CUSTARD (CRÊME ANGLAISE)
Pakaitintas riebaus pieno, kiaušinio trynių, cukraus ir vanilės plakinys XIX a. kontinentinės Europos aukštuomenės virtuvėse žinotas „angliško kremo“ (crême anglaise) pavadinimu, nors patys anglai greičiausiai gerokai anksčiau jį pasiskolino iš barokinės prancūzų virtuvės ir vadino custard. Priklausomai nuo tirštumo, t.y. pieno ir trynių kiekio santykio, šis plakinys gali būti įdaru kepiniams, saldžiu padažu arba desertine sriuba su kiaušinio baltymų merengais (floatingisland). Būtent pastarasis, skysčiausias variantas XIX a. paplito lenkakalbėse buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemėse, kur vadintas kvailokai, bet linksmai: zupanic (sriuba „niekas“) arba nic-po-niem („nieko po to“).
Paprasčiausias buitinis zupanic pavadinimo kilmės išaiškinimas: ji daroma beveik iš „nieko“, tik iš pieno ir plaktų kiaušinių. Bene vienintelė vilnietė Wincenta Zawadzka (1819-1894) savo receptų knygoje „Kucharka Litewska“ (1858) ją vadino nic-po-niem, veikiausiai turėdama omenyje tos epochos Lietuvos aristokratų puotavimo etiketą. Toks sotus desertas, tradiciškai patiekiamas pietų pabaigoje, po keliolikos patiekalų, turėdavo būti tarsi signalas baigti puotą, kad nieko daugiau nebetilptų į skrandį. O štai lenkų eseistė Hanna Muszyńska-Hoffmanowa (1913-1995), papasakojusi XIX a. aukštuomenės anekdotą, suteikė nic-po-niem išties aristokratišką prasmę.
Grafas Augustas Potockis (1806-1867) paveldėjo dar XVII a. karaliaus Jono III Sobieskio statytą „mažąjį Versalį“ Varšuvos priemiestyje Vilanuve. Su žmona Aleksandra jiedu sukaupė vieną didžiausių meno kolekcijų Europoje, bet vaikų nesusilaukė. Matyt, todėl, kad Aleksandra Potocka (1818-1892) buvo tikra Viktorijos epochos dama, nepaprastai pamaldi, gyvenimo pabaigoje net įstojusi į pranciškonų-tretininkų ordiną. Mirus vyrui, turtingiausia Lenkijos našlė toliau dirigavo konservatyviai Varšuvos aukštuomenei, ir net pašiepiamai vadinta karaliene (królowa Polski). Vienintelis jos džiaugsmas buvo sūnėnas Konstantas Józefas Potockis (1846-1909), kuriam buvo numatyta paveldėti Vilanuvo rūmus, kol per 1890 m. naujametinę puotą nutiko nelemtas incidentas.
Buvo patiekta zupanic, tačiau puoton susirinkę jaunesni Varšuvos dendžiai, pasigedę madingesnių užsieninių gardumynų, ėmė raukytis ir, demonstratyviai mosuodami šaukštais, vaidinti, kad valgo. Tai pastebėjusi, grafienė Aleksandra paklausė sūnėno: „Atsakyk nuoširdžiai, ar tau patiko mano sriubytė?“, o įsilinksminęs sūnėnas rimuotai išpoškino: Za taką smacznązupkę, ucalujęciocię w pupkę! (Už tokią skanią sriubytę išbučiuosiu tetai užpakaliuką!). Stojo gūdi tyla. Senoji grafienė, negalėjusi pakęsti kaimietiškų vulgarybių ir net į šunis kreipdavusis su derama pagarba, paprašė tarno paduoti jai lazdą ir tylomis paliko menę, o paskui ją išsivaikščiojo ir svečiai. Jau sausio 3 d. buvo iškviestas notaras, surašęs naują testamentą: mylimiausias sūnėnas iš jo buvo išbrauktas, o Vilanuvo rūmai su visomis valdomis paskirti kitam giminaičiui Ksawerui Branickiui (1864-1926), kurio palikuonys valdė juos iki 1945 m. (šiandien ten nacionalinis muziejus). Štai ką Abiejų Tautų Respublikos aristokratijoje reiškė „nieko po to“.
Desertinė sriuba „Nieko po to“ (Zupa z mleka z pianką, podnazwąnic-po-niem) (pagal Wincentos Zawadzkos KucharkaLitewska, 1858)
2 litrai šviežio riebaus pieno, 8 kiaušiniai, 200 g cukraus, truputis vanilės arba cinamono.
Į pieną supilti aštuonis iki baltumo su cukrumi išsuktus trynius. Pastatyti ant ugnies ir nuolat maišyti, kad kaistų ir tirštėtų, bet neužvirtų, nes susitrauks tryniai. Kai sriuba jau bus karšta, nukošti į vazą, pabarstyti cinamonu. Baltymų putelė šiai sriubai ruošiama taip: išplakti keletą baltymų, įberti keletą šaukštų cukraus, žiupsnelį cinamono, išmaišyti, dėti po šaukštą ant skardos, išklotos popieriumi, ir pašauti į krosnį trims valandoms, kad išdžiūtų. Sudėti į sriubą prieš patiekiant ją į stalą. Šią sriubą galima valgyti šaltą.
(Birutės Mikalonienės vertimas)
