ŠKOTŲ KONGREGACIJA KĖDAINIUOSE
Kėdainių miestas yra įsikūręs Lietuvos viduryje, abipus Nevėžio upės. Tai buvo privati Radvilų giminės valda, kurioje XVII amžiuje buvo atliktas ekonominis eksperimentas – realizuotas siekis sukurti europietišką miestą, turintį ne tik atitinkamą infrastruktūrą, bet ir pakviečiant iš užsienio miestietiškai mąstančius gyventojus.
Dėl šios priežasties Kėdainiuose formavosi nemenkos užsieniečių bendruomenės. Ypač gausi buvo Kėdainių škotų bendruomenė.
Manoma, kad prieš 1655 m. Kėdainiuose galėjo gyventi apie 200-300 škotų kilmės žmonių. Jie vertėsi įvairia veikla, dažniausiai – pasiturintys pirkliai, kreditoriai, aplinkinių palivarkų nuomininkai, krautuvių savininkai. Kai kurie jų – intelektinių profesijų atstovai. Pavyzdžiui yra žinoma, kad XVII amžiaus pradžioje Kėdainių evangelikų reformatų mokykloje dėstė bent keturi škotų kilmės pedagogai: Iacobas Patersonas, Alexanderis Nicholas, Thomas Ramsay ir Ianas Halsonas. Per visą Kėdainių miesto savivaldos (maždaug 200 metų trukmės) laikotarpį škotai sudarė net penktadalį miesto administracijos įvairių pareigūnų.
XVII a. pabaigoje išmirus protestantiškajai Biržų-Dubingių Radvilų giminės šakai, Kėdainiuose prasidėjo nuosmukis. Miestą naikino XVIII amžiaus karai, maro epidemijos sukeltos suirutės. Kėdainių škotų pirkliai buvo netoli bankroto ribos. Todėl buvo nutarta prašyti karaliaus Jurgiui II (o jam rekomendavus – ir Krikščioniškosios žinių populiarinimo draugijos (The Society for the Promotion of Christian Knowledge) narių finansinės paramos. Minima, kad 1722 metais „…buvo surinkta maždaug 4200 svarų sterlingų Lietuvoje persekiojamiems protestantams, o keturiems jų studentams buvo paskirtos stipendijos teologijos studijoms Edinburge“.
1727 m. ir 1730 m. į Londoną atvažiavo Kėdainių miestiečiai, įvardyti kaip Jakobas Gray ir Jakobas Gordonas. Poroje bankų atidarytos sąskaitos pinigams laikyti. Teigiama, kad net ministras pirmininkas, seras Robertas Walpole‘as, dovanojo 50 svarų, pinigų misijai paaukojo ir Harringtono grafas. Škotijos Bažnyčia paskelbė bendrą rinkliavą „Žemaitijai bei Kėdainiams“ padėti. Iš 1731 m. balandžio 30 d. kėdainiečių padėkos laiško matyti, kaip tie pinigai buvo naudojami: iš Karaliaučiaus nupirkta druskos, silkių, geležies, stiklo, švino ir kitų prekybai naudingų prekių; dalis pinigų paskirta vargšams, kita suma palikta Gdanske. Tačiau 1731 m. gaisrai sugriovė Kėdainių pirklių planus. XVIII a. ūkio krizė, karai bei religinis persekiojimas toliau menkino škotų išeivijos gyvenimą Kėdainiuose. Religinės netolerancijos augimą Lietuvoje XVII amžiuje detaliai aprašė kėdainiškis Eleazaras Gilbertas, Kėdainių škotų kongregacijos pamokslininkas. Dėl šių nepalankių istorinių aplinkybių dalis škotų išvyko į Karaliaučių ir Klaipėdą, dalis jų palaipsniui asimiliavosi. Kėdainiai jau niekada neatgavo į Vakarų Europą orientuotos protestantiškos salos statuso.
Šiandien atvykėlių iš Britanijos salų atminimą saugo senieji Kėdainių miesto dokumentai, išlikę architektūros statiniai – škotų ir anglų namai, kai kurios „lietuviškos“ pavardės (sulietuvintos Dromanto (Drummond), Ramzos (Ramsay), Rusilo (Russell) pavardžių formos), na ir, žinoma, patiekalų pavadinimai.
[R. Statulevičiūtės-Kaučikienės vertimas]
Škotiškas pyragas
400 g miltų (pastry flour), 200 g sviesto, 100 g rudo cukraus, 1 valgomasis šaukštas kmynų.
Sumaišyk sviestą į miltus su peiliu, tada pridēk cukrų ir kmynus sumaišytus. Suminkiok truputį, tada išvoliok kad butų puse colio storio. Supiaustyk į nedidelius ketvirtainius šmotus. Padaryk daugelį skylių su šakutēms ir tada kepk karštame pečiuje per pusvalandį. Galima kepti išmiltuotose pajų blētose arba ant tam tikros išmiltuotos „baking tin.” Ypač gerai pyragai mažiem vaikam nes nēra saldus. Galima valgyti su sviestu ar su uogų kisielium, arba marmaliadu.