Filosofas, knygos „Partizanų kovos Lietuvoje“ autorius Kęstutis Girnius sako, kad šia proga A.Ramanauskui–Vanagui skiriamas dėmesys rodo, kad lietuviai ima atviriau įvertinti šalies istoriją, nes partizaninis judėjimas ilgus metus buvo užmarštyje.
„Iš dalies egzistavo sąmoninga tautinė amnezija, nes tai svarbus, bet ir kontroversiškas laikotarpis. Manau, kad dėmesys Ramanauskui yra mėginimas atviriau pažiūrėti į savo praeitį ir pripažinti, kad buvo ir didvyriškumo, ir žmonių, kurie buvo pasiryžę aukotis ir kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės“, – antradienį BNS sakė filosofas K.Girnius.
Jo vertinimu, apie partizanus Lietuvoje atviriau imta kalbėti pastaruosius penkerius metus. Iki tol buvusią tylą jis aiškino buvusių komunistų nenoru pripažinti, kad okupacijos metu buvo ir kitas kelias.
„Tai buvo jautri tema. Pagrindinė priežastis – tai valdančiųjų nenoras pripažinti, kad buvo ir kitas kelias – ne tik dirbti Lietuvai pagal Maskvos nurodymus. Čia skiriamės nuo prancūzų, kurie tučtuojau sukūrė kovojančios Prancūzijos įvaizdį, nors kovota mažiau ir vėliau nei buvo skelbiama. Tema opi ir dėl civilių aukų“, – sakė K.Girnius.
Siekdamas pabrėžti partizanų pasipriešinimo svarbą kovojant prieš sovietų okupaciją, Seimas 2018-uosius paskelbė A.Ramanausko–Vanago metais.
„Vanagas – vienas iš tų žmonių, kurie nutarė, kad reikia kovoti dėl Lietuvos laisvės, nors sėkmės tikimybė maža, o tikimybė, kad žūsi nelygioje kovoje yra didelė. Yra tokie momentai, kai žmogus turi rinktis“, – sakė K.Girnius.
A.Ramanauskas–Vanagas dirbdamas pedagogu Alytaus mokytojų seminarijoje papuolė į sovietų saugumo rankas. Jam teko rinktis – dirbti slaptuoju bendradarbiu arba išeiti į mišką, ir jis pasirinko kovotojo kelią.
K.Girniaus teigimu, 1944 metais, prasidėjus partizaniniam pasipriešinimui, lietuviai buvo subrendusi tauta, nenorėjusi gyventi vergijoje, todėl parama partizanams buvo stipri.
Dauguma partizanų išėjo į mišką vildamiesi, kad priešindamiesi sovietų okupacijai sulauks Vakarų intervencijos ir jie neleis Sovietų Sąjungai užimti tų teritorijų, dėl kurių Vakarai kovojo prieš nacius. Tačiau jau 1948-1949 metais buvo aišku, kad intervencijos nebus.
Vis dėlto, pasak K.Girniaus, dauguma partizanų vistiek nepadėjo savo ginklo ir toliau tęsė ne ginkluotą kovą, bet mėginimą palaikyti nepriklausomybės idėją.
„Partizanai išėjo į mišką tikėdami, kad jie bent tokiu signalu duos žinią Vakarų pasauliui, kad Lietuva nori savo nepriklausomybės, yra pasiryžusi dėl jos kovoti. Kitaip sakant, siųs signalą, kad Vakarai ateitų ir padėtų. Ir to negalima paneigti“, – teigė K.Girnius.
Pasimokyti idealizmo
Pasak istoriko Mindaugo Pociaus, dabartinė visuomenė iš A.Ramanausko–Vanago ir kitų partizanų galėtų pasimokyti idealizmo bei tikėjimo savo vertybėmis.
„Šiuolaikinėje Lietuvoje labai trūksta idealizmo. Be idealizmo negalėjo būti ir pasipriešinimo. Dėl tikslo partizanai paaukojo savo asmeninį gyvenimą. Asmeniniai interesai nustumti į antrą planą ir viskas atiduodama bekompromisinėje kovoje dėl valstybės, visuomenės, tautos intereso“, – antradienį BNS sakė M.Pocius.
A.Ramanauskas–Vanagas vadovavo Dzūkijos partizanams, 1949 metais su kitais partizanų vadais jis pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją.
Ginkluota kova dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vyko nuo 1944 iki 1953 metų. A.Ramanauskas–Vanagas buvo suimtas 1956 metais, sovietų žiauriai kankintas, o kitais metais jam įvykdyta mirties bausmė.
