Iš arčiau susipažinti su Lietuvos žydų istorija ir čia klestėjusia kultūra 15min padėjo Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus (VGŽIM) Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus ekspozicijos vadovė Saulė Valiūnaitė, menotyrininkė bei Kauno modernizmo tyrėja dr. Lina Preišegalavičienė, ir Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vedėjas Žilvinas Beliauskas.
Svarbiau ne gamintojas ar puošybos elementai, o istorinis kontekstas
Pasak S.Valiūnaitės, į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą yra įtraukta keletas žydų paveldo kolekcijų: Vilniaus geto renginių afišos, kurios saugomos Lietuvos centriniame valstybės archyve; Lietuvoje leistos knygos hebrajų kalba (1759–1900), Mato Strašuno asmeninė žydų knygų kolekcija, Vilniaus Gaono publikuoti darbai (visos trys kolekcijos saugomos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje).
Žydų paveldui priskirtini įvairiausi artefaktai, kurie reikšmingi žydų istorijai, religijai ir kultūrai.
„Mano manymu, – svarstė ji, – gana sunku apibrėžti, kas yra žydų kilnojamasis paveldas. Ar tai viskas, ką sukūrė ir naudojo žydai? Ar gali ne žydų sukurtas dokumentas, buities daiktas, kuris buvo vienaip ar kitaip susijęs su žydais, būti vadinamas žydų kultūros paveldu? Pavyzdžiui, kokia nors lenkų ar lietuvių autoriaus knyga su Vilniaus geto bibliotekos antspaudu. Savaime tai nėra žydų paveldas, tačiau geto bibliotekos antspaudas ją padaro labai svarbia. Tad žydų paveldui priskirtini įvairiausi artefaktai, kurie kažkokiu aspektu yra reikšmingi žydų istorijai, religijai ir kultūrai.“
Anot jos, panaši diskusija vyko ir kalbant apie dailę. Kas yra žydų dailė ir ar ji apskritai egzistuoja? Kokiais kriterijais vertinant nustatoma, kad kūrinys yra žydų dailė: ar pagal tai, kad jį nutapė žydų tautybės dailininkas, bet gal jis supasaulėjęs ir savęs su žydų kultūra net netapatina? Ar žydų dailėje privalomai turi būti vaizduojami žydų kultūros ir judaizmo elementai?
Kaip pastebėjo S.Valiūnaitė, objektas, kultūros vertybė ar dokumentas gali būti ne žydų kultūros produktas, tačiau mums papasakoti apie žydų kultūrą ir istoriją. Dėl šios priežasties, anot jos, svarbiau ne gamintojas ar puošybos elementai, bet istorinis kontekstas, kurį daiktas gali atskleisti.
Kultūros vertybių gelbėtojai – Popieriaus brigada
Muziejaus ekspozicijos vadovė S.Valiūnaitė paaiškino, kad svarbiausia, ką šiandien turime Lietuvoje, yra ne atskiri objektai, bet kolekcijos, kurias patys žydai išgelbėjo Holokausto metu. Tai leidžia tyrinėti Lietuvos žydų istoriją ir kultūrą.
„Nacistinės valdžios tikslas buvo ne tik žydų tautos, bet ir jų kultūros sunaikinimas. Šiam tikslui buvo įkurtas Rozenbergo operatyvinis štabas, turėjęs koordinuoti procesą: atrinkti vertingiausius dokumentus, knygas ir meno kūrinius, kurie turėjo būti siunčiami į Frankfurtą, kur po karo buvo planuojama įkurti žydų tyrimų institutą be žydų“, – pasakojo ji.
Kaip 15min sakė pašnekovė, tai, kas nebuvo siunčiama į Frankfurtą, turėjo būti naikinama ir atiduodama į makulatūrą. Rozenbergo štabe dirbę nacių pareigūnai, žinoma, negebėjo patys atrinkti, kas yra vertingiausia, todėl, anot jos, iš Vilniaus geto kalinių subūrė darbininkų grupę, kurią ilgainiui imta vadinti Popieriaus brigada.
„Joje dirbo intelektualai, išmanę po kelias kalbas ir žydų kultūrą bei istoriją, prieš karą patys tą kultūrą kūrę ir saugoję. Popieriaus brigados nariai nusprendė mėginti gelbėti vertingiausius žydų kultūros ir istorijos vertybes: knygas, dokumentus, meno kūrinius. Tai buvo beprotiškai pavojinga ir šie žmonės puikiai suvokė, kad rizikuoja savo gyvybėmis.
Patys Popieriaus brigados nariai teigė, kad juos guodė ir įkvėpė mintis, kad net jei žus, jų gelbėjamos vertybės leis atkurti ir tyrinėti žydų kultūrą po Holokausto. Visos šios istorijos išsamiai nepasakosiu. Ji nuostabiai, paprastu ir įtraukiančiu stiliumi aprašyta prof. David Fishmano knygoje Knygų gelbėtojai Vilniaus gete: partizanai, poetai ir lenktynės su laiku gelbstint žydų kultūros vertybes nuo nacių“.
Tai, kad karo metais pavyko bent dalį vertybių išgelbėti 15min pašnekovė vadina stebuklu. Pasak jos, žydų vertybių ir dokumentinio paveldo gelbėjimo istorija yra neįtikėtino heroizmo pavyzdys, leidžiantis mums suprasti, kad įvykiams pakrypus kiek kitaip, šiandien galėtume būti praradę ne tik beveik visą Lietuvos žydų bendruomenę, bet ir galimybę tyrinėti svarbią Lietuvos istorijos dalį. Šios išgelbėtos kolekcijos saugomos Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje, Nacionalinės bibliotekos Judaikos tyrimų centre, Lietuvos centriniame valstybės archyve, Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje.
„Visus, norinčius pamatyti svarbiausias Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje saugomas išgelbėtas vertybes, rugsėjo mėnesį pakviesime į parodą „Knygos ant medžių neauga: išsaugoti ir perduoti atmintį“, kurioje lankytojams papasakosime, kaip skirtingais laikotarpiais Vilniaus žydai mėgino dokumentuoti, kaupti ir ateities kartoms perduoti istorinę atmintį“, – pridūrė muziejaus ekspozicijos vadovė.
Muziejaus pasididžiavimas – artefaktai iš Vilniaus Didžiosios sinagogos
15min pašnekovė atskleidė, kad vieni iš vertingiausių eksponatų Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus kolekcijoje yra Vilniaus Didžiosios sinagogos artefaktai, išgelbėti Holokausto metu. Be to, muziejus rinkinį kasmet papildo Vilniaus Didžiosios sinagogos archeologinių kasinėjimų radiniai.
Didžiosios Vilniaus sinagogos laikus mena muziejuje saugomos unikalios aron kodešo (spintos, kurioje saugomi Toros ritiniai) durelės, barokinis kartušas su Dievo Įstatymo plokštėmis bei omedas – puošnus kantoriaus piupitras.
Pasak S.Valiūnaitės, muziejuje taip pat saugomi svarbūs getuose rašyti rankraščiai, tarp kurių – Hermano Kruko užrašai, Avromo Suckeverio eilės.
„Labai ypatingas mūsų kolekcijos eksponatas, vėlgi iš Vilniaus geto – plastinio Vilniaus plano maketo dalys. Nacių valdžia įsakė Vilniaus geto kaliniams pagaminti Vilniaus miesto plastinį planą, kurį sudarė net 40 plokščių – šiandien yra išlikę tik keturios“, – pasakojo ji ir pridūrė, kad ne ką mažiau vertingas dar vienas artefaktas – Pinku vadinamas bendruomenės metraštis.
„Tarpukariu jis priklausė Anskio žydų muziejaus kolekcijai, o Holokausto metu buvo išgelbėtas ir perduotas – tada dar vaikui – būsimam dailininkui Samueliui Bakui, kuris metraštį naudojo kaip eskizų sąsiuvinį. Su mama bėgdamas iš priverstinio darbo stovyklos Samuelis Bakas metraštį pamiršo, tačiau ir vėl įvyko stebuklas – jį po karo surado vienas iš Popieriaus brigados narių“, – unikalaus artefakto istorija pasidalijo pašnekovė.
Beje, ar žinojote, kad šiandien nemažą dalį S.Bako darbų galima pamatyti jo vardu pavadintame muziejuje Vilniuje? Taip pat vertėtų pasidomėti tapytojo ir skulptoriaus Neemija Arbit Blato, Lazaro Segalo, Marko Antokolskio, Issai Kulvianski kūryba. Visame pasaulyje vertinamas, bet Lietuvoje rečiau atpažįstamas Druskininkuose gimęs skulptorius, kubizmo kūrėjas Jacques Lipchitzas.
Beje, ar žinojote, kad šiandien nemažą dalį S.Bako darbų galima pamatyti jo vardu pavadintame muziejuje Vilniuje?
Išsiskyrė savitu interjeru
Ar kada nors susimąstėte, kam priklausė daiktai, kuriuos šiandien matome muziejų lentynose, juk visi jie anksčiau stovėjo kažkieno namuose ir turėjo labai aiškią paskirtį? Apie žydiškų pastatų interjerą kalbamės su architekte, menotyrininke, Kauno modernizmo tyrėja dr. L.Preišegalavičiene.
„Tyrinėdama tarpukario Lietuvos interjerus tuo pačiu metu domėjausi ir Lietuvos žydų istorija“, – 15min paklausta, kaip susidomėjo žydų kultūrai būdingais interjerais, sakė ji ir pridūrė, kad tuo metu tiriant Holokausto istoriją buvo taikomas Aleidos ir Jano Assmannų kolektyvinės atminties metodas.
„Pasigilinusi šių ir kitų mokslininkų darbus „nukeliavau“ iki kultūrinės atminties tyrimų. Tai ir buvo pirmoji nuoroda, kokiu būdu galima atlikti pamirštų interjero vaizdų rekonstrukcijas. Pradėjau rinkti oficialias ir neoficialias istorijos žinias, istorines nuotraukas iš Valstybės ir iš privačių archyvų, skaičiau tarpukario Lietuvos gyventojų prisiminimus, tyrinėjau išlikusius pavienius autentiškus daiktus ir t.t. kurie kaip „puzlis po puzlio“ iš lėto dėliojo bendrą vaizdą“, – paaiškino ji.
15min kalbinta menotyrininkė pasakojo, kad medžiagos tyrimams ieškojo pačiose įvairiausiose vietose ir šaltiniuose, tarp kurių – Lietuvos muziejai ir privačios kolekcijos, Jeruzalės „Yad Vashem“ archyvas, Berlyno žydų muziejus ir t.t. Pašnekovės žodžiais tariant, į istorijos pažinimą einant kultūrinės atminties keliu pasimatė, kad medžiagos netgi daugiau negu tikėtasi.
„Istorija, rekonstruota kolektyvinės kultūrinės atminties metodu nėra baigtinė ar vienintelė istorinė tiesa – ją galima pildyti ir pildyti. Būtent dėl to šiuo metu gilinuosi į Šiauliuose esančios Chaimo Frenkelio vilos istoriją“, – atskleidė ji.
Patalpų priklausymą žydiškai kultūrai nuo pat įėjimo į vidų ženklino nedidukas mezuzos konteineris.
Paprašyta papasakoti, kas tarpukariu buvo būdinga žydiškų pastatų interjerui dr. L.Preišegalavičienė žodžiais nupiešė štai tokį autentišką vaizdą: „Patalpų priklausymą žydiškai kultūrai nuo pat įėjimo į vidų ženklino nedidukas mezuzos konteineris, kuriame saugomas pergamento lapelis su rankraštine ištrauka iš Toros. Interjere rastume ritualinių daiktų, susijusių su Šabato šventimo ceremonija. Išskirtinė reikšmė šeimos gyvenamojoje patalpoje skiriama šabatiniams šviestuvams (judenštern) ir žvakidėms. Per visą darbo savaitę lempa kabėdavo aukštai prie lubų, virš valgomojo stalo, pasitinkant Šabatą ar šventę, ji kasdien, palaipsniui, nuleidžiama žemyn.“
Pasak menotyrininkės, žydų namuose tarpukariu buvo galima išvysti Šabato lempų ir žvakidžių, kidušo taurių, bsamim vadinamų kvapų dėžučių, pynučių – chalų uždangalų ir t.t. Greta ritualinių daiktų, anot jos, pagarbioje vietoje buvo laikoma septynšakė žvakidė menora ir Chanukos šventei skirta aštuonšakė žvakidė – chanukija. Interjere taip pat gausu įvairios rankų darbo ir fabrikinės tekstilės – gobelenų su Šventraščio siužetais, puošnių pagalvių, kutais kantuotų staltiesių.
„Gobelenuose ir paveikslėliuose vaizduojamos nesunkiai atpažįstamos biblinės scenos: Kūdikėlio Mozės atradimas Nilo upėje, Akedaho scena (Abraomas pasirengęs paaukoti savo sūnų Izaoką Dievui), Mozė vedantis žydų tautą iš Egipto, atsivėręs takas per Raudonąją jūrą, Mozė ant Sinajaus kalno ir t. t. Sienas taip pat puošdavo Jeruzalės peizažai, gamtos vaizdai, žinomų paveikslų reprodukcijos, rabinų portretai“, – sakė dr. L.Preišegalavičienė.
15min kalbintos menotyrininkės teigimu, sakralinę, mistinę ir apsauginę prasmę įkūnijo ant sienų kabinami spalvingi, meniški popieriaus karpiniai: mizrachai (hebr. Rytai), ketubahai (hebr. santuokos sutartis) ir kiti tradiciniai karpiniai su Šventraščio tekstais ar ištraukomis iš Psalmyno. Be to, pasak dr. L.Preišegalavičienės, naudoti ir nedideli, dekoratyvūs karpiniai, kuriuose – ne religiniai tekstai, o tradicinio žydų meno simboliai, pavyzdžiui, dvigalviai ereliai, liūtai, augaliniai motyvai. Interjere naudoti ritualiniai objektai, kaip pastebėjo pašnekovė, atlikdavo ir amuleto – apsaugos nuo blogio – funkciją. Pasak jos, Talmudą studijuojančio elito ar pasaulietiškų inteligentų patalpos išsiskirdavo knygų gausa, įvairių raštų bibliotekomis.
15min paklausta, kas įdomiausia tyrinėjant žydiškus interjerus, menotyrininkė atsakė: „Atrasti pamirštus dalykus, pasigilinti ne tik į išorinę daiktų formą, bet į sociokultūrines interjero dizaino šaknis. Antra vertus – labai įdomu pastebėti tai, kas šiandien populiaru ir atrodo tarytum šių dienų atradimas, nors to būta jau labai labai seniai.“
Tik turtingiausių žydų namuose būdavo galima išvysti puošnių gobelenų ar ritualinių šviestuvų, nes didžioji bendruomenės dalis gyveno labai neturtingai.
Menotyrininkės dr. L.Preišegalavičienės nuomone, galima kalbėti apie interjerams būdingą saikingumą ir kuklumą – savitą žydišką minimalizmą. 15min kalbintos Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus ekspozicijos vadovės S.Valiūnaitės teigimu, tik turtingiausių žydų namuose būdavo galima išvysti puošnių gobelenų ar ritualinių šviestuvų, nes didžioji bendruomenės dalis gyveno labai neturtingai, glaudėsi mažose erdvėse, neretai – visa šeima viename kambarėlyje, todėl apie ritualinius sidabro dirbinius galėjo tik pasvajoti.
„Labai iškalbingas pavyzdys yra jidiš kalboje. Žodis štub reiškia butą, tačiau realybėje žmogus sakydamas mano butas (main štub) labai dažnai galvoje turėdavo nuomojamą kambarėlį kitų žmonių bute. Tokios buvo realijos, skurdas buvo tikrai labai didelis. Jidiš kalba yra sukurta labai populiari daina „Bulvės“, kurioje dainuojama: pirmadienį bulvės, antradienį bulvės, ir taip visą savaitę bulvės, tik Šabo proga bulvių kugelis“, – pasakojo S.Valiūnaitė.
Kaunietis A.Mapu – pasaulietinio romano hebrajų kalba pradininkas
Kalbant apie žydų kultūros vertybes, autentiškos literatūros tradicijos pamiršti negalima. Kaip 15min paaiškino Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vedėjas Ž.Beliauskas, žydų grožinė literatūra, kaip ir pasaulietinis menas, susiformavo XIX a. Pirmąjį literatūrinį kūrinį hebrajų kalba parašė Kaune gimęs Abraomas Mapu. Beje, pasakojama, kad rašytojas draugavo su vyskupu Motiejumi Valančiumi.
Kaip ir viso pasaulio grožinė literatūra, ji gvildena amžinąsias egzistencijos, meilės, žmonių santykių temas.
„Kaip ir viso pasaulio grožinė literatūra, ji gvildena amžinąsias egzistencijos, meilės, žmonių santykių temas. Galima sakyti, kad literatūrai įtaką darė Toros ir Talmudo tekstai. Diasporoje gyvenančiai tautai buvo svarbūs tapatybės ir misijos klausimai, išsakomi su dažnom nuorodom į šventuosius tekstus ar pasitelkiant biblinius motyvus“, – kalbėjo jis ir taip pat paaiškino, kad literatūra taip pat atspindėjo buitį, religines šventes, papročius, veiklas, amatus, bendruomenių gyvenimą ir net savitą humorą.
Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vedėjo teigimu, žydų literatūra didžiajai daliai lietuvių iki šiol neprieinama dėl labai paprastos priežasties – kalbos barjero. Anot jo, stinga vertimų, todėl sunku kalbėti apie poreikį įtraukti daugiau žydų literatūros į mokyklines programas. Vis dėlto, pasak pašnekovo, kai ką galima padaryti ir šiandien.
„Šiuo metu bibliotekoje labai paklausi knyga „Lygiosios trunka akimirką“, kurios autorius – Kelmės žydas Icchokas Meras, rašęs lietuviškai ir gyvenimą baigęs Izraelyje. Populiarumą lemia būtent tai, kad knyga yra mokyklinėje programoje. Deja, nei viena aukštoji mokykla neturi jidiš kalbos kurso, nerengia specialistų ir vertėjų, kurie galėtų atvesti tą literatūrinį palikimą į šiandieną“, – svarstė Ž.Beliauskas.
Vis dėlto, atkreipė dėmesį 15min pašnekovas, nors ir labai pamažu, bet ledai juda – 2013 metais pasirodė nuostabus Avromo Suckeverio poetinės prozos rinkinys „Žaliasis akvariumas“, o šiemet Vilniaus žydų viešosios bibliotekos labdaros ir paramos fondo iniciatyva pasirodė poezijos rinktinės „Kapo vaikas“ vertimas. Anot Ž.Beliausko, taip pat labai verta perskaityti Grigorijaus Kanovičiaus „Miestelio romansą“, kuriame autorius meistriškai piešia gyvenimo štetle panoramą, kuri, nors ir gyvenusiam šalia, dažnam lietuviui yra visiškai negirdėtas dalykas.
Pradėjus skaityti nuo šių šedevrų sunku atsiplėšti.
„Norint pajusti anuomet turtingo žydiško gyvenimo dvasią, – pridūrė jis, – labai rekomenduotini Šolom Aleichemo kūriniai, iš kurių vienas – „Trys našlės“. Fantastiškas, bet mažai kam žinomas jidiš kalba rašęs Nobelio premijos laureatas, išeivis iš prieškarinės Lenkijos, Isaac Bashevis Singeris, kurio kūryba prieinama anglų kalba, o lietuviškai yra išverstas romanas „Vergas“ ir apsakymų rinkinys „Kavinė Brodvėjuje“. Rašytojo kūriniuose – žydų gyvenimas carinėje Rusijoje, prieškarinėje Lenkijoje ir pokario Amerikoje. Pradėjus skaityti nuo šių šedevrų sunku atsiplėšti.“
Apie prieškarinį Vilnių, pasak bibliotekos vedėjo, rašė Abraomas Karpinovičius knygoje „Paskutinis Vilniaus pranašas“. Kaip sakė 15min pašnekovas, Abraomas pažinojo ir mylėjo kiekvieną Vilniaus akmenį, su meile, o dažnai ir humoru, aprašė paprastų vilniečių gyvenimus.
15min pašnekovas atviravo, kad pats neseniai perskaitė dar vieno visame pasaulyje gerai žinomo litvako, Pulitzerio premijos nominanto Chaimo Grades romaną „Rabinai ir žmonos“, išverstą į anglų kalbą. Pasak Ž.Beliausko, norintiems geriau pažinti žydų literatūrą verta atsiversti Lietuvos žydų prozos antologiją „Šiaurės gėlės“, kurioje rasite dar daugiau žymių, tačiau Lietuvoje sunkiai atpažįstamų autorių, tarp kurių – legendinę poemą apie Vilnių parašęs Mošė Kulbakas, Mošė Levinas, Jokūbas Josadė ir kt.
Ar tai, kad autorius žydas jau daro literatūrą žydiška?
Ž.Beliauskas atkreipė dėmesį, kad tarp Nobelio literatūros premijos laureatų – net 23 žydų autoriai. Beje, kaip jau tikriausiai žinote, paskutinis iš jų – B.Dylanas, kaip ir talentingasis L.Cohenas, yra litvakiškos kilmės.
Kaip ir kalbant apie kitas kultūros formas, kyla klausimas, o kas yra žydų literatūra? „Ar tai, kad autorius žydas jau daro literatūrą žydiška? – kėlė klausimą pašnekovas ir paaiškino, kad dažnas žydiškomis temomis nerašė, nors turėjo tradicinio auklėjimo ir išsilavinimo pagrindus. Vieni augo religingose, kiti – sekuliariose šeimose.“
„Dabar mes didžiuojamės, kai lietuviškų šaknų turintys žydai, vadinami litvakais, pelno aukštus mokslo, meno ir literatūros apdovanojimus, bet dažnai apie juos sužinome tik tada, kai šie vardai nuskamba pasaulinėje viešojoje erdvėje“, – atkreipė dėmesį 15min kalbintas Ž.Beliauskas.
