Kaip tie mitai atsirado, kaip jie kito ir kokią įtaką jie turėjo lietuvių lenkų santykiams XX amžiuje, išsamiai yra nagrinėjęs
 |
| Istorikas Krzysztofas Buchowskis |
jaunesnės kartos Balstogės universiteto profesorius 43 metų Krzysztofas Buchowskis. Jo knyga „Litvomanai ir polonizuotojai. Mitai, abipusės nuostatos ir stereotipai lenkų ir lietuvių santykiuose pirmoje XX amžiaus pusėje“, parašyta prieš keletą metų, dabar Irenos Aleksaitės išversta į lietuvių kalbą.
Daugelis ir dabar įtaką darančių stereotipų atsirado XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, prasidėjus lietuvių tautiniam judėjimui, į kurį lenkai tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje iš pradžių reagavo su nuostaba, o vėliau – su nepritarimu ir pasipiktinimu.
XIX amžiuje lenkai lietuviams jautė dideles simpatijas, prisimindami Abiejų Tautų Respublikos praeitį, bendras kovas su Maskva, sukilimus prieš carizmą.
Lenkų inteligentijai, jos visuomenės veikėjams lietuvių noras įtvirtinti savo kalbą viešame ir bažnytiniame gyvenime, siekti nepriklausomos valstybės sukūrimo, buvo šokas. Lenkų elitas, daugiausia meno, o ypač literatūros (Adomo Mickevičiaus, Marios Rodziewiczownos, Henryko Sienkiewicziaus) dėka, buvo susidaręs romantinį Lietuvos vaizdą, kurioje gyvena „jaunesni lenkų broliai lietuviai“, pagarbiai perimantys lenkų dvaro Lietuvoje skleidžiamą kultūrą.
XIX amžiuje lenkai lietuviams jautė dideles simpatijas, prisimindami Abiejų Tautų Respublikos praeitį, bendras kovas su Maskva, sukilimus prieš carizmą. Lenkai, semdamiesi žinių apie Lietuvą, o taip pat apie baltarusius ir ukrainiečius vien tik iš grožinės literatūros, buvo įsitikinę, kad jie labai gerai pažįsta lietuvius ir žino jų siekius.
Net tokiam literatūros grandui, kaip Boleslawas Prusas, atrodė, kad „ kiekvienam nors kiek apsišvietusiam lenkui nėra reikalo važiuoti į Lietuvą, kad ją pažintų. Jis pažįsta ją beveik nuo vaikystės, netgi nuo dar anksčiau, nuo kažkokių laikų prieš savo būtį.“.
Lietuvoje gyvenę bajorų vaikai, vadinę save lietuviais, mokydamiesi tose pačiose Rusijos imperijos mokyklose su lietuviais, valstiečių vaikais, stebėjosi, kad pastarieji kitaip vertina istoriją, ypač Liublino uniją.
Jie, kaip ir lenkiškai kalbantys lietuviai bajorai, skaitė ir žavėjosi lenkų literatūra, bet ne A.Mickevičiaus „Ponu Tadu“ ir H.Sienkiewicziaus trilogija, o T.Narbuto, A. H.Kirkoro darbais, J.I.Kraszewskio kūryba, iškėlusia lietuvių kovas su kryžiuočiais, mitologizavusia Vytautą, smerkusia Liublino uniją, ir, žinoma, pirmuoju lietuviškai rašiusiu istoriku romantiku Simonu Daukantu.
Ne tik lietuviai valstiečių vaikai, tokie kaip Vincas Kudirka ar Jonas Basanavičius iš Suvalkijos, bet ir nemažai lenkiškai kalbančių ir lenkų kultūros stipriai veikiamų lietuvių bajorų rinkosi nepriklausomos tautinės valstybės idėją. Tai pirmiausia bajorai Biržiškos, Daugirdas, Petkevičius, Putvinskis, Chodakauskas, Plechavičius, Malinauskas, Landsbergis, Šilingas, Tiškevičius, Zaviša.
Tačiau dauguma Lietuvos bajorų vis dėlto atmetė raginimus grįžti į lietuvybę ir buvo nacionalistų pasmerkti. Juos imta vadinti renegatais, išdavikais, išgamomis. Lenkiškai kalbantys, bet lietuviais save laikantys bajorai lietuvių nacionalistus vadino litvomanais. Vilniaus krašte ir Lenkijoje litvomanai buvo traktuojami kaip savotiški pamišėliai, atsiradę dėl svetimos įtakos Lietuvos visuomeniniam organizmui. Jie vadinti “lenkų renegatais, kurie sąmoningai nusigręžė nuo lenkų kultūros ir kalbos“.
Lietuvių tautinį judėjimą Lenkijoje iš politinių organizacijų labiausiai palaikė lenkų socialistai, kurie teoriškai pripažino lietuvių teisę į savarankiškumą. O didžiausias lenkų socialistas buvo iš Lietuvos kilęs ir tuo pabrėžtinai didžiavęsis bajoras Juzefas Pilsudskis. Jis gerbė lietuvius, nes pats save tokiu laikė, bet prieštaravo politiniam lietuvių savarankiškumui ir, žinoma, Vilniaus atidavimui Lietuvai.
Kita vertus, J.Pilsudskis niekada nepasidavė lenkų tautininkų raginimams jėga užimti Kauną ir taip išspręsti Lietuvos klausimą. Jis buvo už federaciją, kurioje viešpatautų Lenkija ir lenkų kultūra. Apskritai lenkų politinis elitas XX a. pr. ne tik lietuvius, bet ir baltarusius bei ukrainiečius vertino kaip nesubrendusias tautas turėti savo valstybes.
Panaši įtampa tvyrojo tarp vokiečių ir čekų, švedų ir suomių bei norvegų, tarp Baltijos vokiečių ir estų bei latvių, tarp anglų ir airių. Tarp pastarųjų įtampa išsilaikė ilgiausiai.
Tai, kas vyko Lietuvoje, nebuvo unikalus reiškinys Europoje. Kaip taikliai pastebėjo knygos autorius, „XX a. pr. „sielas valdė nacionalizmas ir revoliuciniai judėjimai“. Panaši įtampa tvyrojo tarp vokiečių ir čekų, švedų ir suomių bei norvegų, tarp Baltijos vokiečių ir estų bei latvių, tarp anglų ir airių. Tarp pastarųjų įtampa išsilaikė ilgiausiai. Ji jaučiama ir šiandien, o Šiaurės Airija vis dar priklauso britams, o ne airiams.
Pirmojo pasaulinio karo metais, kai Lietuvą buvo užėmę vokiečiai, pastarieji, netikėtai Vilniaus lenkams, parėmė lietuvių, kurių mieste surašymo duomenimis buvo tik apie 2–3 procentai, siekius turėti savo valstybę su sostine Vilniumi.
Tai įvyko vokiečiams jau pralaimint karą ir atitiko Vokietijos interesus – turėti kuo silpnesnę pokario Lenkiją ir paversti Lietuvą buferiu prieš Rusiją. Vokiečių interesas sutapo su gimstančios Lietuvos valstybės interesu. Vokiečių parama tiek ginklais, tiek paskolomis suvaidino nemenką vaidmenį, priešinantis bolševikų Rusijos armijų puolimui ir kovojant su lenkais Suvalkų trikampyje.
Nesutarimai tarp lietuvių ir lenkų Lietuvoje sustiprėjo Pirmojo pasaulinio karo metais ir virto tikra neapykanta, ypač po kraujo praliejimo mūšiuose dėl Seinų ir po L.Želigowskio žygio į Vilnių 1920 m.
Ilgiausiai ta neapykanta tarp lenkų ir lietuvių išliko ten, kur vyko kovos: Suvalkų trikampyje ir Vilniaus krašte. Ji iš dalies jaučiama ir šiandien. Kitose Lenkijos dalyse nesutarimai tarp lenkų ir lietuvių nepaliko gilesnio pėdsako tautinėje savimonėje.
Lietuva nepripažino Vilniaus krašto prijungimo prie Lenkijos. Vilnius lietuviams buvo senosios galios simbolis, istorinė sostinė. Anot prezidento A.Smetonos, lietuviai neįsivaizdavo savo tėvynės be Vilniaus. Gal todėl tarpukario Lietuvoje Vilnius „beveik tapo religiniu kultu“.
Kita vertus, dėl 1919–1922 m. įvykių ir karinių konfliktų su Lietuva lenkų tautinėje sąmonėje įvyko stiprus lūžis. Lenkų visuomenės dauguma galiausiai „Lietuvą ėmė traktuoti kaip savarankišką, atskirą valstybę“.
Tarpukariu abi pusės kariavo įnirtingą propagandinį karą, užsitęsusį iki pat 1938 m. kovo 17 d. Lenkijos ultimatumo Lietuvai. Sienos tarp Lenkijos ir Lietuvos buvo uždarytos, buvo perkasti keliai, išmontuoti geležinkeliai, uždrausta bendrauti paštu ir telefonu. Lietuvoje grėsė baudos įsivežti lenkiškas knygas, žiūrėti lenkiškus kino filmus. Lietuvos piliečiai gaudavo užsienio pasus su užrašu: „Galioja visose valstybėse, išskyrus Lenkiją.“ Lietuviai menkai žinojo, kas dedasi Lenkijoje, o lenkų visuomenė mažai ką žinojo apie Lietuvą.
Po ultimatumo priėmimo, pasikeitus atstovybėmis ir paskyrus Lietuvos pasiuntiniu bendradarbiavimo su Lenkija šalininką, Vasario 16-osios akto signatarą Jurgį Šaulį, santykiai po truputį pradėjo gerėti. Ambasadoriaus asmenybė, jo įsitikinimai padėjo švelninti įtampą.
Tačiau Antrasis pasaulinis karas vėl sustiprino lietuvių ir lenkų konfrontaciją nacių Vokietijos okupuotoje Lietuvoje. Lenkai lietuvius laikė vokiečių talkininkais, o lietuviai nepripažino lenkams jų teisių Vilniaus krašte.
Mykolas Romeris 1941 m. liepos 9 d. Taip aprašė savo įspūdžius Vilniuje: „Lietuvių antilenkiškos nuotaikos, kurios visada buvo stiprios, auga kas dieną. Ypač lietuvių policininkai, aktyvistai, jaunimas, moterys – jie trykšte trykšta neapykanta lenkams
Mykolas Romeris 1941 m. liepos 9 d. Taip aprašė savo įspūdžius Vilniuje: „Lietuvių antilenkiškos nuotaikos, kurios visada buvo stiprios, auga kas dieną. Ypač lietuvių policininkai, aktyvistai, jaunimas, moterys – jie trykšte trykšta neapykanta lenkams, įžeidinėja juos pirma pasitaikiusia proga, žiūri į juos iš aukšto ir su panieka, laiko save privilegijuotais.“
Kitoje vietoje M.Romeris pastebi, kad „Vilniaus lenkų antilietuviškos nuotaikos tokios radikalios, kad dėl visko, kas bloga jiems nutinka, jie kaltina lietuvius. O vokiečiai žaidžia dvigubą žaidimą, vieniems sako viena, o kitiems kita“.
Galiausiai lenkų ir lietuvių ginčą dėl Vilniaus krašto išsprendė sovietai, okupuodami visas Baltijos šalis. Senieji ginčai tarp lenkų ir lietuvių buvo konservuojami ir net kurstomi.
Komunistinė Lietuvos administracija nebuvo suinteresuota išsaugoti švietimą lenkų kalba, bet „Maskvoje buvo nuspręsta kitaip“. Sovietų valdžia sąmoningai naudojo taktiką „skaldyk ir valdyk“ ir tai davė rezultatų. Lietuvos tautiniai komunistai ėmė mažinti lenkiškų mokyklų skaičių XX a. šeštajame dešimtmetyje.
Tačiau lenkiškas mokyklas pakeitė ne lietuviškos, o rusiškos mokyklos. Todėl Lietuvos lenkai okupacinę Maskvos valdžią ėmė laikyti sąjungininke kovoje su lietuvių diktatu.
Žlugus sovietų imperijai, lietuviams ir lenkams teko iš naujo įvertinti susiklosčiusią situaciją ir normalizuoti tarpvalstybinius santykius, įveikti mitus ir stereotipus, pasirašyti tarpvalstybinę sutartį. Tai nebuvo lengva.
Lietuvos ir Lenkijos derybos užsienio reikalų ministerijų lygyje dėl tarpvalstybinės sutarties buvo užstrigusios dėl skirtingo abiejų pusių istorijos traktavimo. Matydamas tai, prezidentas A.Brazauskas pasiūlė derybas pakelti į prezidentų lygį. Su tokiu pasiūlymu lenkai sutiko ir sutartį, kuri iš esmės normalizavo santykius su kaimynais, pavyko pasirašyti.
Pasirašius tarpvalstybinę sutartį su Lenkija, labai pasikeitė lietuvių intelektualų požiūris į Lenkiją. Jis tapo kur kas palankesnis Lenkijai, kuri tapo Lietuvos strategine partnere ir daug prisidėjo tampant Lietuvai NATO nare.
Apie tai savo atsiminimuose rašė pirmasis Lenkijos ambasadorius po Nepriklausomybės atkūrimo Janas Widackis, kuris pažymi, kad iki sutarties pasirašymo kai kurie lietuvių intelektualai ambasadoriaus pakviesti nedrįsdavo užeiti į Lenkijos ambasadą Vilniuje. O sutartį pasirašius, lietuviai mielai lenkų ambasadoje apsilankydavo.
Valstybinis mąstymas ir Lietuvos interesų adekvatus suvokimas 1994 metais paėmė viršų, palikdamas mitus, legendas ir stereotipus praeičiai. Tačiau iki galo jie nebuvo palaidoti, nes vis atsiranda politikų, kurie mieliau vadovaujasi praeities stereotipais, nei dabarties realijomis bei savo valstybės interesais.
