m., o pirmuoju juodaodžiu kardinolu Afrika džiaugėsi tik 1960 metais.

Pirmą kartą apie mintį sušaukti visuotinį susirinkimą Jonas XXIII prasitarė savo asmeniniam sekretoriui praėjus tik penkioms dienoms po jo išrinkimo popiežiumi. Pasak buvusio jo asmeninio sekretoriaus, kardinolo Loriso Capovillos, popiežius Jonas neskubėjo pradėti susirinkimo.

Popiežius sakė: „Ant mano darbo stalo guli daug bėdų, klausimų, rūpesčių. Reikėtų kažko nepaprasto ir naujo, daugiau nei Šventųjų metų.“

Vėliau, kai jau paskelbęs apie susirinkimo sušaukimą, popiežius Jonas XXIII pasiteiravo savo sekretoriaus, kodėl šis nereagavęs į jo užuominas apie susirinkimą.

„Gal tau atrodo, kad ši mintis nėra dieviškai įkvėpta? Tu mąstai per daug žmogiškai, kaip verslininkas, kuris sumano projektą, tada pasikviečia architektus, patarėjus, bankininkus. Tačiau mums didelė Dievo malonė jau tai, kad galime priimti tokį įkvėpimą ir apie jį paskelbti. Nepretenduoju sulaukti susirinkimo pradžios; man pakanka, kad jį paskelbiau”, - sakė Jonas XXIII. Jis galėjo ne tik pradėti susirinkimą 1962 metų spalio 11 dieną, bet ir vadovauti pirmajai jo sesijai.

Vis dėlto užbaigti susirinkimo jis nepajėgė, nes 1963 m. mirė nuo skrandžio vėžio. Tačiau susirinkimas baigėsi sėkmingai ir tai tapo naujos eros katalikybėje pradžia.

Jonas XXIII skatino ekumeninę veiklą, nuosekliai siekė broliškų santykių su Rytų stačiatikiais, kuriuos jis per daug metų pažino dirbdamas Vatikano diplomatinėje misijoje Bulgarijoje bei Turkijoje, puoselėjo artimesnius ryšius su anglikonais ir protestantų konfesijomis. Nenuostabu, kad būtent jis 1960 m. liepos 4 d. įsteigė Sekretoriatą krikščionių vienybei skatinti.

Ryžtingai remdamas dialogą ir bendradarbiavimą, jis siekė padėti pagrindus naujam Katalikų Bažnyčios požiūriui į judaizmą. Dirbdamas Stambule Antrojo pasaulinio karo metu jis daug prisidėjo prie žydų gelbėjimo diplomatinėmis priemonėmis.

Paskelbė dvi reikšmingas enciklikas: Mater et Magistra (1961 m.) apie socialinę evoliuciją krikščioniško mokymo šviesoje, ir Pacem in Terris (1963 m.) apie taiką tarp tautų.

Pastarąją jis paskelbė jau sunkiai sirgdamas 1963 metų balandžio 11 d. (mirė vos po dviejų mėnesių), kai buvo švenčiamas Didysis ketvirtadienis.

Kreipdamasis į „visus geros valios žmones“, jis savo žinią apie taiką pasaulyje suglaudė į pirmą šios enciklikos sakinį: „Visų laikų žmonių taip karštai trokštą taiką žemėje įmanu įsteigti bei laiduoti tik tada, kai sąžiningai gerbiama Dievo nustatyta tvarka“.

Kreipdamasis į „visus geros valios žmones“, jis savo žinią apie taiką pasaulyje suglaudė į pirmą šios enciklikos sakinį: „Visų laikų žmonių taip karštai trokštą taiką žemėje įmanu įsteigti bei laiduoti tik tada, kai sąžiningai gerbiama Dievo nustatyta tvarka“.

Kokios svarbus klausimas jam buvo taika, liudija ta aplinkybė, kad kilus Kubos krizei jis kreipėsi į Sovietų Sąjungos vadovą Nikitą Chruščiovą ir JAV prezidentą Johną F. Kennedy ragindamas stabdyti konfrontaciją.

Istoriniu tapo popiežiaus Jono XXIII apsilankymas Šv. Tarcizijaus parapijoje Romoje 1963 m. kovo 7 dieną. Tuo metu Italijoje vyko rinkimų kampanija, tad ant namų sienų ir afišų lentų mirgėjo partijų rinkiminiai plakatai. Municipaliteto atstovai popiežiaus apsilankymo proga nusprendė visus rinkimų kampanijos plakatus uždengti baltais audeklais, o ant jų užrašė: „Evviva il Papa buono“ (Tegyvuoja gerasis popiežius).

„Gerojo popiežiaus“ vardas prigijo ir žaibiškai paplito per pora mėnesių tapęs savotiška jo vizitine kortele.

1963 m., gegužės 24 dieną, likus dešimt dienų iki mirties, popiežius susikvietė artimiausius savo bendražygius ir pateikė jiems savo naujausias įžvalgas apie Bažnyčią, tam tikrą dvasinį testamentą.

Štai ką Bažnyčiai nurodė jos vadovas: „Nūdien, labiau nei bet kada per pastaruosius amžius, tampa akivaizdu, kad turime rūpintis visais žmonėmis, ne tik katalikais, turime ginti visur žmogaus asmens, o ne tik Katalikų Bažnyčios teises. Tai reiškia, kad ne Evangelija keičiasi, bet kad mes pradedame ją geriau suprasti... Tie, kurie buvo su manimi ir galėjo susipažinti su skirtingomis kultūromis bei tradicijomis, suvokia, kad atėjo laikas suprasti laiko ženklus ir pradėti žvelgti toliau nei ši diena.“

Gerasis popiežius tikrai suprato tuos ženklus ir matė ateitį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs