PAKELIUI Į VILNIŲ
XVII–XVIII amžių Lietuva Vakarų Europos žmonėms nebebuvo tokia tolima, pasaulio pakraštyje įsikūrusi šalis, kaip Henrio Bolingbroko ar Jono Lietuvio laikais. Tačiau keliautoją stebindavo Lietuvos gamta, žmonių papročiai, keliai ar gastronominė kultūra.
Anglų dvariškis, keliautojas, rašytojas Samuelis Lewkenoras, 1600 metais labai tiksliai aprašė savo laiko Vilnių: „..Vilnius yra didelis ir turtingas Lietuvos arba Littow kunigaikštystės miestas, sostinė, įsidėsčiusi ant Vilijos upės kranto, slėnyje tarp daugybės kalnų ir galingų eglių miškų. Vilniuje yra dvi pilys ir neseniai iškilo graži ir erdvi jėzuitų kolegija...“ To meto Vilnius buvo daugiakultūris miestas: „…jame yra daug gražių vienuolynų. Tarp jų yra ir viena protestantų bažnyčia. Kita bažnyčia yra skirta profesoriams liuteronams. Mieste religija yra reiškiama atvirai, pavyzdžiui, rusėnai čia turi daug ištaigingų šventyklų. Visais atžvilgiais jie laikosi graikų religijos [apeigų]. Žydams čia taip pat leidžiama turėti savo sinagogas. Netoli Vilniaus, jo priemiestyje gyvena daug totorių, kurie kalba savo gimtąja totorių kalba ir praktikuoja mahometonų religiją...“.*
Anot mums jau pažįstamo anglų teologo, sudarytojo, mediko Johno Truslerio, pagrindinis Lietuvos diduomenės maistas buvo „jautiena arba veršiena; aviena nėra labai vertinama; elnių, laukinių paukščių ir upių žuvų jie turi daug, bet jūrų žuvų – ne. Jie valgo mažai duonos, nors turi daugybę javų – pirmenybę teikia šakniavaisiams, kuriuos ruošia įvairiais būdais; sriubos ir sultiniai jiems nerūpi, mėsos taip pat itin stipriai nekepa; padažams naudoja daug šafranų ir prieskonių ir stipriai sūdo visus patiekalus. Jei be saiko mėgsta kiaulieną. Žirniai yra skiriami aukštesnio rango žmonėms, jei taip pat mėgsta grybus ir raugintus kopūstus, kuriuos laiko ištisus metus. Paprastai jie geria alų, kuris kartais būna gaminamas vien tik iš salyklo, o kartais būna prideda kitokių maltų javų. Lietuviai taip pat gamina midų ir midų su prieskoniais arba žolelėmis (metheslin); iš Vengrijos, Prancūzijos, Ispanijos, Italijos ir Vokietijos jie importuoja daug vyno. Visi jų stiprieji gėrimai ir degtinė yra varoma iš kviečių, miežių, avižų, sidro ir kt. Šiuos gėrimus geria visi paprasti žmonės; nors kartais, žiemą, juos vartoja ir aukštesnės klasės žmonės, kurie [gėrimus] pagardina anyžiais, cinamonu ir kitais prieskoniais. Visi jų alkoholiniai gėrimai yra stiprūs ir tinkami jų užgrūdintam gyvenimui“.*
Didesni pokyčiai Lietuvos virtuvėje įvyksta tik XIX amžiuje. Tuo laiku parašomos pirmosios Lietuvoje gastronomijos knygos, kelios dešimtys lietuviškų patiekalų pasklinda Europoje, pakliūva į lenkiškas, vokiškas, rusiškas ir net prancūziškas gastronomijos knygas, o Vilniuje perimama Paryžiaus restoranų kultūra, kuriasi specializuotos cukrainės. Pateikiamas bobelės su romu receptas – kaip tik iš vienas iš tokių, būdingų senojo Vilniaus skanėstų.
[* Rūtos Statulevičiūtės-Kaučikienės vertimas]
Bobelė su romu
3 stiklinės kiaušinių trynių, 1 stiklinė tirštos (riebios) grietinėlės, 2/3 stiklinės mielių ir 6 stiklinės kvietinių miltų, 1 smulkinto muskato riešuto, 50 ml romo, 1 arbatinis šaukštelis šafrano, 300 g cukraus, 2 stiklinės lydyto sviesto. Pertepimui: 100 ml apelsinų žievelių uogienės, 5 figos, 50 g juodųjų razinų, 50 g cukatų, 10 datulių, 100 ml balto vyno, šafrano, 10 ml citrinos sulčių, 1 valgomasis šaukštas cukraus. Glajui: 100 g cukraus, 1 arbatinio šaukštelio romo, pusės citrinos sulčių, kelių grūdelių citrinos rūgštelės.
Kiaušinius, grietinėlę, mieles ir miltus reikia plakti 1,5 valandos ir tada padėti šiltoje vietoje kilti. Kai pakils, įdėkite muskato riešutą, romą, sutrinto šafrano, cukraus, lydyto sviesto ir vėl plakite 1,5 valandos. Tada, perpilkite tešlą į sviestu išteptą formą ir padėkite pakilti (tešla turi pakilti du kartus daugiau nei buvo). Po to labai atsargiai (kad tešla nesukristų) įdėkite į krosnį (ar orkaitę) ir tegul kepa, o iškepta – tegul ataušta kepimo formoje. Ataušusią „bobelę“ išimame iš formos, pjaustome gabalėliais ir tiekiame ant stalo. Jei norite, galite šiuos gabalėlius dar pertepti tokiu mišiniu: apelsinų žievelių uogienę sumaišyti su smulkintomis figomis, juodosiomis razinomis, cukatais, datulėmis. Po to pakaitinti vyne su šafranu, citrinos sultimis ir cukrumi. Jei norite dar įspūdingesnio patiekalo – perteptus „bobelės“ gabaliukus galite „liukruoti“ (dengti glajumi). Glajui reikės išplakti cukrų, romą, citrinos sultis ir citrinos rūgštelę.
