Eina, eina Atpirkėjas, / Ein neklystantis Teisėjas. / Prieš šį amžių Karalių / Pulkim visi ant kelių.
...su žibintais rankose kiekvieno būrio priekyje einantieji vaizdavo tam tikras scenas: vieni buvo aprengti šventųjų pranašų drabužiais, prieš juos nešė ašutines ir ietis – kankinių ženklus. Kiti buvo aprengti baltais ilgais drabužiais ir vaizdavo atgailaujančius.
 |
| Vilniaus Dievo kūno procesija |
Dar kiti buvo papuošti auksu siūtais ir brangakmeniais išsiuvinėtais sparnais, jie vaizdavo dangaus angelus. Šie ėję taip ramiai, kad iš tikrųjų atrodė panašūs į dvasias.
Procesijos viduryje buvo nešamas didelis auksinis kryžius, puoštas deimantais, įspūdingai žėrinčiais saulėje.
Paskui šias scenas sekė ilgos eilės poromis sustatytų studentų. Procesijos viduryje buvo nešamas didelis auksinis kryžius, puoštas deimantais, įspūdingai žėrinčiais saulėje. Neįprastą spalvingą reginį stebėjo jo puošnumu ir dalyvių giesmėmis sužavėti vilniečiai, kurių tarpe būta ir daug kitatikių. Iš abiejų pusių procesiją lydėjo didelės žmonių minios: „katalikai, žydai su žmonomis ir vaikais, rusai, totoriai, protestantai; kas gyvas, metę darbą ir užsiėmimą, subėgo žiūrėti procesijos. Paklausti jie kalbėjo: „Atėjome pažiūrėti, kaip katalikai garbina savo Dievą“.
Visos šios trys citatos vienaip ar kitaip susijusios su Dievo Kūno procesija: pirmosios dvi – iš šios procesijos metu giedamų giesmių, liudijančių Katalikų Bažnyčios tikėjimą į Eucharistinėje duonoje įsidabartinusį Kristų.
Trečioji citata – 1586 m. Vilniuje jėzuitų surengtos Dievo Kūno procesijos aprašymas – byloja apie procesijai teikiamą reikšmę, pastangą puošnumu ir prabanga pranokti kitus renginius. Tačiau iš citatų aiškėja dar ir tai, kad kažkas šioje procesijoje turi būti parodyta, pademonstruota. Kartu vienos giesmių žodžiai apie einantį Atpirkėją, – nuoroda, kad nešant konsekruotą Ostiją, kartu su tikinčiųjų minia eina pats Dievas, – greta demonstracinio Dievo Kūno procesijos elemento išryškina judesio, judėjimo svarbą: Katalikų Bažnyčios pasirodymą papildo procesijos teoforiškumas.
 |
| Vilniaus Dievo kūno procesija |
Šiedu elementai – demonstravimas ir judesys – neatsiejami, ir procesijos išsamus vaizdas galimas tik vienodai išryškinant jų abiejų svarbą bei juos akcentuojant ne kaip atskirus, o kaip tarpusavyje glaudžiai susijusius.
Tad kaip minėti elementai atsiskleidžia iš XV a. pabaigos – XX a. pradžios Vilniaus Dievo Kūno procesijų aprašymų? Būtent Vilniaus, mat čia jos buvo išskirtinės lyginant su kitais Lietuvos miestais – sostinėje procesijos sulaukdavo itin didelio miesto gyventojų dėmesio. Kokią žinią neša konsekruotos Ostijos išnešimas į viešumą, į ką nukreiptas šis aktas? Kaip šioje procesijoje atsiskleidžia judesio svarba?
Demonstruojant kovoti, mokyti, įtikinti
Neaišku, kada Dievo Kūno procesija Vilniuje surengta pirmą kartą, bet jau 1467 m. jas rengė bernardinai. Vis dėlto būtent jėzuitų akademinės veiklos Vilniuje laikais teatralizuota procesija tapo pagrindine bažnytinių renginių forma, o Dievo Kūno šventei skirtos eisenos – pagrindine vieša procesija. Netrukus po Tridento Susirinkimo, – kuriame, kaip žinia, naujam gyvenimui prikelta Grigaliaus Didžiojo tezė apie meną kaip Bibliją neraštingiesiems, – į Lietuvą atvykę jėzuitai procesijas laikė galinga, tikinčiuosius sutelkiančia priemone kovoje su Reformacija.
Įsigalint protestantizmui ir ėmus nykti Švč. Mergelės Marijos ir Švč. Sakramento kultui, buvo pradėjęs silpti ir procesijų praktikavimas. Procesija protestantų laikyta „agresyvia aukščiausio laipsnio Romos Bažnyčios puikybės ir pasirodymo prieš kitatikius demonstracija“.
Antai pirmajame 1570 m. protestantų giesmyne Aleksandras Rodūnietis, išvertęs eucharistinį himną, į vertimo tekstą įterpė tris naujus, protestantišką mokymą atspindinčius posmus, kurių vienas skamba: „Klauskit kožnas popiežiškį, / Jog Ponas neliepęs esti / Kūną savo nešinėti, / Nei skrynelėsna rakinti, / Nei Mišias parduoti, pirkti, / Nei žvakių apžadus statyti“.
 |
| Vilniaus Dievo kūno procesija |
Tad katalikiškosios Rerformos aktyvistai pirmiausia ir ėmėsi gaivinti nusilpusį Švč. Mergelės Marijos ir Švč. Sak-ramento kultą, Šv. Jonų bažnyčioje rengti iškilmingas Marijos ir Dievo Kūno švenčių procesijas Vilniaus gatvėmis.
Amžininkams didžiulį įspūdį paliko pirmoji 1586 m. Vilniuje jėzuitų surengta Dievo Kūno procesija, kurioje dalyvavo jų mokyklų studentai, ir giedoję jie taip puikiai, kad Vilniuje ir visoje Lietuvoje dar niekas nebuvo girdėjęs taip giedant. Eisena traukė vainikais, žalumynais, gėlėmis ir brangiais audiniais išpuoštomis gatvėmis, o sustojus garsiausi pamokslininkai sakė pamokslus.
Amžininkams didžiulį įspūdį paliko pirmoji 1586 m. Vilniuje jėzuitų surengta Dievo Kūno procesija, kurioje dalyvavo jų mokyklų studentai, ir giedoję jie taip puikiai, kad Vilniuje ir visoje Lietuvoje dar niekas nebuvo girdėjęs taip giedant.
Lietuvos jėzuitų provincijos istorikas Stanislovas Rostovskis netgi užfiksavo, kad po tos pirmosios Dievo Kūno procesijos daugybė jaunuolių metė protestantų mokyklas ir įstojo į jėzuitų vadovaujamas.
Panašias procesijas jėzuitai rengė ir vėlesniais metais. Dievo Kūno procesijos, nepaprastai puošnios, vaizdingos ir kaustančios dėmesį, kaskart pritraukdavo minias žmonių. Tad per vaizduojamąjį meną itin aiškiai išreikšta barokinė „įtikinimo teorija“ puikiai pasitarnavo Katalikų Bažnyčiai gaivinant tikėjimą realiu Kristaus Kūno buvimu Eucharistinėje duonoje. Reformatams akcentuojant žmogaus protą, Katalikų Bažnyčia į pirmą vietą kėlė jausmus, ir tai sulaukė tikinčiųjų atgarsio.
Ne veltui mokyklinis teatras, barokinės „įtikinimo teorijos“ šedevras, – o procesijos tapo viena įdomiausių jėzuitų teatrinės veiklos formų, – labiausiai išplėtotas buvo kaip tik tuose kraštuose, kur kova su Reformacija buvo sunkiausia.
Barokinėmis bažnytinėmis eisenomis siekta iššaukti ir sustiprinti dalyvių religinius
 |
| Vilniaus Dievo kūno procesija |
jausmus, čia svarbią vietą užėmė bendras giedojimas, kuris, „greta visų kitų barokinio meno elementų, didino žmonių emocinę įtampą, religinę egzaltaciją“, o alegorinės figūros, taikomosios dailės, architektūros darbai, oratorinis menas, profesionalioji bei liaudies muzika, šokio ir pantomimos elementai, fejerverkai, artilerijos pabūklų salvės, iliuminacijos ir kt. padėdavo pasiekti kuo didesnį dalyvių įspūdį, emocinį sujaudinimą.
Vėliau Dievo Kūno procesijų teatrališkumas nunyko, nors XIX a. Dievo Kūno procesija dar minima tarp svarbiausių Vilniaus Katedros švenčių. Žinia, Rusijos imperijos politika „lietuviškose“ gubernijose nestokojo antikatalikiškumo, ypač po 1863 m. sukilimo. Tad bažnytinių procesijų rengimas varžytas, greta kitko ir siekiant išvengti didelių žmonių susibūrimų. Iškilmingos, didelės procesijos miesto gatvėmis vėl pradėtos rengti 1905 m.
Demonstruojant kurti socialinį kūną
Dalyvauti Dievo Kūno procesijose žmones ragino ne tik vyskupai – netgi atskirų amatininkų cechų statutuose šiai temai skirti tam tikri nurodymai: štai XVII a. viduryje Vilniaus šaltkalvių cecho statuto 69 skirsnyje rašoma:
Tie, kurie nedalyvauja ten, kur cecho nariai privalo dalyvauti, o tai išvardinta straipsniuose, t. y. Dievo Kūno procesijose, šventųjų šventinime, viešuose renginiuose, išlydėtuvėse ir sutiktuvėse Karališkųjų Didenybių, mūsų mieliausių vyskupų, Vilniaus vaivadų, kada tai nurodo kilnusis magistratas, kas tik į šiuos renginius neatvyks, turi būti nubaustas šešiais lietuviškais grašiais.
 |
| Vilniaus Dievo kūno procesija |
Apie tai, kad Dievo Kūno šventės procesijoje privalo dalyvauti amatininkai, rašoma ir 1665 m. karaliaus Jono Kazimiero patvirtinto Vilniaus siuvėjų cecho statuto penktoje dalyje. Ten skelbiama, jog vyresnieji ir jaunesnieji tiek Romos, tiek graikų tikėjimo cecho nariai, kurie neatvyks į Dievo Kūno šventės procesiją, privalės sumokėti pabaudą – tam tikrą dalį vaško. O štai 1906 m. Dievo Kūno procesijos aprašyme, t. y. pirmosios tokios procesijos panaikinus carinės Rusijos draudimą, aptinkame gėdijimą už žmonių nepasirengimą procesijai.
Antai žinutė iš laikraščio „Kurjer litewski“: „Tarp tų blogiausiųjų [kurie prieš procesiją nepasipuošė namų] randame pastatą miesto valdybos, kuri dėl nežinomų mums priežasčių nemano, kad reikia dalyvauti iškilmėse. Toks mūsų miesto vadovų pasyvumas stebina dar labiau dėl to, kad buvo išpuošti net kai kurie žydų namai.“
Štai viename to paties laikraščio 1908 m. numeryje rašoma, kad Dievo Kūno procesijos metu „apipulti langus ir susigrūsti balkonuose yra labai neetiška ir neestetiška, nes religinė procesija negali būti reginys tinginiams ar abejingiesiems“. Daugelyje fotografijų, užfiksavusių Dievo Kūno procesijas, „matyti pro langus ir iš balkonų eiseną stebintys žmonės“.
Kaip pastebi Griciūtė, įdomiausia, jog ši žinutė patalpinta „Kurjer litewski“ nusikaltimų skiltyje.
Kaip suprasti šią iš pirmo žvilgsnio keistą, net amatininkų cechų statutuose fiksuojamą prievolę nepraleisti Dievo Kūno procesijos? Ir kaip aiškinti pustrečio šimtmečio vėliau išreiškiamą raginimą dalyvauti (jokiu būdu – priešingai negu spektaklyje arba pramoginiame renginyje – ne stebėti!)?
Jeigu sutiktume su antropologo Merwyno Jameso teiginiu, kad, kalbant apie Dievo Kūno šventę, kalbama ir apie kūną apskritai – tam tikrą, ypatingą kūną, Kristaus Kūną, bet vis dėlto kūną, – kitaip tariant, jeigu teologinę Dievo Kūno sampratą išplečiame iki materialios bei sociologinės kūno prasmės, tai tada galime teigti, kad Dievo Kūno procesija bendruomenėje veikia kaip vienijantis aktas, socialinę tvarką kuriantis aktas. Ypač miesto bendruomenėje, kur, kitaip negu provincijoje, stinga alternatyvių giminystės, ištikimybės, valdymo simbolių ir saitų.
 |
| Vilniaus Dievo kūno procesija |
Taigi ritualas reguliuoja socialinio kūno funkcijas: sprendžia konfliktus, subalansuoja visuomenės sluoksnių santykius, įgalindamas socialinį kūną veikti kaip fizinio kūno organų sistemą. Bažnyčia čia atlieka tarpininkės vaidmenį vienijant visuomenės sluoksnius, t. y. į vieningą visumą sutelkiant mišrią, konfliktišką masę. O vieningą visumą geriausiai išreiškia kūno simbolis, Bažnyčiai tai – Kristaus Kūnas.
Nuotraukoje matyti, kad vyskupas stovi prie Šv. Jonų bažnyčios įrengto altoriaus, o eisena tokia didelė, kad per Švč. Sakramento pagarbinimą priklaupę jos dalyviai jau yra Dominikonų gatvėje.
Kaip ne kartą užsiminta, Vilniaus Dievo Kūno procesijos sutelkdavo milžiniškas miestiečių minias: tai byloja ir XX a. pradžioje darytos fotografijos, ir pranešimai spaudoje:
Vienoje fotografijoje [...] matyti įdomus momentas, kai vyskupas stovi prie Šv. Jonų bažnyčios įrengto altoriaus, o eisena tokia didelė, kad per Švč. Sakramento pagarbinimą priklaupę jos dalyviai jau yra kitoje – Dominikonų – gatvėje. To meto spaudoje rašyta, kad procesija buvo 40-ies minučių ilgio, t. y. kad eiseną stebėdamas nuo pradžios, jos galą, t. y. po baldakimu einantį vyskupą, pamatai tik po 40-ies minučių. O kur dar minia paprastų tikinčiųjų.
1915 m. procesijoje dalyvavo 40 000 tikinčiųjų, – taigi bemaž trečdalis visų Vilniaus gyventojų. Tad pagrindo turi prielaida, kad privalėjimą ar vėliau raginimą dalyvauti procesijoje galima traktuoti kaip pastangą suvienyti miesto ir tikinčiųjų bendruomenę.
Tačiau kur minia, ten ir chaoso grėsmė. Kad minia būtų tokia, kokia yra bažnytinė procesija, pasak Eliaso Canetti, „pati švelniausia ir nekenksmingiausia masės forma, kokią tik galima įsivaizduoti“, reikia ją suvienyti iš vidaus.
Procesijos turėjo atitikti tam tikras normas – socialinio kūno kūrimas negalėjo vykti chaotiškai ar linksmai vien dėl linksmumo, puošniai vien dėl puošnumo. Barokinėms Dievo Kūno procesijoms tokia būdinga pastanga pasiekti kuo didesnį dalyvaujančiųjų emocinį sujaudinimą negalėjo peržengti tam tikros ribos, – ji turėjo būti nukreipta į dalyvaujančiųjų religinių jausmų žadinimą.
Todėl ekstazė, egzaltacija turėjo būti sankcionuota, suvaldyta, dozuota, antraip ji galėjo virsti orgija, anarchija, tam tikra masės maišto forma, o tada procesija būtų buvusi ne apjungiančioji, o griaunamoji jėga. Galėtume apibūdinti tai homeopatinio veikimo principu – tam tikra „vaistų-nuodų“ dozė gydo (kuria socialinį kūną), tačiau padauginus – žudo ir griauna (jį ardo).
Dievo Kūno procesijos pasižymėjo griežta vidine dalyvaujančiųjų hierarchinio išsidėstymo tvarka (daugiau ar mažiau tai būdinga visoms procesijoms), o tai kartu išreiškė ir kasdienybėje privalančią realizuotis socialinę tvarką: net jeigu atskirose šalyse ar regionuose Katalikų Bažnyčios procesijos turi specifinių, nacionalinių bruožų, visais laikais stengtasi laikytis bendrai nustatytos visuotinės tvarkos ir papročių. Vilniaus gatvėmis traukiančios Dievo Kūno procesijos daugeliu atžvilgių išliko nepakitusios ar mažai pakitusios iki pat XX a. pirmos pusės.
Pastovumas svarbus palaikant socialinę tvarką. Antai Vilniaus jėzuitų kolegijos dienoraštis kiek neįprastu būdu, bet gerai iliustruoja Dievo Kūno procesijos nekintamumą. Neįprastu, nes dienoraštį rašę asmenys tik užsimena apie patį faktą: dažniausiai paminima, kas laikė mišias, kokia kalba sakė pamokslą ir pan., tačiau visai nekalbama apie procesijos apipavidalinimą, jos prasmę. Jeigu nebūtų išlikę Dievo Kūno procesijų programų, kuriose fiksuojamas šių procesijų iškilmingumas, prabanga ir reikšmė, tai iš dienoraščio susidarytume įspūdį, kad tai buvusios paprastos, neefektingos eisenos.
Paminimi nebent netikėti, neįprasti įvykiai, kaip antai arklių užtrypti dalyviai. Dominuojantys prierašai „kaip įprasta“ ir pan. byloja ne vien tai, kad Dievo Kūno ir apskritai bet kuri kita procesija buvo įprastas dalykas, bet ir tai, kad jai buvo būdingas pastovumas. Mat ji vyko konkrečią dieną, kiekvienąsyk laikantis griežtai nustatytos tvarkos, hierarchinio išsidėstymo, kelis amžius einant tuo pačiu keliu: Vilniuje pirmoji stotis buvo prie šoninio Katedros portiko iš miesto pusės, antroji prie Šv. Jonų bažnyčios, trečioji prie Rotušės (vėliau prie teismo tribunolo). Ketvirtoji iš pradžių buvo prie Šv. Marijos Magdalietės, o vėliau šalia Šv. Kryžiaus (bonifratrų) bažnyčios.
1906 m. atnaujinus procesiją dvi pirmosios stotys liko senojoje vietoje, tik trečioji persikėlė prie Šv. Kotrynos, o ketvirtoji – prie Šv. Jurgio bažnyčios.
1906 m. atnaujinus procesiją dvi pirmosios stotys liko senojoje vietoje, tik trečioji persikėlė prie Šv. Kotrynos, o ketvirtoji – prie Šv. Jurgio bažnyčios. Nuo ketvirtosios stoties procesija Šv. Jurgio (dabar Gedimino) prospektu pajudėjo atgal link Katedros aikštės, kur visus palaimino vyskupas.
Pasak Liepos Griciūtės, ir 1906 m., ir vėlesnių metų iškilmės vyko panašiai: pirmiausia Katedroje buvo aukojamos šv. Mišios, o paskui eidavo bendra procesija miesto gatvėmis. Tik nuo 1908 m. procesija iš ketvirtadienio buvo perkelta į sekmadienį.
Dievo Kūno procesijos pastovumą liudija ir ištisus šimtmečius mažai kitęs estetinis vaizdas. Pasak Griciūtės, netgi XX a. pirmoje pusėje laikytasi dar XVII a. parašyto Romos apeigyno reikalavimo, skelbiančio, kad „Bažnyčia ir kelkraščiai, kuriais bus einama, išpuošiami audeklais, puošniais užtiesalais bei šventųjų paveikslais, tačiau ne profaniškomis ir paprastomis figūromis, o vertingais puošmenimis“.
Namai, kaip ir anksčiau, puošti kilimais bei gobelenais. Tad Rusijos imperijos įvesti apeigų suvaržymai ir draudimai didesnės įtakos tradicijai neturėjo, pokyčiai įvyko vėliau, jau XX a.
Erdvės sakralizavimas: nukreiptumas į išorę ir judėjimas ratu
Kiekviena procesija pirmiausia yra judėjimas, vis dėlto judesio svarba skirtingose procesijose nevienoda. Pagal tai procesijas galima skirstyti į dvi grupes: kai paprasčiausiai einama nuo vieno taško iki kito, taigi pats judesys čia tėra priemonė tikslui pasiekti (laidotuvių procesijos, žengimas prie altoriaus mišių metu ir t. t.), ir kai pats judesys (ryškiausiu pavidalu tai atsiskleidžia Dievo Kūno procesijos tradicijoje) – tokiose procesijose netgi stotis, prie kurių sustojama, galima laikyti judesio dalimis. Kalbant apie šias procesijas itin svarbu tai, kad tuo momentu, kai baigiasi judėjimas – o juk procesija visada juda tik į priekį, – baigiasi ir pati procesija.
Kaip matyti iš aprašymų, Vilniaus Dievo Kūno procesijai taip pat būdinga judėjimo ratu schema (nors, suprantama, miesto gatvėmis procesija negali išlaikyti taisyklingos apskritimo formos, – vis dėlto svarbiausia, kad ratas užsidaro), tad ir grįžimas į tą patį tašką, iš kurio išeita, įgyja ypatingą reikšmę – fizine prasme net ir pasibaigęs judėjimas (o tai, kaip minėta, reiškia ir procesijos pabaigą) rato schemos dėka, pasak Karlo Rahnerio, „nesiliauja sukęsis [...] taigi vieną kartą per metus mums, krikščionims, kasdienybės kelias virsta via triumfalis, ir mes einame iš paskos tam, kuris, nešdamas savyje gyvybę, tapo mūsų gyvenimu, pasidalijęs su mumis savo mirtimi. Jis eina nesustodamas“.
Kaip gi „kasdienybės kelias virsta via triumfalis“? Kartu kaip atsiskleidžia teoforinis Dievo Kūno procesijos charakteris?
Dievo Kūno procesijoje svarbų vaidmenį atlieka erdvė, per kurią ir kurioje juda procesija. Judėjimas ir erdvė glaudžiai susiję, erdvė niekada nelieka ir negali likti nuošalyje: judant erdvė apleidžiama, peržengiama, į ją įžengiama. Judesiu procesija sujungia skirtingas erdves į vieną, taip sukurdama savo erdvę. Taip procesija tarpusavyje apjungia žmones, kurie bendru veikimu ir bendru to veiksmo tikslu kuria savo tapatybę (bendruomenės, miesto, regiono, šalies, religijos pagrindu ir t. t.). Taigi sąlytis su erdve daro įtaką ne tik pačiai erdvei, bet ir procesijos dalyviams.
Nežiūrint kultūrinių skirtumų lemtos įvairovės, teoforinio pobūdžio procesijos kaip ritualo tikslas yra bendras visoms kultūroms – tai erdvės sakralizavimas, laikinas ribos tarp sakralumo ir profaniškumo pašalinimas, atsiribojimas nuo kasdienio laiko ir kasdienės erdvės. Teoforinėms procesijoms labiausiai būdinga tai, kad jos paveikia, pakeičia tą erdvę, į kurią įžengia, per kurią pereina. To pokyčio esmę sudaro erdvės pašventinimas.
Kartu šioje procesijoje labai ryški vidaus–išorės priešstata. Judėjimas joje pabrėžtinai orientuotas į išorę. Dievo Kūno procesija, iš vidaus į išorę išnešdama tai, kas yra šventa, ją, profanišką išorę, pašventina. Dievo Kūno procesijoje nešamas Švč. Sakramentas bei liturginiai reikmenys – monstrancija, kryžius, vėliavos, altorėliai, žibintai, paveikslai (Vilniaus Dievo Kūno procesijose iki XIX a. dar ir gyvieji paveikslai) ir kt. yra lyg tam tikri mediatoriai, kurių dėka apsireiškia dievybė arba sakralizuojančioji jėga.
Dievo Kūno procesijoje erdvės pašventinimas pirmiausia vyksta per Švč. Sakramente įsidabartinusį Kristų. Pats Kristus negali liesti žemės, kelio, kuriuo einama, todėl jis nuklojamas gėlėmis, kilimais ir pan. Taip esamas žemiškas kelias, kaip skelbia pradžioje cituota giesmė iš XX a. pirmos pusės giesmyno, paruošiamas eiti Dievui: iš viršaus kelią dengia smilkalų dūmai ir nešamas baldakimas, iš šonų kelio ribas ženklina vėliavų, altorėlių, žibintų smailės ir pan.
Puošybos elementai ir vidinei erdvei įprastos detalės (kaip antai namus puošiantys kilimai, gobelenai ir kitokie medžiagos audeklai) padeda išorinėje erdvėje sukurti sakralią erdvę, kuri turi daug bendrumų su vidine erdve, tačiau, kitaip negu pastaroji, yra judanti, kilnojama.
Tuo gerai iliustruojamas teoforinis Dievo Kūno procesijos charakteris – procesija juda ne link to, kas sakralu, o pati šventybė juda kartu su procesija ir pašventina tą erdvę, kuria juda. Dievas ir žmonių minia šioje procesijoje lydi vienas kitą. Išorinės, profaniškos erdvės puošimas tad yra tarytum „lakmuso popierėlis“, akims regimai parodantis, kaip į profanišką erdvę išnešamas Dievo Kūnas viską pašventina.
