J.Markulis gimė 1913 metais Pitsberge, Pensilvanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Jo motina, sulaukusi žinių apie nemažą palikimą, po kurio laiko emigracijoje grįžo į Lietuvą. Apie savo tėvą J.Markulis niekada per daug nepasakojo. Buvo užsiminęs, kad šis dirbo šachtininku, tačiau vėliau tai pasirodė netiesa.
Vaikystėje sulaukė patyčių
Pasak istoriko, Seimo nario Arvydo Anušausko, išleidusio knygą „Išdavystė. Markulio dienoraščiai“, J.Markulio vaikystė ir jaunystė nebuvo lengva. Iš Amerikos atvykusį vaiką užgauliojo ir iš jo šaipėsi vietiniai vaikai.
„Jis buvo tapęs vietinių patyčių objektu. Vėliau jo dienoraščiuose matyti ryški antipatija kaimui. Kaimui kaip tamsos šaltiniui“, – pasakojo A.Anušauskas.
Istorikas pastebėjo, kad J.Markulis itin anksti suprato, kad nori tapti kunigu. Pirmuosius įrašus apie tai savo dienoraštyje jis parašė, kai jam buvo tik 15 metų. „Jau po dvejų metų, 1930 metais, jis įstojo į kunigų seminariją“, – sakė A.Anušauskas.
Jis pabrėžė, kad tiek mokslas kunigų seminarijoje, tiek Vytauto Didžiojo universiteto teologijos studijos J.Markulį formavo kaip asmenybę. Dalį įgytos patirties jis vėliau pritaikė tam, kad įtikintų ir patrauktų į savo pusę žmones.
„Jis gebėjo gražiai dėstyti savo mintis, gebėjo kalbėti ir kartu nieko nepasakyti“, – apie J.Markulio asmenybę pasakojo istorikas, pabrėždamas, kad jis parašė ir vieną pirmųjų Lietuvoje oratorystės vadovėlių.
„Teko susitikti su keliasdešimt jo buvusių studentų, tai visi kaip vienas minėjo jo oratorystę, gebėjimą vaizdingai kalbėti, patraukti. Tie sugebėjimai pritraukdavo ne tik jo studentus, bet ir besimokančius kituose fakultetuose“, – pridūrė jis.
Kunigystę J.Markulis metė neatsitiktinai. Jo gyvenime atsirado būsimoji žmona Aldona. „Su ja susipažino tais pačiais metais, kai metė teologijos studijas ir perėjo į medicinos mokslus. Knygoje aš netgi paminiu, kad jis buvo pradėjęs rašyti eilėraščius. Nieko ypatingo, bet tarp žmonių, kurie vertino jo eilėraščius, buvo ir toks poetas Mykolas Linkevičius, mėgęs bohemišką aplinką“, – apie daugialypę būsimo išdaviko asmenybę kalbėjo A.Anušauskas.
Žmones matė kaip „medžiagą“
Istorikas pabrėžė vieną dienoraščio įrašą, kuris atskleidė J.Markulio požiūrį į žmones. Rinkdamasis profesiją jis mėtėsi tarp psichiatrijos ir patologinės anatomijos. „Man labiau patinka dirbti su gyvąja medžiaga“, – ciniškai dienoraštyje rašė jis.
1936 metais J.Markulis buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. Dešimt mėnesių mokymų turėjęs vyras gavo atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnį. „Karo mokyklos mėnesiai jį paveikė. Jis tą laiką vadino grubia dresūra“, – pasakojo A.Anušauskas.
„Iš to kurso daug žmonių pasuko į mokslą, okupacijos metu – į rezistenciją… Pavyzdžiui, ten jis susipažino su Jonu Noreika, Julijonu Būtėnu“, – pridūrė istorikas.
Tiesa, J.Markulis nemėgo bendrauti su kitais karo akademijos studentais, kurie gyveno su juo. Jis rinkdavosi kitų būrių karius, kurie jo taip artimai nepažinodavo.
A.Anušausko teigimu, J.Markulį tarpukario metu netgi buvo galima vadinti oficialiu patriotu. Jis, kartu su kitais dvylika kursantų, buvo gavęs Gedimino ordino trečiojo laipsnio medalį.
Bet viskas pasisuko visai kita vaga, kai Lietuvą galiausiai okupavo sovietai. „Jis kažkaip sklandžiai įsiliejo į sovietinį mokslo elitą. 1944 metai, Lietuva gerokai ištuštėjusi, inteligentai išvažiavę, mokslininkai išvažiavę, jo vadovas, pas kurį jis ketino rašyti disertaciją, išvažiavęs. Čia atsivėrė karjeros galimybė ir jis tapo katedros vedėju. Tas šuolis nuo mokinio iki katedros vedėjo bet kam susuktų galvą, aš manau, kad ir jam susuko“, – svarstė A.Anušauskas.
Norėjo akademinės šlovės
„Universitete jis pasakė gražią prakalbą, kur kvietė atkeršyti teutonams, pabaigė ją prancūzų himno žodžiais. Ir iš karto po to – jo sulaikymas. Tuo metu egzistavo praktika sulaikyti paslapčia. Įsitempė į automobilį, nuvežė kur reikia, ištardė, sužinojo, ką reikia, verbuoja“, – pasakojo istorikas.
J.Markulis pasidavė verbavimui. Pasirinko slapyvardį „Ąžuolas“. Iš pradžių jis nebuvo aktyvus veikėjas, tačiau viską pakeitė 1945 metų ruduo, kai Ukmergėje buvo sulaikyta jo žmona Aldona, dirbusi mokytojų seminarijoje. Spėjama, kad paleista ji buvo tik po J.Markulio įsikišimo, mat vietinis saugumas tikrai nežinojo, kieno žmoną sulaikė.
A.Anušausko manymu, J.Markulį į išdaviko liūną nuvedė ne tik išgyvenimo instinktas, bet ir geresnio gyvenimo bei netgi akademinės šlovės siekis.
A.Anušausko manymu, J.Markulį į išdaviko liūną nuvedė ne tik išgyvenimo instinktas, bet ir geresnio gyvenimo bei netgi akademinės šlovės siekis.
„Vis dėlto tai buvo ir karjeros laikas. Vėliau jis sudarė sau net tokį sąrašą, kur aiškino, kodėl bendradarbiavo su tuometiniu MGB, sovietiniu saugumu. Ten buvo maždaug aštuoniolika punktų, tokių kaip karjera, disertacija, pagalba vienoje ar kitoje srityje, sudarytos galimybės. Buvo ir jo prašymas, kad paleis vieną ar kitą jo pažįstamą asmenį. To nepadarė. Paleistas buvo tik vienas žmonos giminaitis“, – aiškino knygos apie J.Markulį autorius.
Be to, J.Markulis savo užrašuose dėstė tariamus idealistinius motyvus, kurie vedė išdavinėti už Lietuvos laisvę kovojančius žmones. „Kam tai reikėjo aukotis, nes grėsė visam Nemuno kraštui reali mirtis, išnykimas ir ėjau gelbėti klystančių, ėjau gesinti brolžudikiškų beprasmių žudynių gaisro“, – rašė J.Markulis.
Šaltakraujiškos išdavystės ir gudrios pinklės
J.Markulis pažinojo daug inteligentų, vokiečių okupacijos metais dalyvavo rezistencinėje veikloje, todėl ilgą laiką daug kam nekėlė įtarimo. Partizanams jis prisistatydavo slapyvardžiais Erelis ir dr. Narutavičius.
Pirmosios jo, kaip agento, užduotys buvo sekti savo katedros kolegą ir kito, VU Humanitarinio fakulteto dėstytoją istoriką Bronių Dundulį. 1945 m. vasarą pasinaudojęs senaisiais LLA ryšiais, po apsilankymo Kirdeikiuose išdavė kunigą Petrą Liutkų-Juodąjį Petrą ir pirmąjį Vytauto apygardos vadą kapitoną V.Gumauską-Gailių.
1946 m. MGB nurodymu įkūrė tariamą pogrindinį Vienybės komitetą, kurio tikslas – suvienyti ir likviduoti visą ginkluotą pogrindį. 1946 m. birželio 6 d. su Tauro apygardos partizanais Juozu Lukša ir Algiu Varkala bei iš Vakarų atvykusiais Jonu Deksniu-Daunoru ir Vytautu Staneika pasirašė aktą apie vieningos organizacijos – Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio – įsteigimą.
1946 m. rugpjūčio 12 d. Vilniuje surengė partizanų vadų pasitarimą, po kurio suimamas ir vėliau sušaudomas Didžiosios Kovos apygardos vadas Jonas Misiūnas-Žalias Velnias. 1946 m. rudenį vykdydamas čekistų užduotis, įkūrė Vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų štabą, kurio daugumą narių sudarė NKVD agentai. 1946–1948 m. dalyvavo bemaž visose svarbesnėse čekistų operacijose naikinant Lietuvos partizanų vadovybę.
Nepaisant to, kad J.Markulis staiga pakilo karjeros laiptais ir išsilaikė įtakingame akademiniame poste, partizanams įtarimų jis nesukėlė. Pasak istoriko, tuo metu tiesiog nebuvo priemonių ar galimybių sužinoti tokių asmenų gyvenimo užkulisius.
„Nebuvo socialinių tinklų ir niekas nežinojo apie tas jo kalbas universitete. Galėjo žinoti vienas kitas studentas, bet tuo metu kalbas sakė daug kas ir nebūtinai jie buvo labai raudoni. Galėjo ir Balys Sruoga kažką palankiai pasakyti, o valdžia jam per galvą… Partizanai negalėjo visko žinoti. Jei būtų žinoję kai kurias aplinkybes, gal ir būtų kilę abejonių, tačiau sąlygų tam nebuvo, vyravo cenzūra“, – teigė A.Anušauskas.
Užburdavo kalba
1947 metų sausio mėnesį Juozas Lukša demaskavo J.Markulį. Tauro, Dainavos ir Kęstučio partizanų apygardos nuo jo veiklos atsiribojo. Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys įsakė Erelį likviduoti. Tiesa, J.Markulis dar kurį laiką veikė, kol buvo galutinai demaskuotas, ir tik 1948 metais buvo išsiųstas į Leningradą, bijant susidorojimo.
„Jis mokėjo labai gražiai pakalbėti. Tokios būdvardžių gausa pasižyminčios kalbos yra retos, nes kai išimi būdvardžius, tai žiūri, kad lieka tuščias lapas“, – apie J.Markulio sugebėjimą neįkliūti pasakojo A.Anušauskas.
„Karo sąlygomis, kai negali patikrinti informacijos, tai veikiama intuityviai. Sakyčiau, kad jis buvo labiau išskaičiuotas, iššifruotas, nei pamatyta reali jo išdavystė“, – pridūrė istorikas.
Pats J.Markulis mėgo sovietiniam saugumui rašyti detalias, ilgas ataskaitas.
Pats J.Markulis mėgo sovietiniam saugumui rašyti detalias, ilgas ataskaitas. Jose dėsto apie 1400 išduotų fiktyvių dokumentų, kuriuos jam teikdavo saugumas. Šiuos dokumentus J.Markulis už pinigus parduodavo partizanams. Juose būdavo tikros nuotraukos, tačiau suklastoti visi kiti duomenys.
„Šis skaičius gali būti išpūstas, tačiau skaičiai yra dideli. Oficialiose ataskaitose kalbama apie pusė tūkstančio, tačiau operacija tikrai buvo platesnė. Be to, Markulis siuntė dezinformaciją į Vakarus. Jis dezinformuodavo apie padėtį Lietuvoje, apie pasipriešinimą, apie MGB metodus, terorą. Kontaktuodavo jis per Joną Deksnį. Įgavo tą kanalą ir juo naudojosi gana ilgai“, – pasakojo A.Anušauskas.
„Kritusių partizanų lavonų jau nebeguldo ant trinkų“, – savo laiške J.Deksniui rašė J.Markulis 1946 metais, nepaisant to, kad viešos partizanų egzekucijos ir jų palaikų demonstravimas vyko iki pat 1949 metų pabaigos.
J.Markulis siųsdavo į mirtį ne tik partizanus. Jo rankose įkaitais buvo atsidūrę ir partizanų šeimų nariai, kurių likimą jis galėdavo nuspręsti. Būtent todėl J.Markulis galėjo vykti pas partizanus net ir įtarinėjamas, kad gali būti susijęs su išdavystėmis.
Atpildo nesulaukė
Pats išdavikas save užrašuose stengėsi nuolat motyvuoti ir vaizdavo savotišką prisitaikymo filosofijos pranašą.
„Kam žūti, jei galima gyventi, kad ir košmare <...> Gyvenimas geriau negu mirtis <...> Lietuviai žudo lietuvius“, – tokiomis frazėmis save įkvėpti bandė partizanus MGB išdavinėjęs J.Markulis.
„Kam žūti, jei galima gyventi, kad ir košmare <...> Gyvenimas geriau negu mirtis <...> Lietuviai žudo lietuvius“, – tokiomis frazėmis save įkvėpti bandė partizanus MGB išdavinėjęs J.Markulis.
A.Anušausko teigimu, J.Markulis šiuo požiūriu netgi buvo pažengęs gerokai į priekį. „Nei saugumas, nei partiečiai dar nepagavo jo minčių esmės. Tos mintys buvo jiems labai naudingos“, – apie tolesnį sovietinių nusikaltimų teisinimą kalbėjo istorikas.
Šešerius metus Leningrade pratūnojęs J.Markulis, kuris su savimi visur nešiojosi iš saugumo gautą pistoletą – brauningą, keršto taip ir nesulaukė.
„Dauguma jo išduotų žmonių nenorėjo nei galvoti, nei žinoti, kad toks žmogus egzistuoja, nei turėti jokių reikalų“, – teigė A.Anušauskas.
1954 metais grįžęs į Lietuvą J.Markulis dėstė Vilniaus universitete. Tapo docentu, medicinos mokslų daktaru. Gyvenimo pabaigoje partizanus į mirtį siuntęs išdavikas buvo Patologijos ir medicinos katedros vedėjas.
Vienas šaltakraujiškiausių Lietuvos išdavikų ir kolaborantų mirė 1987 metais Vilniuje, būdamas 74 metų. Atpildo už savo nusikaltimus ir šimtų žmonių gyvybes jis nesulaukė.
Tiesa, grįždamas iš Leningrado J.Markulis rašė: „Dešimt procentų Lietuvoje mane laiko antisovietiniu gaivalu, o devyniasdešimt procentų – išdaviku ...“. Skliausteliuose prie tų, kurie jį laikė išdaviku J.Markulis parašė: Motina.
