Labai nedaug kas žinoma apie ankstyvuosius P.Villos gyvenimo metus, rašo „War History Online“. Tikėtina, kad jis 1878-aisiais gimė Meksikos San Chuano del Rijo savivaldybėje, Durange arba Čihuahua valstijoje. Vaikystėje lankė vietinę bažnytinę mokyklą, bet mokslų nebaigė. Kai jo tėvas mirė, pradėjo dirbti žemės ūkyje, kad padėtų motinai išlaikyti šeimą. Vėliau išbandė daugybę profesijų – nuo gyvulių skerdiko iki geležinkelininko, kol atrado savo tikrąjį „pašaukimą“ – plėšikavimą.
1910-aisiais, prasidėjus Meksikos revoliucijai ir pilietiniam karui, P.Villa greitai suvokė, kad banditizmas ir revoliucija yra puikiai suderinami reiškiniai. Pasižymėjęs kaip ištikimas šalies valdžią perėmusio prezidento Francisco I.Madero šalininkas P.Villa greitai pakilo iki kavalerijos generolo pareigų ir iškovojo ne vieną svarbią pergalę. Tačiau 1912 metais kitas generolas, Victoriano Huerta, apkaltino jį vagyste ir išvadino banditu. P.Villa buvo nuteistas myriop, tačiau paskutinę akimirką jo galvą išsaugojo prezidento F.I.Madero telegrama, sustabdžiusi egzekuciją. Mirties bausmė buvo pakeista kalėjimu.
Kalėjime jo revoliucinį-kriminalinį išsilavinimą galutinai suformavo tokie patys į nemalonę patekę revoliucionieriai kaip Gildardo Magaña ir Bernardo Reyesas. Per 1912 metų Kalėdas į laisvę pasprukęs P.Villa nusigavo iki El Paso Teksase ir pradėjo planuoti savo kerštą. Per ateinančius trejus metus iš besislapstančio bėglio jis virto partizanų vadu, vėliau Čihuahua valstijos gubernatoriumi ir revoliucijos nugalėtoju. Tačiau ši sėkmė buvo trumpa.
Kai sostinę Meksiką užėmė Venustianas Carranza, jis netrukus sutelkė aplink save pajėgas ir atsuko ginklus prieš buvusį sąjungininką P.Villą.
Kai 1915-ųjų pabaigoje JAV prezidentas Woodrow Wilsonas V.Carranzą pripažino teisėtu Meksikos vadovu, P.Villa vėl buvo priverstas bėgti, neturėdamas nei resursų, nei ginklų, kuriais galėtų priešintis naujajam Meksikos prezidentui. Jis ir vėl buvo išduotas ir būtų padaręs bet ką, kad galėtų jam atkeršyti.
1916 metų kovo 9-ąją jis įsakė savo būriui pulti JAV pasienio miestą Kolumbą Naujosios Meksikos valstijoje. Šalia šio miesto buvo įsikūrusi JAV karinė bazė Kemp Furlongas, o joje bazavosi 13-asis kavalerijos pulkas ir stovėjo ginklų prikrauti sandėliai, arklidės, pilnos arklių ir mulų. Patyrę beveik 50 proc. gyvosios jėgos nuostolių, P.Villos vyrai netrukus buvo išvyti atgal į Meksikos teritoriją, tačiau netikėto reido metu jie sugebėjo pagrobti didžiulį kiekį amunicijos, šautuvų, arklių ir mulų.
Reaguodamas į akiplėšišką išpuolį W.Wilsonas įsakė surengti baudžiamąją ekspediciją, sučiupti P.Villą ir pristatyti jį į teismą. Ekspedicijos vadovu buvo paskirtas generolas Johnas J.Pershingas. Jis greitai surinko reikiamas pajėgas ir pasirengė peržengti Meksikos sieną.
J.J.Pershingui vadovauti buvo paskirta visa divizija, sudaryta daugiausia iš kavalerijos, ginkluotos šautuvais ir kulkosvaidžiais. Divizijos žinioje taip pat buvo sunkvežimių ir aštuoni žvalgybiniai lėktuvai „Curtiss JN3“. Šie 6,6 tūkst. vyrų laikomi pirmuoju moderniu kariniu junginiu JAV istorijoje. Lėktuvai žvalgybai taip pat buvo panaudoti pirmą kartą JAV kariuomenės istorijoje.
Kovo 15-ąją divizija dviem kolonomis iš Kolumbo iškeliavo Meksikos sienos link.
Po dviejų savaičių amerikiečiai pirmą kartą susidūrė su P.Villos vyrais. Nužygiavęs 88 kilometrus pulkininkas George'as A.Doddas su 370 raitelių priartėjo prie Gerero miesto. Jame buvę 360 P.Villos partizanų ėmė trauktis į pietus. G.A.Doddas pusę savo kavaleristų pasiuntė aplink miestą užkirsti kelią besitraukiantiems partizanams, o su likusiais raiteliais pamėgino įvykdyti frontalinę ataką.
Per penkias valandas trukusį persekiojimą amerikiečiai nukovė 75 P.Villos vyrus. Priešininkai sužeidė tik penkis JAV raitelius. Po tokios operacijos pradžios amerikiečiams atrodė, kad visa baudžiamoji ekspedicija bus trumpas ir lengvas pasivaikščiojimas.
Deja, blogas oras, stiprus snygis ir didėjantis V.Carranzos, pripažinto Meksikos lyderio, nepasitenkinimas amerikiečių veiksmais privertė J.J.Pershingą imtis naujos strategijos. Kai V.Carranzai lojalios pajėgos atakavo amerikiečius, J.J.Pershingas sustabdė mobilių eskadronų operacijas ir apsiribojo patruliavimu keliuose Meksikos pasienio rajonuose. Savo kariams jis įsakė vengti susidūrimų su V.Carranzos daliniais.
Gegužės 5-ąją amerikiečiai pasiekė didžiausią pergalę kovose su P.Villos partizanais: buvo nukauti 44 villistai, nenukentėjo nė vienas amerikietis. Tačiau beveik tuo pačiu metu P.Villos partizanai užpuolė Glen Springso miestą Teksase. Tai yra jie įvykdė būtent tai, kam J.J.Pershingas turėjo užkirsti kelią. Nors to antpuolio metu amerikiečių patirti nuostoliai nebuvo dideli, o belaisvius ir pagrobtą turtą pavyko greitai susigrąžinti, J.J.Pershingas ir jo vyrai pasijuto pažeminti.
Gegužės 9-ąją politinė įtampa tarp dviejų šalių pasiekė aukštumas. Meksikos karo sekretorius Álvaro Obregónas susitiko su JAV delegatais Teksase. Jis pareiškė, kad Meksikos vyriausybė neturės kitos išeities, kaip tik pulti amerikiečių ekspedicijos tiekimo linijas ir sunaikinti pačias amerikiečių pajėgas, jeigu jos nebus atitrauktos iš šiaurinės Meksikos. Po šių derybų J.J.Pershingui buvo įsakyta atsitraukti į savo teritoriją, bet jau gegužės 11-ąją įsakymas buvo atšauktas. Amerikiečių daliniai vėl peržengė Meksikos sieną ir sustojo laukdami, kas vyks toliau.
Meksikiečių pajėgos ėmė provokuoti amerikiečių karius ir JAV ėmė rimtai rengtis tarpvalstybiniam karui. Laimė, tą kartą vis dėlto nugalėjo diplomatija ir krizė nevirto atviru dviejų šalių kariniu konfliktu. Tačiau J.J.Pershingo daliniai liko Meksikos teritorijoje kaip svertas paspausti V.Carranzos vyriausybę, kad ši labiau pati pasistengtų sučiupti P.Villą. Deja, šiam pavyko likti laisvėje. 1917-ųjų sausį amerikiečių ekspedicija galutinai pasitraukė iš Meksikos šiaurės.
Nors ekspedicija nepasiekė savo tikslo sučiupti įžūlųjį P.Villą ir pristatyti jį į teismą, ji sutrukdė P.Villai sutelkti daugiau paramos. Per operaciją buvo nukauti 169 villistai, apie 115 buvo sužeista, 19 paimta į nelaisvę. Tokie nuostoliai labai susilpnino partizanų vadeivos galimybes laisvai veikti ir 1919 metais jis nutraukė savo partizaninę veiklą.
Ko iš visos šios istorijos pasimokė amerikiečiai? Ekspedicija į Meksiką suteikė JAV svarbios karinės patirties. Pirmą kartą realiomis karo sąlygomis derinti kavalerijos, traukinių, aviacijos ir sunkvežimių transporto veiksmai. Per šią ekspediciją iškilo du garsūs JAV generolai: J.J.Pershingas, vedęs JAV karius Pirmojo pasaulinio karo, į kurį Amerika įstojo jau po kelių mėnesių, frontuose, ir George'as S.Pattonas, kurio šlovės valandos prasidės Antrajame pasauliniame kare, kur jis pagarsės kaip puikus tankų dalinių vadas ir žaibiškų manevrų meistras.
O P.Villa gyvenimą baigė 1923-iaisiais. Jis buvo nužudytas, kai dar kartą pamėgino įsilieti į Meksikos politinį gyvenimą.
