Toliau, pateikę abiejų dailės istorikų – dr. Karlo Heinzo Esserio ir dr. Dietricho Roskampo – keletą biografinių štrichų, susitelksime į jų veiklą okupuotose baltiškosiose teritorijose. Užbaigsime tekstą suformuluodami keletą klausimų tolesniems tyrinėjimams.
I. ROSENBERGO OPERATYVINIO ŠTABO YPATINGASIS DAILĖS ŠTABAS
Ir pats ERR, ir jo SBK išaugo iš Alfredo Rosenbergo žinybos. Pradžią tam davė nugalėtosios Prancūzijos archyvų ir knygų išteklių nusavinimas pagal 1940 m. liepos 5 d. fiurerio įsakymą. Po kurio laiko užsimota ir į žydam priklausiusius dailės kūrinius. Galiausiai buvo sukurtas vertinimo padalinys, nemažai prisidėjęs prie ideologinio karo. ERR veikla plėtėsi lygiagrečiai su karo eiga: nuo 1940 m. veikęs Belgijoje, Prancūzijoje ir Nyderlanduose, 1941 m. pradėjo veiklą Graikijoje, Jugoslavijoje ir Sovietų Sąjungoje, nuo 1943 m. – netgi Italijoje ir Danijoje.
Vermachtui vis dažniau patiriant pralaimėjimus visuose frontuose, ir ERR turėjo trauktis iš okupuotų teritorijų. Tose teritorijose palikti štabo darbuotojai pirmiausia rūpinosi pagrobtųjų vertybių pergabenimu į Didžiosios Vokietijos Reichą, ypač į Bavariją ir Austriją.
ERR struktūrą sudarė štabo vadovybė, kurios būstinė iš pradžių buvo Paryžiuje, o 1941 m. persikėlė į Berlyną; pagrindinės darbo grupės (Hauptarbeitsgruppen, toliau – HAG) paskirose okupuotose teritorijose ir joms pavaldžios darbo grupės; išoriniai filialai, ryšio punktai ir ypatingieji būriai. Už Baltijos šalis buvo atsakinga Ostlando HAG su būstine Rygoje.
Greta šios bendros struktūros veikė ypatingieji štabai, kurie buvo pavaldūs konkrečių teritorijų HAG. Tarp jų svarbiausias ir buvo SBK, sukurtas specialiai dailės kūrinių grobimui. Šis štabas nuo 1940 m. rugsėjo 17 d. iki 1943 m. balandžio 7 d. vien iš okupuotųjų Vakarų teritorijų (taigi pirmiausia Prancūzijos) į slėptuves Vokietijos Reiche išgabeno apie 2775 konteinerių su paveikslais, skulptūromis, baldais ir kt. kultūros vertybėmis.
Iš saugojimo vietas pasiekusių konteinerių iki tos pačios 1943 m. balandžio 7 d. buvo inventorizuoti 9 455 objektai, tarp jų net 5 255 paveikslai. Greta SBK veikė ir ypatingieji etnografijos, priešistorės ir muzikos štabai. Visuose juose dirbo daugybė universitetinio išsilavinimo mokslininkų.
II. DU DAILĖS ISTORIKAI: KARLAS H.ESSERIS IR DIETRICHAS ROSKAMPAS
Karlas H.Esseris gimė 1912 m. birželio 8 d. Bonoje. Dar studijuodamas gimtojo miesto universitete jis 1937 m. gegužės 1 d. įstojo į NSDAP ir gavo partijos nario bilietą Nr. 4 614 981. Pabaigė studijas apgynęs daktaro disertaciją „Keturiolikos šventųjų gelbėtojų piligriminės bažnyčios (Wallfahrtskirche zu Vierzehnheiligen) formos ir poveikis“.
Netrukus buvo pašauktas į Vermachtą. Tarnaudamas 12-osios pėstininkų divizijos žvalgybos skyriuje, jis nuo 1940 m. gegužės dalyvavo Prancūzijos kampanijoje. Per Liuksemburgą, Somą, Nantą jo kelias vedė į Paryžių, kur Esseris buvo paskirtas į Prancūzijos generalinio karo komisaro štabą dirbti kultūros karinės apsaugos srityje. Prancūzijos sostinėje jis užmezgė kontaktus su EER, o 1940 m. spalį iš vermachto buvo laikinai perduotas Operatyvinio štabo žinion, idant prisidėtų prie vadinamosios „apsaugos“, t. y. kultūros vertybių grobimo.
Nuo 1941 m. vasario Esseris pradėjo dirbti Luvre įsikūrusiame SBK, visomis jėgomis įsitraukdamas į ERR vykdomą grobiamąją veiklą. 1941 m. spalio 25 d. jis buvo galutinai paleistas iš vermachto ir paskirtas į Centro armijų grupės Operatyvinio štabo Ypatingąjį būrį. Kadangi šiam būriui numatytoji buveinė – Maskva, taip ir liko neužimta, Estijos darbo grupės vadovo Gerhardo Schilde’s pageidavimu SBK vadas Robertas Scholzas 1941 m. lapkritį perkėlė Esserį dirbti į Taliną.
1942 m. vasario 21 d. jis paaukštintas: iš Estijos darbo grupės jis perkeltas į viso Ostlando HAG. Taigi jo žinioje atsidūrė ir Latvija, Lietuva bei Baltarusija. Po pusantrų metų Esserio pareigos vėl pasikeitė: nuo 1943 m. birželio iki spalio jis dirbo Belgijos SBK, „Briuselio operatyviniame centre“; po to dar kelioms savaitėms buvo perkeltas į okupuotąją Sovietų Sąjungą. Galiausiai 1943 m. gruodžio 2 d. Esseris vėl atsidūrė vermachte: kaip eilinis Tankų žvalgybos rezervo skyriaus kareivis tarnavo Kelne. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui jis nuo 1952 m. vadovavo Mainco Senienų muziejui ir paveikslų galerijai bei vėliau jų pagrindu sukurtam Vidurio Reino žemės muziejui.
Diedrichas Roskampas, EER dokumentuose minimas ir Dieto vardu, figūruoja kaip Pg. (Parteigenosse – NSDAP narys). Jis gimė 1907 m. rugsėjo 7 d. Emdene.
Savąsias dailės istorijos studijas Marburgo universitete Roskampas baigė 1934 m. apgindamas daktaro disertaciją apie XVIII a. šveicarų tapytoją ir poetą Salomoną Gessnerį jo laikų dailės teorijos šviesoje. Jau 1934 m. lakpričio 24 d. (iš pradžių kaip savanoris, vėliau kaip mokslinis asistentas) jis pradėjo dirbti Hamburgo Kunsthalėje, kur jį pakvietė buvęs Marburgo moksladraugis, dailės istorikas dr. Haraldas Buschas, vadovavęs Kunsthalei. 1940 m. vasarą Roskampui teko eiti tarnauti kariuomenėn. Ir vis dėlto 1942 m. rugsėjo 1 d. jis paskiriamas Hamburgo Kunsthalės kuratoriumi.
Tuo metu jis jau buvo kurį laiką pradirbęs ERR kaip SBK bendradarbis okupuotose SSRS teritorijose. Sprendžiant iš ERR dokumentų, manytina, kad Roskampas 1942 m. dirbo Ostlando HAG ribose, nuo vasaros pradžios – veikiausiai Ukrainoje. Iš Kijevo apie 1943 m. kovą jis buvo perkeltas į Paryžių, SBK Luvro darbo grupę, o iš ten turbūt jau 1944 m. – į pagrobtųjų meno vertybių saugyklą Buxheime.
Pasibaigus karui Roskampas grįžo dirbti į Hamburgą, 1965 m. buvo paaukštintas vyriausiuoju kuratoriumi, o 1967 m. spalio 12 d. netikėtai mirė darbe.
III. VEIKLA BALTIJOS ŠALIŲ TERITORIJOSE
Pradėjęs dirbti Estijoje, Esseris netruko raštu išdėstyti savo poziciją dėl ERR veiklos perspektyvų. Iš šio teksto mes galime susidaryti įspūdį apie užduotį, kurią jam buvo davęs SBK vadas Robertas Scholzas.
Pasak paties Esserio, jis turėjo: „1. Išsiaiškinti ir nustatyti dailės paminklų esamąją būklę Estijos ir Peterburgo zonose ir sukaupti informaciją, reikiamą suformuoti pasiūlymams dėl būtinų kultūros politikos priemonių ir būsimų darbų. 2. Prisidėti prie visų rūšių dailės kūrinių Estijos ir Peterburgo zonose išsaugojimo ir priežiūros.“
Esseris pats sau nusistatė darbo planą. Greta dailės paminklų Estijoje ir kaimyninėse Rusijos žemėse registro sudarymo jis ketino pradėti viešinti paskirus dailės kūrinius, šitaip prisidėdamas prie vokiškosios pasaulėžiūros propagavimo. Tam tikslui jis ketino nuodugniau patyrinėti Vokiečių ordino pilis, pavyzdžiui, Sühneburgo pilies Saremos saloje griuvėsius, vadinamąsias vyskupų pilis Kuresarėje ir Hapsalu, taip pat Liubeko meistrų sukurtus altorius Talino bažnyčiose.
Visų šių darbų Esseris vien savo jėgomis nebūtų galėjęs atlikti, tad jis rekomendavo pasitelkti estų specialistus, kurie, dalyvaudami pagal vokišką supratimą vykdomoje veikloje, ilgainiui būtų atitinkamai apmokyti ir suformuoti. Esseriui taip pat reikėjo specializuotos dailėtyrinės bibliotekos, bet ir šitai jis jau buvo apgalvojęs: „šį klausimą būtų paprasčiausia išspręsti operatyvinio štabo žinion perimant, kaip jau seniau buvo planuota, sakoma, puikią žydo Gensso dalykinę biblioteką, kuriai reikėtų rasti deramą vietą štabo patalpose“.
Estijos advokato Juliuso Gensso biblioteka turėjo pasitarnauti ir ruošiantis veiklai Leningrade (Sankt Peterburge). Esseris ketino rengti ir skaityti paskaitas dailės istorijos temomis, šitaip prisidėdamas prie vokiškosios kultūros propagandos. Klausytojai turėjo „būti supažindinti su vokiečių tautos esme, su Vokietijos istorija ir vokiečių didybe“. Iš sumanytų paskaitų temų jis paminėjo šias: „Vokiškosios dailės esmė“ ir „Vokiečių ordino pilys“.
1941 m. lapkritį pradėjęs veikti Estijoje Esseris ėmėsi įgyvendinti minėtus užmojus. 1942 m. vasarą Roskampą perkėlus į Ukrainą, vėliau dokumentuose susiduriame faktiškai tik su Esserio veiklos okupuotose Baltijos kraštuose pavyzdžiais.
Paminklų apsauga. Ostlando civilinė okupacinė administracija turėjo savus už paminklų apsaugą atsakingus pareigūnus, tad Esseris apsiribojo savarankiška veikla beveik vien Estijoje. Pavyzdžiui, jis intensyviai rūpinosi Viru-Nigula (vok. Maholm) liuteronų bažnyčios atstatymu, ragindamas sutvarkyti jos stogą ir 1942 m. rugsėjį parūpindamas leidimą šiems darbams. Kadangi Viru-Niguloje būta ir vokiečių kolonijos, tai architekto iš Talino perstatydinta viduramžiška trinavė Šv. Mikalojaus halinio tipo bažnyčia tapo ypač svarbi pabrėžiant vokiečių kultūrinį aktyvumą Šiaurės Estijoje.
Metalo surinkimas. Pagal karo meto tvarką ir Vokietijos Reiche, ir visose okupuotose teritorijose, valstybės nuosavybėn buvo paimamas ir perdirbamas metalas. Esseris ir Roskampas dalyvavo šioje veikloje Ostlando teritorijoje.
Kaune jie apžiūrėjo iš miesto surinktų metalinių daiktų laužyną, tačiau neaptiko jame jokių meniškai, istoriškai ar etnografiškai vertingų dalykų, kuriuos būtų vertėję apsaugoti nuo perdirbimo.
Pavyzdžiui, nuo 1942 m. balandžio 27 d. iki gegužės 7 d. jie abu tuo tikslu lankėsi Kaune ir Vilniuje. Kaune jie apžiūrėjo iš miesto surinktų metalinių daiktų laužyną, tačiau neaptiko jame jokių meniškai, istoriškai ar etnografiškai vertingų dalykų, kuriuos būtų vertėję apsaugoti nuo perdirbimo. „Pirmiausia, kaip ir buvo tikėtasi, nebuvo rasta jokio aiškiai vokiškos amatininkystės dirbinio.“
Būtent tokie daiktai turėjo būti saugomi, remiantis ideologiniais sumetimais, t. y. siekiant pademonstruoti vokiečių kultūrinį dominavimą Baltijos kraštuose. Minėto vizito metu dailės istorikai aplankė ir Karo muziejų Kaune, irgi turėjusį atiduoti turimus metalinius objektus. Esseris su Roskampu nusprendė, kad perdirbimui numatytas atiduoti bronzos liejinys – Hermanno Holtzfeldto 1602 m. Nesvyžiuje nuliedinta patranka – turi likti muziejuje, nes „pagal formą ir įrašus ji yra vertingas vokiškojo kultūrinio viešpatavimo Lietuvoje pavyzdys“.
Paskaitos. Esserio parengtos paskaitos pirmiausia buvo skirtos vokiškų institucijų personalui, taip pat vokiškai suprantantiems vietiniams gyventojas. Ši jo veikla susilaukė aukšto įvertinimo. Antai jo 1942 m. balandžio 23 d. paskaitoje apie Rusijos carų dvarus Leningrado srityje dalyvavo ERR vadas Gerhartas Itikalas ir Reicho ministerijos okupuotoms teritorijoms Kultūros skyriaus vadovas Hansas Wilhelmas Scheidtas. Esseris siekė įtakoti ir vietinius viešosios nuomonės formuotojus. Štai 1942 m. lapkričio 2 d. jis skaitė paskaitą apie Talino miesto kultūros paminklus vietiniams gidams, ir, pasak jo paties, „pabrėžė vienareikšmiškai vokišką miesto pobūdį, ko nepripažino ligtoliniai propagandiniai iškraipymai“.
Kultūros vertybių grobimas. Abu mūsų minimi dailės istorikai apžiūrėjo Rusijos carų dvarus prie Leningrado. Po vieno tokio apsilankymo Gačino dvare Esseris su Roskampu nusprendė, kad 465 paveikslai iš šio dvaro rūmų turi būti nugabenti į Rygą, nepaisant, kad patys visus juos, išskyrus vieną, buvo įvertinę kaip meniškai nevertingus.
Esseriui išreiškus pageidavimą, kad surenkant metalą (pavyzdžiui, varpus) būtų pasitelkiami vietiniai specialistai, tarp tokių atsidūrė ir Paminklų apsaugos įstaigos darbuotojas, Vilniaus universiteto vyr. asistentas ir Vilniaus Dailės muziejaus direktoriaus pavaduotojas, dailės istorikas Mikalojus Vorobjovas.
Jis 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos, kad nepatektų sovietams į rankas. Kitas toks talkininkas, Tartu universiteto docentas Voldemaras Vaga parengė Leningrado ir Maskvos meno paminklų atlasą.
Kadangi Vermachtas pasirodė esąs nepajėgus užimti nė vieno iš šių miestų, tai šis darbas liko praktiškai nepritaikytas. Prieš atsidurdamas Esserio žinioje Vaga jau buvo pasižymėjęs kaip ekspertas: 1937 m. jis estiškai paskelbė bendrą Estijos dailės istorijos apžvalgą, o 1940 m. – veikalą apie estų dailę nuo Viduramžių iki moderniųjų laikų. Vaga buvo sunkiai sužeistas per vieną Tartu bombardavimą 1943 m. sausį, tačiau išgyveno, pasiliko Estijoje, o 1946 m. tapo Tartu universiteto dailės istorijos profesoriumi; ten ir mirė 1999 m.
IV. IDEOLOGINĖS PRIELAIDOS
Esserio ir Roskampo veikla rėmėsi siekiu užtikrinti vokiečių valdžią Baltijos kraštuose. Kaip savo raporte 1941 m. gruodžio 11 d. rašė Esseris, juo sparčiau ir išsamiau bus vykdomas „naujai įgytų žemių pažinimas“, tuo greičiau jis taps „pamatu ateitį nulemsiantiems kultūros politikos sprendimams“. Suplanuotasis ir jo įgyvendintasis Estijos ir gretimų rusiškų žemių (pirmiausia Ingrijos) kultūros paminklų registro sudarymas turėjo būti ne kas kita kaip „pats vertingiausias Vokietijos pretenzijų į šį kraštą patvirtinimas“.
Parodant vokišką įtaką regiono kultūrai, pavyzdžiui, sureikšminant išlikusius Vokiečių ordino statinius arba tokius Viduramžių menininkų kūrinius kaip Talino bažnyčių altoriai, kartu stengtasi pagrįsti vokiečių kultūrinį dominavimą baltų atžvilgiu. Panašią funkciją, kaip tai neseniai atskleidė Malte Gasche, SBK turėjo atlikti ir priešistorė bei ankstyvoji istorija, turėjusi pademonstruoti „šiaurietišką įtaką“ ir įrodyti, kad baltiškoji (ir rusėniškoji) kultūra iš esmės esanti nulemta germaniškosios-vokiškosios.
Ne tik dailės istorikams, bet ir visiems okupuotoje SSRS dirbusiems ERR specialistams galiojo tai, ką 1942 m. balandį suformulavo Esseris ir Roskampas: būtina ypač pabrėžti politinį aspektą.
Dalykiniai elementai turėjo būti aiškiai pajungti ideologinėms prielaidoms. Šis principas pasireiškė, kad ir sprendžiant minėtųjų metalo dirbinių likimą: derėjo saugoti tik tai, kas vokiška; vietinių, baltiškųjų amatininkų dirbinių kokybė nebuvo vertinama. Taip elgtasi ir atrenkant nusavintus varpus: buvusiose Sovietų Sąjungos žemėse į išsaugojimą galėjo pretenduoti tik tie bažnyčių varpai, kurie leido įrodyti vokišką kultūrinę įtaką, o dar geriau – viršenybę. Remiantis šitokia nuostata, nuspręsta išsaugoti tuos Vilniaus (ypač XVII–¬XVIII a.) varpus, kuriuose buvo vokiškų įrašų arba kuriuos liedino vokiečiai.
5. KLAUSIMAI ATEIČIAI
Esserio ir Roskampo veikla reichsleiterio Rosenbergo Operatyvinio štabo Baltijos šalims Ypatingajame dailės štabe buvo sąlygojama daugelio veiksnių, tarp jų ir karo įvykių eigos bei vadovybės sprendimų. Su jais bendradarbiavusiems Baltijos šalių mokslininkams, vis labiau ryškėjant Vėrmachto pralaimėjimo perspektyvai, teko apsispręsti: atsidurti sovietų rankose arba bėgti iš gimtinės.
Iš to, kad Esseris buvo paskirtas dirbti SBK iš pradžių Prancūzijoje, tada Sovietų Sąjungoje (tiksliau – jos okupuotose Baltijos šalyse), dar vėliau Belgijoje, ir vėl Sovietų Sąjungoje, o Roskampas – Sovietų Sąjungoje, Prancūzijoje, Vokietijos Reiche, aišku, kad vokiečių dailės istorikai iš esmės turėjo taikyti vienuose kraštuose sukauptą patirtį kitose šalyse. Tik kokį konkretų poveikį toks patirties perkėlimas duodavo kultūros vertybių grobstymui?
Kitas atviras klausimas – kiek reikšmės turėjo tai, kad ERR triūsė daugiausia jauni (tarp 1933–1942 m. daktaratus apsigynę) mokslininkai ir mokslininkės? Ar tai, kad jie buvo stipriau paveikti nacionalsocialistinių idėjų, reiškia, kad jie lengviau gebėdavo nepaisyti profesinės etikos reikalavimų? Ar jų mokslo kalba skyrėsi nuo tos, kurią vartojo vyresnieji dailės istorikai?
Kiti klausimai: kaip Baltijos šalių ERR, kad ir Lietuvos darbo grupė, bendradarbiavo su Ypatinguoju štabu? Kaip veikė funkcijų pasidalijimas kasdieniame darbe?
Lieka menkai težinomas moterų vaidmuo kultūros vertybių grobstyme, nors kai kurios dailės istorikės yra dalyvavusios grobstant žydų meninę nuosavybę. Jei ERR moterys ir neužėmė reikšmingesnių vadovaujančių postų, tai paskiruose Ypatinguose štabuose mes aptinkame mokslininkių, vadovavusių mažiems padaliniams ir pan. Taigi klausimą apie mokslininkių savarankiškumą ir savaveiksmiškumą dar teks tirti.
Analizuojant Vokietijos Reicho kultūros paveldo politiką kyla ir kiti aktualūs ir įdomūs klausimai. Mokslininkas Vokietijos Reicho tarnyboje, kultūros (pirmiausia svetimos) pažinimas ir jos politinis pertvarkymas, profesiniai¬ reikalavimai ir ideologinis užsakymas kultūrininko įsitikinimuose bei praktinėje veikloje – visa tai yra perspektyvi tolesnių tyrinėjimų sritis.
***
2012 m. balandžio 27–29 d. Berlyno Technikos universiteto Dailėtyros ir istorinės urbanistikos institutas surengė konferenciją „Dailės istorija okupuotose teritorijose 1939–1945 m.“ Renginio organizatorių pagrindinis tikslas buvo praplėsti dailės istorijos disciplinos ir jos praktinio taikymo Trečiojo Reicho epochoje tyrimų perspektyvą, užkariautojo požiūrį papildant rakursu iš priešingos pusės – tų, kurių kultūrą buvo mėginama integruoti, nusavinti, suvokietinti.
Temų geografija pateisino rengėjų lūkesčius: reprezentuota vienuolika šalių. Pranešimai pasiūlė keletą apibendrinimų ir išvadų. Pavyzdžiui, dailės istorijos ir dailės germanizavimo pastangų įvairiose Europos šalyse apžvalga parodė, kad postūmį nacionalinių dailės istorijų perrašymui per vokišką prizmę visada teikė vokiečiai, tačiau tai dažniausiai buvo daroma vietinių mokslininkų rankomis.
Analizuojant institucinius pertvarkymus, lydėjusius pastangas perrašyti dailės istoriją, parodyta, kad kai kuriais atvejais jie turėjo ir pozityvių pasekmių: sutelktos mokslininkų pajėgos, sukauptos bibliotekos, formuotos duomenų bazės, archyvai. Įdomios informacijos pateikta pranešimuose, kurie nušvietė vokiečių dailės propagandą okupuotose šalyse ir šios propagandos įtaką vietinės dailės raidai. Viena iš reakcijos į germanizacijos pastangas formų – vietinio nacionalizmo proveržiai.
Šiuo požiūriu įdomus konferencijoje analizuotas Andreaso Lindblomo atvejis – švedų dailės istorija, parašyta iš jos eliminavus visus ne švediškos kilmės paveldo objektus. Dauguma pranešimų vis dėlto telkėsi ties meninio paveldo pervertinimo okupacijos ir karo akivaizdoje tema. Nagrinėjant šį ne kartą analizuotą klausimą, siekta išplėtoti mažiau žinomas jo puses. Viena jų – naujų paveldo objektų katalogavimo būdų kūrimas, efektyvesnių jo apsaugos priemonių paieška griovimo arba jo grėsmės akivaizdoje. Šie aspektai atskleisti, pasirėmus Italijos ir Olandijos pavyzdžiais. Kitų šalių (Estija, Slovakija, Lenkija) medžiaga leido parodyti, kaip vokiečiai keitė vietinių specialistų požiūrį į atskirų paveldo objektų vertę, nes, pavyzdžiui, Viduramžių architektūra jiems buvo svarbi ir dėl ideologinių, ir dėl meninių priežasčių, o pilys, rūmai ir dvarai – dėl meninių ir dėl praktinių sumetimų (galimybė pritaikyti kolonistų rezidencijoms).
Šiame žurnalo numeryje publikuojami konferencijos „Dailės istorija okupuotose teritorijose 1939–1945 m.“ idėjas praplečiantys ir sukonkretinantys Lietuvos dailės istorikės Giedrės Jankevičiūtės ir vokiečių istoriko Jenso Hoppe‘s (iš vokiečių kalbos vertė Nerijus Šepetys) straipsniai, parengti konferencijoje skaitytų pranešimų pagrindu.
Giedrė Jankevičiūtė
