Viešojoje (besidominčiųjų) nuomonėje šiandien plevena miglotas pirmojo sovietmečio socialinių-ekonominių reformų vaizdinys, esą privatus verslas Lietuvoje buvo galutinai nudobtas kartu su nacionalizacija, kurią sovietų valdžia pradėjo 1940 m. liepos pabaigoje („stambiosios pramonės“ įmonės ir bankai) ir pratęsė rudenį, kai buvo nacionalizuota „stambioji prekyba“. Iš tikrųjų šiomis nacionalizacijomis verslui okupuotoje Lietuvoje buvo smogtas milžiniškas smūgis, tačiau smulkesnės pramonės ir prekybos įstaigos liko veikti ir, atrodo, planavo neapibrėžtai ilgai gyvuoti toliau: tik taip galima paaiškinti 1940 m. pabaigoje sovietines institucijas užplūdusias verslininkų užklausas, ar bus galima tęsti veiklą po naujųjų metų. Į tas užklausas okupacinė valdžia atsakė užtikrintai: bus galima tęsti veiklą. Užtikrintai ir klastingai – kaip apsukrus plėšrūnas, pasiryžęs susidoroti su savo auka – 1941 m. pavasario įvykiai, o ypač keturios gegužės dienos, parodė, kad sovietai Lietuvoje išvis nesirengia palikti privataus verslo. Tik priešingai nei 1940 m., dabar sovietai rengėsi ne brutaliai ekonominei žmogžudystei, o privedimui prie ekonominės savižudybės per neadekvačią fiskalinę politiką. Bet apie viską iš pradžių.
Status quo
Iš pradžių verta trumpai apžvelgti sovietų Lietuvoje susiklosčiusią socialinę-ekonominę situaciją. Jau pirmosiomis okupacijos dienomis visoje šalyje kilo masiškas pirkimo vajus, nulemtas suprantamo visuomenės išgąsčio – kaip ap(si)rūpinimo būtiniausiais produktais galimybes pakeis naujoji, svetima valdžia? O ši neišradinėjo dviračio ir pirkimo vajų viešai įvardijo eiline spekuliacijos banga – tokia pat, kokios buvo pastebimos ir 1938 m. kovą (Lenkijos ultimatumas), ir 1939 m. kovą (Klaipėdos praradimas), ir 1939 m. rudenį (karo pradžia, žygis į Vilnių). Skirtumo būta vieno, bet esminio: 1938–1939 m. pirkimo vajai buvo trumpalaikiai, o 1940 m. birželį prasidėjęs – ilgalaikis, nes žymėjo radikalias permainas valstybės valdžioje (sovietinė okupacija) ir jos vykdomus visuomenės pokyčius (sovietizacija) – tai, ką istorikas Alfredas E. Sennas pavadino „revoliucija iš viršaus“1.
Jau pirmosiomis okupacijos dienomis visoje šalyje kilo masiškas pirkimo vajus
Aprašant 1940 m. vasaros įvykius Lietuvoje, dažnai remiamasi Igno Šeiniaus atsiminimų fragmentu apie raudonųjų karininkų žmonas, viešumoje besidemonstruojančias su naktiniais marškiniais (kaip neva puošniomis suknelėmis). Reikėtų pastebėti ir kitą, ne mažiau iškalbingą fragmentą – apie tuos pačius raudonuosius karininkus, 1940 m. liepos pradžioje Kaune: „Be vyriškų ir moteriškų laikrodžių, raudonieji karininkai perka, ką tik aptinka, vistiek ar vyriška ar moteriška. Patiems kauniečiams sunku sumedžioti ką nors iš rūbų, medžiagų, apsiavimo, muilo; net virtuvinių puodų, peilių ir lėkščių pritrūko. Valizų, sagų ir siūlų niekur nebėra“2. Panašių atsiminimų apie pirmuosius „pirkikus iš išorės“ – okupacinę sovietų kariuomenę ir su ja susijusį kontingentą – esama ir daugiau, o itin gerą tokios situacijos paaiškinimą savo memuaruose pateikė sovietų represuotas Skuodo gyventojas Stasys Algimantas Būdas: „Žmonės ėmė kalbėti, kad mūsų „vaduotojai“ šluote šluoja parduotuves, pirkdami kostiumus, sukneles ir ypač laikrodžius. Ir stebisi, kad viskas čia pasakiškai pigu, kad tokios turtingos parduotuvės. Ir ko jiems nepirkti, kalbėjo mama, jeigu tėtė pavyzdžiui gauna 320 Lt, o kaimynas karininkas – jo laipsnio nežinau – virš 900 rublių. O už litą duoda tik 90 kapeikų“3.
Už litą – 90 kapeikų: nors pirmosiomis okupacijos dienomis viešai skelbta apie atsiskaitymų rubliais ir červoncais draudimą4, tačiau Lietuvos žmonėms suvokiant bendrą vektorių – link kur sukama, – litas tapo negeidžiama valiuta. Tai ypač akivaizdu 1940 m. rudenį, kai LKP CK užplūdo panašaus pobūdžio pranešimai iš apskričių: „Gyventojai perka viską, ką gali nupirkti, o tarp miesto ir kaimo gyventojų sklinda kalbos, kad litai gali prapulti, juos gali pakeisti, o už litus nusipirktos prekės – liks“5. „Paskelbus ir išleidus rublius į apyvartą šalia lito [nutiko tai 1940 m. lapkričio 25 d., – D. I.], liaudis tiesiog sukvailėjo“, – vos po 4 dienų nuo šio sprendimo pranešė Plungės apskrities partijos komitetas6. Visuomenė masiškai suskubo atsikratyti litais. Kaip niekad aktyviai skubėta mokėti įvairius mokesčius – žinoma, litais. Savaime aišku, kad pasitaikė ir vienas kitas pilietis, patikėjęs sovietų valdžios raminimais apie lito išlikimą: „Ir taip turėjau susitaupiusi paskutiniuoju laiku 600 litų. Šitos mano santaupos yra sunkaus darbo vaisius. Bet štai netikėtai sužinojau, jog litai iš apyvartos išimti ir jie nebeimami ir nekeičiami. Tuo būdu pas mane pasiliko jie visiškai beverčiai“, – 1941 m. balandį graudžiame laiške, adresuotame LKP CK, konstatavo Paulina Bikulčienė, paprasta darbininkė iš Zarasų apskrities Aukštakalnio kaimo7.
Lyg to būtų maža, 1940 m. gruodžio 7 d. SSRS Liaudies Komisarų Tarybos nutarimu buvo panaikinta sienos tarp Lietuvos SSR ir Baltarusijos SSR kontrolė. Prasidėjo tai, ką čekistai ir emvėdistai to meto dokumentuose pavadino „spekuliantų iš BSSR antplūdžiu“: į rytinius LSSR miestus (daugiausia – Vilnių) plūdo pirkikai iš Vakarų Baltarusijos. Šlavė parduotuves – maistą, tekstilę, avalynę ir viską, ką galėjo nupirkti. Tokio reiškinio priežastis išaiškino LSSR čekistai: kainos Lietuvos parduotuvėse buvo keliskart mažesnės nei Vakarų Baltarusijos miestų (pavyzdžiui, Lydos, Baranovičių) turguose. Pavyzdžiui, LSSR parduotuvėse cukrus (tikėtina, 1 kg, – D. I.) kainavo 2,8 Rb, o Vakarų Baltarusijos turguose – 15–20 Rb; rūkyti lašiniai LSSR – 8 Rb, o minėtuose turguose – 20 Rb; papirosų dėžutė LSSR – 40–60 kap., o Vakarinių BSSR miestų turguose – 1,5–1,7 Rb; ir taip toliau8. „Spekuliantų antplūdis iš BSSR“ buvo masiškas reiškinys – LSSR NKGB duomenimis, nuo 1940 m. gruodžio iki 1941 m. kovo pabaigos prie minėtos administracinės linijos buvo vien sulaikyta (o kiek dar nesulaikyta, – D. I.) apie 6000 „spekuliantų iš BSSR“9. Ir tai tik Vakarų Baltarusijos (de jure – Rytų Lenkijos) teritorijų, SSRS okupuotų 1939 m. rudenį, gyventojai. O už jų – milžiniška Sovietų Sąjunga, paskendusi gamyklų dūmuose ir visa apimančiame deficite.
Masiškas pirkimo vajus, vis griežtėjanti okupacinio režimo kova su „spekuliacija“, visuotinis noras kuo greičiau atsikratyti senos valiutos (litų) ir įgyti naujos (rublių), taip pat neadekvatus oficialus lito–rublio keitimo kursas bei nuo 1940 m. gruodžio atvertos sienos visai plačiajai sovietinei tėvynei – visa tai neabejotinai skurdino okupuotą Lietuvą, sparčiai artino jos gyventojų ap(si)rūpinimo situaciją prie, švelniai tariant, kuklių sovietinių standartų. Ir tai – tik „iš apačios“ kylantys socioekonominiai procesai. O tuo pat metu, 1940 m. vasarą ir rudenį, prasidėjo dorojimasis „iš viršaus“ su privačiu verslu – nacionalizacijos.
O tuo pat metu, 1940 m. vasarą ir rudenį, prasidėjo dorojimasis „iš viršaus“ su privačiu verslu – nacionalizacijos.
Nacionalizacijos
1940 m. liepos pabaigoje buvo nacionalizuoti bankai (draudimo įstaigos, taupomosios kasos, tarpusavio kredito draugijos, lombardai) ir „stambioji pramonė“ – įmonės, kurios turėjo daugiau negu 20 darbininkų (arba ne mažiau negu 10 ir įmonėje esama „variklių, kurie ypatingai svarbūs tos pramonės rūšiai“ – vėlgi neaiškinant, kaip tas „svarbumas“ nustatomas). Remiantis tuo metu tebėjusio ekonomikos savaitraščio Tautos ūkis duomenimis, Lietuvoje 1939 m. buvo 16 719 pramonės įmonių (duomenys pagal išsipirktus verslo liudijimus). Iš jų tik 589 (t. y. apie 3,5 %) buvo nacionalizuotinos, tiesa, jose dirbo 35 541 darbininkas ir tarnautojas (t. y. apie 51,4 % visų samdomų pramonės darbuotojų). Taigi nepaisant „stambiosios pramonės“ nacionalizacijos, sovietų okupuotoje Lietuvoje liko veikti apie 16 000 smulkesnių privačios pramonės ar amatų įmonių, kuriose dirbo apie 33 500 darbuotojų10.
1940 m. rugsėjo pabaigoje buvo paskelbtas Stambiosios prekybos nacionalizavimo įstatymas, kuriuo remiantis nacionalizuotos visos prekybos įmonės, kurių metinė apyvarta viršijo 150 000 Lt. Pažymėtina, kad toks kriterijus pasirinktas gana absurdiškai: net aukščiausios LSSR valdžios įstaigų (LKP CK ar vyriausybės funkcijas atlikusios Liaudies komisarų tarybos) dokumentuose esama vertinimo, kad dėl daugelio įmonių nenuosekliai vestos apskaitos iš esmės neįmanoma nustatyti tikslių metinių apyvartų. 1940 m. birželio 1 d. duomenimis, Lietuvoje į Prekybos registrą buvo įrašytos 2975 prekybos įmonės. Vykstant „stambiosios prekybos“ nacionalizacijai, iki 1941 m. kovo 1 d. LSSR buvo nacionalizuotos 1606 prekybos įmonės (t. y. apie 54 %).
Be to, buvo dar vienas ženklus „smulkiosios prekybos“ segmentas – asmenys, besiverčiantys prekyba pagal išsipirktus verslo liudijimus: 1940 m. balandžio 1 d. duomenimis, Lietuvoje tokių leidimų buvo išpirkta 24 911. Pastebėtina, kad formaliai tie leidimai buvo parduodami „prekybos įmonėms“, tačiau ne visos čia minimos įmonės – beveik 25 000 – turėjo tokį statusą Prekybos registre: panašu, kad Lietuvoje 1940 m. būta apie 3000 stambesnių ir vidutinių prekybos įmonių bei dar apie 21–22 000 smulkia prekyba pagal kasmet išsiperkamus patentus besiverčiančių paskirų asmenų.
Taigi 1940 m. sovietinė nacionalizacija privataus verslo Lietuvoje anaiptol nesunaikino. 1941 m. pradžioje LSSR tebebuvo gausu smulkių pramonės ir prekybos įmonių, ką ir kalbėti apie atskirus prekybininkus ir amatininkus. 1941 m. vasarį LKP V suvažiavime savo kalboje tai iš dalies pripažino ir pats Antanas Sniečkus: užsiminęs apie prekybos būklę jis konstatavo, kad „privatus [prekybos] sektorius sudaro jau tik 20–25 %, kai visuomeninei prekybai – valstybinei ir kooperatinei tenka 75–80 %“.
Žinoma, tokius skaičius galima vertinti tiek iš perspektyvos „tik“ (kaip kad Sniečkus, bent jau viešai), tiek iš perspektyvos „net“ (nepaisant socialistinių reformų, ketvirtis prekybos – itin režimui svarbaus sektoriaus – tebebuvo privačiose rankose). Ir visgi akivaizdus ir nepaneigtinas vienas faktas – 1941 m. pradžioje Lietuvoje privatus verslas tebegyvavo, kad ir stipriai nukraujavęs bei išgąsdintas. Ir pagal tuo metu susiklosčiusią situaciją neatrodė, kad šiai laisvos rinkos salai grėstų visa griaunantis socialistinių reformų cunamis.
Kodėl?
Priežastis, kodėl okupacinis režimas, nepaisydamas paties savo skambių lozungų apie visos liaudies nuosavybę ir visokių spekuliacijų ir išnaudojimų galą, paliko ženklią ekonomikos dalį verslininkų rankose, galima skirti į ideologines ir pragmatines.
Esminė ideologinė tokio elgesio priežastis – 1940 m. rugsėjo 1 d. paskelbtos LSSR konstitucijos 8-asis straipsnis: „Greta socialistinės ūkio sistemos LSSR yra leidžiamas privatinis pavienių valstiečių, amatininkų ir naminių gamintojų ūkis, smulkios privatinės pramoninės bei prekybinės įmonės, įstatymo numatytose ribose“. Žvelgiant plačiau (pavyzdžiui, prisimenant faktą, kad „senojoje“ SSRS privati prekyba buvo oficialiai uždrausta dar 1936 m.), galima buvo abejoti sovietinės konstitucijos garantijomis, tačiau formaliai naujoji valdžia nesiekė nacionalizuoti viso privataus sektoriaus, ką ir kalbėti apie žemės ūkio kolektyvizaciją.
Pragmatinių priežasčių išlaikyti dalį privataus sektoriaus galima įvardinti visą eilę. Pirmiausia, nuo pat okupacijos pradžios prasidėjęs masiškas pirkimo vajus: sklandant abejonėms dėl esamos padėties tvarumo, teisinio reguliavimo adekvatumo ir cirkuliuojančios valiutos patikimumo, žmonės užgulė parduotuves ir kaupė įvairių prekių atsargas. Šią tendenciją sustiprino 1940 m. pabaigoje įvestas rublis ir atverta rytinė siena, kai Lietuvą užplūdo sovietų prieš metus okupuotos Rytų Lenkijos gyventojai. Tokiomis aplinkybėmis vykstanti „stambiosios prekybos“ nacionalizacija vedė į dar didesnę destrukciją – dažnais atvejais vietoj ilgamečių prekybininkų, savomis rankomis sukūrusių verslus, už nacionalizuotų įmonių vairo stodavo beraščiai, prekybinio darbo patirties neturį asmenys – vadinamieji „prekybos įmonių komisarai“. Savaime aišku, kad tokiomis aplinkybėmis kuriama „sovietinė prekyba“ negalėjo tenkinti įaudrintos visuomenės poreikių.
Čia ir išaiškėja sovietinio režimo pragmatizmas: palikti dalį privataus sektoriaus ramybėje, leisti jam bent iš dalies amortizuoti neramių gyventojų keliamas bangas ir sklandžiai veikti kol kas negebančios „sovietinės prekybos“ trūkumus. Šis pragmatizmas drauge buvo ir atvirai ciniškas: legaliam verslui, ypač privačiai prekybai, viešumoje (sovietinėje spaudoje) nuolat išsakyta gruboka kritika – kaltinimai lupikavimu, pirkėjų apgaudinėjimu, įvairiomis suktybėmis. Kartu kritikuota ir naujoji „sovietinė prekyba“: neorganizuotumu, netaktišku elgesiu su klientais, nešvara. Nepaisant to, viešumoje buvo leidžiama suprasti, kad šie „sovietinės prekybos“ trūkumai tėra laikini, o štai privati prekyba (nors oficialiai ir leistina) yra nešvarus reikalas, nuo kurio derėtų laikytis atokiau.
Čia ir išaiškėja sovietinio režimo pragmatizmas: palikti dalį privataus sektoriaus ramybėje, leisti jam bent iš dalies amortizuoti neramių gyventojų keliamas bangas ir sklandžiai veikti kol kas negebančios „sovietinės prekybos“ trūkumus.
Pragmatizmas pragmatizmu, tačiau ideologijos pančiai vis dėlto spaudė sovietų valdžios vairininkus. Nesant jokių svarių praktinių priežasčių susidoroti su privačiu sektoriumi, sovietai 1941 m. kovo pabaigoje ėmėsi griežtos administracinės kontrolės.
Režimas sutraukia vadžias
1941 m. kovo 27 d. buvo paskelbtas LSSR Liaudies komisarų tarybos nutarimas Nr. 242 „Dėl privačios prekybos tvarkymo ir priežiūros“, kurio esmė buvo tokia: privati prekyba yra leidžiama tik atitinkamo miesto ar apskrities vykdomojo komiteto prekybos skyriaus leidimu. Leidimus verstis prekyba didesniame plote (pavyzdžiui, keliuose miestuose ar apskrityse) galėjo išduoti tik Prekybos liaudies reikalų komisariatas. Visi privatūs prekybininkai buvo įpareigoti iki balandžio 15 d. (Vilniuje ir Kaune – iki gegužės 1 d.) gauti leidimus. Leidimų negavus, prekybininkams turėjo būti sugrąžinta už verslo liudijimą 1941 m. metais sumokėta dalis, tačiau tuo pat metu „jų žinioje besamus produktus ir prekes turi perleisti vietos valstybinei ar kooperatyvinei prekybai“. Kitaip sakant, negavai sovietinės valdžios leidimo verstis prekyba – nacionalizuokis pats.
Šioje vietoje dera pastebėti, kad minėtas nutarimas lietė tik prekybininkus – tebeveikusios privačios smulkios pramonės įstaigos nebuvo užkabintos. Tačiau tik labai neilgam. Nutarimo vykdymas, kaip dera sovietiniam režimui, vyko neharmoningai: vėliau, jau birželio pradžioje, ta pati LSSR Liaudies komisarų taryba konstatavo, kad kai kuriose vietovėse (ypač Kaune) kovo 27 d. nutarimas vykdytas skubotai, neatsižvelgiant į realią situaciją. Pavyzdžiui, leidimai prekiauti buvo neišduodami nepatikrinus, ar valstybinės arba kooperatyvinės prekybos įmonės buvo pasirengusios užimti likviduojamų privačių įmonių prekybos sritį. Dėl to dar labiau pablogėjo gyventojų aprūpinimas – iš parduotuvių išnyko žibalas, cukrus, o kuriam laikui ir duona, daržovės bei degtukai.
Apibendrinant nutarimo Nr. 242 reikšmę akivaizdu, kad tai buvo ryžtingas sovietų valdžios žingsnis. Žvelgiant į pačios valdžios netrukus pripažintus tokio sprendimo trūkumus, galima spėti, kad tai buvo padiktuota daugiau noro greičiau „suvienodėti“ su „senosiomis“ sovietinėmis respublikomis ir „sparčiau žengti socializmo keliu“. Savaime aišku, tokie norai ir sprendimai neturėjo bendrystės su sveiku protu beigi atsižvelgimu į visuomenės interesus.
Keturios gegužės dienos
Privačios prekybos administracinė kontrolė dar savaime nereiškė nei jos, nei juolab viso privataus sektoriaus galo. Miestų ir apskričių vykdomųjų komitetų prekybos skyriuose irgi galėjo būti vienas kitas nekvailas valdininkas, suvokęs, kad kabinetinis susidorojimas su privačiais prekybininkais gali vesti į didesnes problemas dėl menkai išvystytos „sovietinės prekybos“. Tačiau tai, kas Lietuvos SSR nutiko 1941 m. gegužės 11–14 d., sunkoka pavadinti kitaip nei brutaliu susidorojimu su privačiu sektoriumi, per trumpą laiką įvedant eilę neadekvačių mokesčių.
Pirmasis smūgis smogtas gegužės 11 d. – tądien paskelbtas LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas „Dėl naminių gamintojų, amatininkų, prekybos ir pramonės įmonių valdytojų ir kitų piliečių pajamų mokesčio Lietuvos TS Respublikoje“. Šis įsakas numatė privataus verslo subjektų pajamų mokestį pagal atitinkamą procentą nuo metinių pajamų dydžio. Pavyzdžiui, įmonė, kuri per metus turi iki 1200 rublių pajamų, moka 4 % pajamų mokestį. Tuo tarpu daugiau pajamų turinčioms įmonėms atsirado fiksuota pajamų mokesčio dalis (nuo 48 Rb įmonei, turinčiai iki 1800 Rb metinių pajamų, iki 8952 Rb įmonei, turinčiai daugiau kaip 24 000 Rb metinių pajamų) bei procentinė pajamų mokesčio dalis – tam tikras procentas nuo pajamų, viršijančių tam tikrą sumą.
Konkretus pavyzdys: verslo subjektas, turintis 1800 Rb metinių pajamų, mokėjo 48 Rb (fiksuota mokesčio dalis) ir 6 % nuo sumos, viršijančios 1200 Rb, t. y. 36 Rb. Iš viso tokia įmonė (besiverčiantis asmuo) turėjo sumokėti 84 Rb metinį pajamų mokestį, kuris sudarė apie 4,7 % metinių pajamų. Kitas pavyzdys, atskleidžiantis šios mokestinės reformos esmę – verslo subjektas, turintis 25 000 rublių metinių pajamų. Tokiai įmonei būtų tekę sumokėti 8952 Rb fiksuotą mokesčio dalį ir 60 % sumos, viršijančios 24 000 rublių, taigi, 600 Rb. Iš viso – 9552 Rb pajamų mokesčio (38,2 % pajamų). Šie skaičiai – 8952 Rb fiksuota mokesčio dalis ir 60 % sumos virš 24 000 Rb – viršutinės įsake nurodytos sumos. Vis dėlto logika aiški – kuo daugiau pajamų, tuo didesni mokesčiai: 100 000 Rb metinių pajamų turintis verslo subjektas būtų turėjęs sumokėti 54 552 Rb pajamų mokesčio (54,5 % pajamų). Akivaizdu, kad tokie pajamų mokesčiai turėjo smarkiai apriboti stambesnes įmones ir tuo pat metu leisti itin smulkiems, pavieniams prekybininkams ar amatininkams šiaip taip išgyventi.
Teisės požiūriu siaubinga buvo tai, kad šis įsakas (o po to ir kiti įsakai dėl mokesčių) paskelbti veikiantys atgaline data – nuo 1941 m. sausio 1 d.: netgi įmonės, nusprendusios nutraukti savo veiklą (pavyzdžiui, sužinoję apie tokius drakoniškus mokesčius), turėjo susimokėti atitinkamą jo dalį (pavyzdžiui, už laikotarpį, kai net negalėjo žinoti apie būsimus mokesčius).
Antrasis smūgis laukė po dviejų dienų – gegužės 13 d. paskelbtas LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas vadinosi poetiškai: „Dėl butų ir kultūrinės buities statybos reikalams rinkliavos, imamos iš naminių gamintojų, amatininkų, prekybos ir pramonės įmonių valdytojų ir kitų piliečių, apdedamų pajamų mokesčiu Lietuvos TSR“. Remiantis juo, verslo subjektas, turintis iki 1200 Rb metinių pajamų, turėjo mokėti 2,5 % mokestį (30 Rb). Griežčiausiai šiuo mokesčiu smogta įmonėms, turinčioms virš 10 000 Rb pajamų: jos turėjo susimokėti 612 Rb fiksuotą mokesčio dalį ir 8 % nuo sumos, viršijančios 10 000 Rb. Kalbant apie ankstesnį mokestį, minėtos hipotetinės įmonės, remiantis šiuo įsaku, turėjo sumokėti gerokai didesnes sumas. 25 000 Rb pajamas turinti įmonė turėjo pakloti 1812 Rb (7,2 % pajamų), o 100 000 Rb pajamas turinti verslovė – 7812 Rb (7,8 % pajamų). Ir viskas dėl butų ir kultūrinės buities statybos.
Nors pastarasis mokestis, lyginant su pirmuoju, nebuvo sukrečiantis, tačiau bet kurį tuo metu gyvenusį verslininką turėjo pritrenkti faktas, kad kitas – verslo – mokestis įvestas jau rytojaus dieną. Verslo mokestis apėmė du dalykus: naujus mokesčius ir atsirandančią administracinę privačios pramonės (amatų) kontrolę. Prie įsako dėl verslo mokesčio buvo pateiktas sąrašas verslų, kuriems negalėjo būti išduoti verslo liudijimai. Pagal šį sąrašą buvo draudžiama brangiųjų metalų ir brangakmenių prekyba bei apdirbimas (išskyrus atvejus, kai apdirbamą medžiagą pateikia pats užsakovas), pirotechnika, prekyba medikamentais, pluoštinių audinių, kailių, tabako supirkimas, kalnakasyba, poligrafiniai verslai, alkoholinių gėrimų gamyba (dėl šio punkto eilė Šiaurės Lietuvos naminių aludarių atsidūrė už spygliuotos vielos), cirkų ir kino teatrų laikymas, taip pat bet kokia pramoninė veikla, jei įmonėje dirba daugiau negu 10 samdomų darbininkų. Tiek pat darbuotojų leista turėti maitinimo įstaigoms. Tuo tarpu privatiems prekybininkams leista turėti tik 2 samdomus darbuotojus.
Pats verslo mokestis išskirtas pagal verslų stambumą ir pobūdį. Smulkesni verslai turėjo mokėti tik fiksuotą mokesčio dalį (svyruojančią nuo 20 iki 500 Rb), o stambesnės įmonės buvo skirstomos pagal veiklą: pavyzdžiui, maisto produktų ir miško medžiagos prekyba besiverčiančios įmonės apdėtos 5 % mokesčiu (nuo pajamų), kitų prekių prekybininkai ar viešbučių savininkai – 10 % mokesčiu. Didžiausiu verslo mokesčiu apkrautos maitinimo įstaigos, kuriose prekiauta alkoholiu – 15 %.
Šioje vietoje galima grįžti prie ankstesniais atvejais minėtų hipotetinių įmonių ir pabandyti apskaičiuoti jų daliai tekusius mokesčius po visų keturių karštų 1941 m. gegužės dienų. Taigi hipotetinė įmonė su 25 000 Rb metine apyvarta Lietuvos SSR atsibudo su 13 864 Rb mokesčiais (jei laikysime, kad mūsų hipotetinė įmonė vertėsi „kitų prekių“, pavyzdžiui, avalynės prekyba). Hipotetinis restoranas, turintis 100 000 Rb metinę apyvartą, 1941 m. sužydėjusias obelis pasitiko su 77 364 Rb mokesčiais. Vargu ar atsiras besiginčijančių, kad tokias mokestines apkrovas galima būtų pavadinti kitaip nei verslo nužudymu.
Vietoj epilogo
Kiek daugiau nei už mėnesio prasidėjo Vokietijos Reicho agresija ir, savaime aišku, verslovių apmokestinimas Lietuvoje prarado aktualumą. Naciai, nužudę tūkstančius žydų tautybės Lietuvos verslininkų, savo ruožtu, tam tikrą privataus verslo aktyvumą skatino: Vokietijos okupacijos metais lietuviai buvo raginami imtis prekybos ir amatų – naujam okupaciniam režimui karo sąlygomis buvo svarbu turėti ekonomiškai ir socialiai stabilų užnugarį. Kita vertus, sovietai, grįžę 1944 m., lyg niekur nieko ėmė viešai skatinti verslą: spaudoje pirmosiomis reokupacijos dienomis buvo gausu kvietimų užsiimti privačia prekyba. 1941 m. gegužės 11–14 d. mokestinė „šoko terapija“ pokariu nebuvo prisimenama – nors minėtieji įsakai lygiai taip pat nebuvo ir atšaukti.
Pokariu Lietuvos SSR jau dominavo pragmatinis požiūris į verslą. Vėliau sovietiniai ekonomistai tą keistą laikotarpį – kai iki 1947 m. pradžios Sovietų Lietuvoje egzistavo privačios prekybos įmonės – aiškino paradoksaliai: esą karo laikotarpiu daug įvairių materialinių gėrybių nusėdo privačiose rankose, tad pirmaisiais pokario metais leista privati iniciatyva tam, kad į rinką sugrįžtų kažkieno išgrobstyti turtai. 1947 m. pradžioje ideologija nustelbė pragmatizmą – verslo liudijimai privatininkams nustoti teikti. Tam tikra itin smulki verslinė veikla (pavyzdžiui, pavienių amatininkų, laikrodininkų, fotografų ir pan.) leista ir vėlesniais metais – aišku, apie privačias įmones nebuvo nė kalbos.
Taigi akivaizdu, kad sovietai galiausiai verslą Lietuvoje užsmaugė administracinėmis priemonėmis – neduodami leidimų verslui ir stumdami privatininkus už įstatymo ribų. Susidorojimas per mokesčius – taip kaip buvo užsimota 1941 m. gegužę – pasirodė mažiau efektyvus dėl pačios sovietinės sistemos specifikos: pokariu teismuose būta eilės bylų, kuriose bandyta išieškoti daugiatūkstantines nesumokėtas mokesčių sumas iš privačių prekybininkų. Nesumokėdavo – ir išvykdavo keliems metams į lagerius.
Taigi akivaizdu, kad sovietai galiausiai verslą Lietuvoje užsmaugė administracinėmis priemonėmis – neduodami leidimų verslui ir stumdami privatininkus už įstatymo ribų.
Tiesa, ne visada taip baigdavosi. Netrūko atvejų, kai mokesčių inspektoriai mielai imdavo kyšius iš verslininkų, klastodavo dokumentus, nepastebėdavo mokesčių ar net ištisų įmonių. Paradoksalu, bet šiuo atveju korupcija buvo paranki verslui. Prasidėjus nepakeliamam administracinio pobūdžio spaudimui, verslas nuėjo paskui korupciją – į pogrindį. Tačiau tai – jau kita istorija.
1 Alfred E. Senn, Lithuania, 1940: Revolution from Above, Amsterdam-New York: Rodopi, 2007; liet. vertimas Ritos Truskauskaitės: Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2009.
2 Ignas Šeinius, Raudonasis tvanas, New York: Talka, 1953, p. 145.
3 Stasys Algimantas Būdas, Ką atmintis išsaugojo, Klaipėda, 2003, p. 49.
4 Lietuvos aidas, 1940-06-22, Nr. 293, p. 1.
5 LKP Šiaulių apskrities komiteto politinė informacija LKP CK, in: Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau – LYA), f. 1771, ap. 1, b. 183, l. 147–149.
6 Ibid., l. 124.
7 LYA, f. 1771, ap. 2, b. 192, l. 89.
8 LYA, f. 1771, ap. 2, b. 158, l. 56.
9 Ibid., l. 57.
10 Tautos ūkis, 1940-08-24, Nr. 33–34, p. 540.
Šis tekstas buvo publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 3.