Tai, kas vyko Lietuvoje 1991 m. sausio 13-ąją, Latvijoje pasikartojo lygiai po savaitės – sausio 20-ąją. Iškart po tragiškų Sausio 13-osios įvykių Lietuvoje buvo nuspręsta, kad Rygoje reikia apsaugos – spontaniškai senamiestyje barikados buvo statomos ten, kur įsikūrusi Aukščiausioji Taryba ir radijas. Žmonės buvo kviečiami ginti vyriausybę, Seimą, taip pat – radiją ir televiziją. Barikadoms statyti tuomet buvo panaudotos kriauklės, senos durys, metaliniai lovų rėmai, viskas apjuosta spygliuotos vielos tvora. Barikados buvo stiprinamos ir žemės ūkio bei kita sunkiasvore technika.
Per susišaudymą prie Vidaus reikalų ministerijos tarp OMON pajėgų ir Latvijos policijos pareigūnų žuvo penki žmonės. Ginant ministeriją žuvo du latvių pareigūnai, taip pat – pora įvykius filmavusių operatorių ir vienas atsitiktinis praeivis – jaunas berniukas.
LRT RADIJO korespondentas Rygoje A.Vaikutis pasakoja, jog latviai barikadų dienas mini Bastionų kalne, Rygos centre. „Prieš sausio 13-ąją kalne kasmet degamos žvakės, giedami Lietuvos ir Latvijos himnai, susirenka nemažai žmonių. Vyksta įvairių renginių, o sausio 20-ąją Latvijos gyventojai paprastai renkasi tose vietose, kuriose būrėsi per sausio įvykius – prie radijo, Seimo, vyriausybės, prezidentūros. Tą dieną kūrenami laužai, žmonės vaišinami karšta arbata. Barikadų gynėjams tuomet taip pat buvo nešamas maistas, arbata.
Nemiegodami kiauras paras transliavo žinias per radiją
Latviai nusprendė pakviesti būrį lietuvių, kurie rinktų informaciją, o Latvijos radijas galėtų transliuoti žinias lietuvių kalba.
Kaip pasakoja A.Vaikutis, kai buvo išgirsta, jog Lietuvoje prasidėjo nacionalinio transliuotojo puolimas, latviai nusprendė pakviesti būrį lietuvių, kurie rinktų informaciją, o Latvijos radijas galėtų transliuoti žinias lietuvių kalba, kad lietuviai galėtų išgirsti objektyvias žinias.Teigiama, kad susirinkę talkininkai niekada nebuvo dirbę žurnalistinio darbo – jie buvo įvairių profesijų žmonės.
„Skaityti lietuviškų žinių žmonės rinkosi mėnesį–du. Jie kasdien atvykdavo į Latvijos radiją. Kompiuterių tais laikais nebuvo, todėl Latvijos žurnalistai duodavo laikraščių, žmonės skambindavo giminėms į Lietuvą ir klausdavo, kas vyksta įvairiuose miestuose. Jei lietuviai pranešdavo, kad gatvėmis rieda sovietų tankai, tai pranešdavo ir žiniose“, – pasakoja A.Vaikutis.
Juozas Kružikas, Latvijos lietuvių politinių kalinių ir tremtinių draugijos pirmininkas, apdovanotas ir Sausio 13-osios atminimo medaliu, prisimena, kaip teko dirbti Latvijos radijuje per sausio įvykius.
„Sigitai Kazlovskai kuri taip pat priklausė Latvijos tautos frontui, sausio 13-osios naktį 2 val. paskambino iš fronto, kad kuo greičiau atvažiuotų į Latvijos radijo namus. Ji gyveno nuo Rygos apie 30 km. Jai atvykus į radiją, ji pasikvietė draugę Reginą Beliavską iš Kupiškio. Ji į radiją atkeliavo 6 val. ryto, galiausiai prie jų prisijungiau ir aš“, – LRT.lt pasakojo J.Kružikas.
Pasak pašnekovo, buvo siekiama, kad Latvijos radijo klausytųsi ir lietuviai: „Latviai norėjo, kad Lietuva, kaip ir Latvija, būtų nepriklausoma, todėl jie ir palaikė mus. Juos domino viskas, kas vyksta Lietuvoje.“
A.Vaikučio žiniomis, 1991-aisiais visoje Latvijoje buvo per 30 tūkst. lietuvių. Lietuviai, LRT RADIJO korespondento teigimu, labai aktyviai dalyvavo ir ginant svarbiausius objektus Rygoje, stovėjo prie svarbesnių objektų, taip pat budėjo ir mažesniuose miestuose: „Moterys Daugpilyje vežė susirinkusiems arbatos ir sumuštinių. Buvo lietuvių medikų – gydytojų ir seselių, – kurie buvo pasiruošę padėti.“
Lietuvių ir latvių draugijos Kauno skyriaus pirmininkas, ilgametis KTU dėstytojas Gediminas Adlys sako, kad lietuviai atliko svarbų vaidmenį Latvijoje.
„Lietuvis latviui – kaip latvis, tokios pat nuostatos, požiūrio. Galima sakyti, kad tuo metu lietuviai jautėsi kaip latviai, mąstė kaip latviai, palaikė Latvijos siekius. Tuo metu kitos kai kurios tautinės mažumos lūkuriavo, buvo ir priešiškų.
Per didžiuosius įvykius Lietuvoje lietuviai savo kaimynams aiškino, kas vyksta jų gimtinėje. Latvijos lietuviai buvo dideli Lietuvos reikalų ambasadoriai. Apskritai, jei būdavo kokie nors renginiai ar mitingai, be lietuvių žodžio latviai neapsieidavo, jie aiškino apie esamą padėtį Lietuvoje, kartu parodydami vienybę ir solidarumą su latviais, kad esame viena tauta, kaip sako poetai. Toks solidarumo jausmas buvo pabrėžiamas visą laiką – jokių abejonių dėl ateities“, – LRT.lt kalbėjo G.Adlys.
