Nors šiandien ir užmiršta, ši humanitarinė krizė tapo liūdna įžanga į Vilnių ir visą kraštą netrukus įtraukusius naujus karus ir drastiškus politinius pokyčius. Kodėl gi nutiko ši nelaimė, nusinešusi tiek vilniečių gyvybių?
1917 m. gegužės mėn. 12 d. Vokietijos kancleris Bethmannas-Hollvegas gavo telegramą, pasirašytą Vilniaus lenkų, žydų, lietuvių ir baltarusių globos draugijų atstovų:
„Vilniuje siaučia baisus badas. Mirtingumas siekia 98 žmonės iš 1000. Gyventojų mityba sumažinta iki 200 gramų duonos. Be to, nedalijama jokių maisto prekių. Visų gyventojų sluoksnių atstovai prašė Valdybos viršininko pagalbos, siūlė įvairias išeitis, be rezultatų. Į priverstinius darbus žmonės yra gaudomi gatvėje arba ištempiami naktį iš lovų, neatsižvelgiama į pareigas, profesiją ir šeimos padėtį. Prašome nedelsiamos pagalbos ir apsaugos.“
Nežinoma, ar telegrama sulaukė kokio atsako. 1917 m. liepos 29 d. Vilniuje apsilankė pats kaizeris Wilhelmas II-asis, tačiau ne dėl humanitarinių, o karinių priežasčių. Anuo metu Vokietijos valdžia turėjo daug rimtesnių rūpesčių nei krizė Vilniuje. Tuo tarpu mieste nuo 1916 m. lapkričio iki 1917 m. gegužės nuo bado ir šiltinės mirė daugiau nei 4260 gyventojų.
Badas
Badas Vilniuje buvo glaudžiai susijęs su maisto trūkumu Vokietijoje ir Austrijoje-Vengrijoje. Vokietijoje maisto pradėjo trūkti jau nuo 1916 metų pavasario. Maisto kainos padvigubėjo, lyginant su prieškariu, ir išliko aukštos visus likusius metus. Vasarą Hamburge kilo pirmosios didelės bado riaušės. Juose dalyvavo tūkstančiai civilių, kovojančių su policija, plėšiančių kepyklas ir šaukiančių duonos. Badas Berlyną ištiko dar 1916 metų gegužę.
Maisto trūkumas pasiekė kulminaciją 1916–1917 m. žiemą, liūdnai pagarsėjusią kaip „ropių žiema“, nes milijonai vokiečių ir austrų buvo priversti misti ropėmis dėl Didžiosios Britanijos jūrų blokados bei prasto 1916 m. derliaus ir bulvių maro. Netrukus maisto pradėjo trūkti ir Vokietijos okupuotose rytų teritorijose: Ober Oste bei Lenkijoje. Badas Vilniuje prasidėjo keliais mėnesiais vėliau nei Vokietijos ir Lenkijos miestuose – apie 1916 m. lapkritį, tačiau perpildytame pabėgėliais mieste jis įgavo ypač drastiškas formas.
Ober Oste, kuris apėmė beveik visą dabartinę Lietuvą, ir ypatingai Vilniuje, badą sukėlė vokiečių okupacinė politika, paremta „totalinio karo“ strategija. Ji reiškė, kad pagrindinė okupuotų kraštų paskirtis yra savo ekonominiais resursais pilnai aprūpinti kaizerio kariuomenę. Karo metais Vokietijos generolų valdytas Ober Ostas iš esmės buvo paverstas grūdų aruodu vokiečių armijai. Tik per pirmuosius aštuonis 1916 m. mėnesius jo karinė administracija uždirbo daugiau nei septynis milijonus markių. Iš Ober Osto išvežtų prekių vertė buvo beveik penkis kartus didesnė nei importuotų. Tuo tarpu maisto trūkumas Vokietijoje 1916 m. paskatino plėsti produktų rekvizicijas Lietuvoje.
Režimas buvo priverstas įvesti griežtą maisto normavimą, tačiau daviniai buvo nepakankami.
Viena iš badą sukėlusių priežasčių buvo vokiečių sprendimas nusavinti 1914, 1915 ir 1916 metų derlius. Gyventojams buvo paliekami tik maisto produktai šešiems mėnesiams bei sėkla sėjai. Savo raštuose Ludendorffas vėliau pripažino, kad dėl rekvizicijų „miesto gyventojų būklė buvo beviltiška.“ Režimas buvo priverstas įvesti griežtą maisto normavimą, tačiau daviniai buvo nepakankami.
1916 m. liepą dienos davinys žmogui buvo sumažintas iki 160 gramų grūdų ir 500 gramų bulvių. Šios drastiškos priemonės kartu su daugiau nei 130000 vyrų paėmimu priverstiniams darbams, kraugeriškais mokesčiais, žemės pardavimo draudimu bei gyventojų judėjimo apribojimu (civiliams buvo leista keliauti be leidimų tik savo valsčiuje) visiškai paralyžiavo krašto prekybą ir sutrikdė prekių patekimą iš kaimo į miestus.
Pirmieji žingsniai, vedę link humanitarinės krizės, buvo žengti jau pirmaisiais Vokietijos okupacijos mėnesiais.
1917 m. gegužę Vilniaus lenkų Piliečių komitetas išsiuntė desperatišką memorandumą Vokietijos valdžiai, ragindamas nedelsiant imtis veiksmų prieš badą. Jame buvo aiškiai įvardytos miestą ištikusios nelaimės priežastys: sumažintas dienos maisto davinys; draudimas įvežti maisto produktus iš kaimo ir jais laisvai prekiauti, fiksuotų maisto kainų įvedimas, kuris nulėmė jo pabrangimą bei spekuliacijos produktais atsiradimą bei paramos vietos globos draugijoms stoka.
Pirmieji žingsniai, vedę link humanitarinės krizės, buvo žengti jau pirmaisiais Vokietijos okupacijos mėnesiais. 1915 m. gruodžio 1 d. vokiečiai Vilniuje įvedė duonos korteles (Dauerkarte). Gyventojai duonos galėjo gauti tik 67 valstybės kontroliuojamose kepyklose, o duonos ir miltų kainos buvo fiksuotos. Dienai asmuo gaudavo 200 gramų duonos. 1916 m. sausio pabaigoje mieste jau trūko duonos ir miltų.
Gyvenimas labai pasunkėjęs. Jokių produktų į Vilnių vis neleidžia.
Bado eigą galime atsekti iš kelių liudytojų, kurie anuomet gyveno Vilniuje dienoraščių. 1916 m. rugsėjo 29 d. būsimas Lietuvos nepriklausomybės signataras, Petras Klimas, savo dienoraštyje rašė:
„Gyvenimas labai pasunkėjęs. Jokių produktų į Vilnių vis neleidžia. Sviesto, nei sūrio, nei lašinių nėra.“
Spalio pabaigoje savo dienoraštyje vilnietis lenkų inžinierius ir visuomenininkas Aleksandras Szklennikas pažymėjo, kad dėl lėšų trūkumo, artėjant žiemai, visų miesto tautybių savišalpos draugijos apribojo savo veiklą, palikdamos gatvėje vargšus našlaičius, vaikus ir ligonius. Po kelių dienų jis aprašė šį įvykį:
„Kadangi mieste jaučiamas didelis badas, žmonės nuo ryto ir per visą dieną apgulė tas parduotuves, į kurias jau buvo atvežta bulvių, juolab kad buvo žinoma, kad bulvių atvežė nepakankamą kiekį. Tai štai vakar ryte prie maisto produktų draugijos „Solidarumas“ parduotuvės stovinčių žmonių eilėje viena inteligentiškų moterų išsikraustė iš proto ir nusivilko visus drabužius, išsirengdama iki apatinių; stovėjo eilėje nuo ankstyvo ryto, buvo prispausta baisaus skurdo.“
Kasdien miršta iki 30 žmonių, daugiausia vaikų ir senelių; miršta krikščionys, miršta žydai.
1917 m. sausio viduryje dėl miltų trūkumo vokietis miesto burmistras uždarė keletą kepyklų ir apribojo sausainių, pyragų ir saldumynų kepimą. Sausio pabaigoje Vilnių užklupo šalčiai, kelias savaites temperatūra nukrito žemiau 20 laipsnių. Valdžia pradėjo dalinti malkas savišalpos draugijoms, o miesto gatvėse kūreno laužus šąlantiems vargdieniams. Sausio 30 d. Szklennikas rašė:
„Pastaruoju laiku mieste smarkiai išaugo mirštamumas, visų pirma dėl maisto trūkumo ir didelių šalčių; kasdien miršta iki 30 žmonių, daugiausia vaikų ir senelių; miršta krikščionys, miršta žydai. Neseniai į šią aplinkybę miesto viršininko dėmesį atkreipė Žydų pagalbos karo aukoms komiteto pirmininkas dr. Wygodzkis, pridurdamas, kad jis nepajėgia laidoti mirusiųjų, nes tokių reiškinių Vilniuje pasitaikydavo tik per epidemijas. Miesto viršininkas į tai atsakė, kad šiuo metu mirštamumas išaugęs ir Vokietijoje; o mirusiųjų laidojimo reikalu jis tegalįs padėti atsiųsdamas jo žinion du arklius.“
1917 m. vasario 7 d. miesto ligoninė pranešė, kad tą dieną mirė 74 gyventojai, daugiausia žydai. Dauguma – nuo bado ir šalčio, nors miesto valdžia uždraudė tai nurodyti kaip oficialias mirties priežastis. Gegužės viduryje duonos dienos davinys žmogui sumažėjo iki apgailėtinų 100 gramų. Gegužės 8 d. Klimas savo dienoraštyje rašė:
„Žmonės badu miršta, merdi, gatve einant, tiesiog šiurpuliai ima: išblyškę, peralkę, puolą, išgeltę, pajuodę, verkią, tiesiog staugią vaikai, moterys ir seniai iš visų šonų, kiekvienoj gatvelėj, tarytum, pragaro versmėse. ... Iš sodžiaus nieko neduoda įsivežti.“
Žmonės badu miršta, merdi, gatve einant, tiesiog šiurpuliai ima.
1917 m. gegužę lenkų Piliečių komitetas surinko žydų, lietuvių ir baltarusių savišalpos draugijų duomenis ir pranešė vokiečių administracijai, kad 1916 m. lapkritį ir gruodį Vilniuje mirė atitinkamai 13 ir 25 gyventojai, tuo tarpu 1917 m. sausį ir vasarį – 20 ir 24. Savo dienoraštyje Jonas Basanavičius rašė, kad 1917 m. kovą nuo bado numirė 850, o balandį daugiau nei 1000 gyventojų.
Mieste žydų mirtingumas buvo didesnis nei krikščionių. Tą lėmė griežti prekybos mieste apribojimai ir draudimas įvežti produktus ir prekes iš kaimo. Kadangi nemaža dalis žydų buvo smulkūs prekybininkai ir amatininkai, o krikščionių socialinė struktūra buvo įvairesnė, žydų bendruomenė nukentėjo labiau. 1917 m. kovo pabaigoje žydų mirtingumas (iš viso jų buvo 55 000) pasiekė beveik 10 procentų (97 mirusieji 1000 gyventojų). Žydų bendruomenės lyderiai 1914–1918 m. fiksavo mirusiųjų žydų statistiką. Ji rodo, kad mirusiųjų skaičius tarp žydų padidėjo nuo 1088 1913 metais iki 3649 1917 metais. Mirčių pikas buvo pasiektas 1917 m. kovą (443 mirusieji), balandį (375) ir gegužę (423). Daugiau nei trečdalį mirusiųjų „nuo išsekimo“ sudarė vaikai ir seneliai. Bendras mirtingumas smarkiau nukrito tik spalio mėnesį.
1917 m. gegužės 21 d. savo laiške Ober Osto administracijos vadovui Isenburgui-Biršteinui miesto globos draugijų atstovai atkreipė dėmesį į pražūtingą Vilniaus gyventojų maitinimo situaciją. Viešosios valgyklos galėjo patiekti tik 35 000 dienos sriubos davinių 65 000 žmonių (beveik pusei miesto gyventojų!) Tuo tarpu visi kiti turėjo teisę gauti tik 100 gramų duonos (230 kalorijų) per dieną. 1916 metais daugiau nei pusė miesto žydų (32 000) priklausė nuo labdaros. Lenkų, žydų, lietuvių ir baltarusių padėtis buvo ne ką geresnė, nes visi buvo priversti pasikliauti vien savo globos draugijomis.
Paprastas vežimas važinėja po miestą ir renka lavonus, šie metami krūvon į vežimą, suprantama, be karstų.
Epidemija
1917 m. liepos pradžioje savo karo metų dienoraštyje lenkų istorikas Wladyslawas Wielhorskis pažymėjo, kad „vokiečiai nenori išleisti žmonių iš miesto, nors jį apėmė badas. Vilniuje dėmėtoji šiltinė. Mirtingumas dėl bado ir ligų yra labai didelis.“ Gegužės 22 d. Szklennikas rašė, kad padėtis tapo tokia rimta, kad vargšai nebegalėjo sau leisti įsigyti karstų mirusiems artimiesiems:
„Paprastas vežimas važinėja po miestą ir renka lavonus, šie metami krūvon į vežimą, suprantama, be karstų; tą darbą atlieka mūsų darbininkai, o šitaip mėtydami dažnai sužaloja lavonus, kraujas šiems iš nosies ima tekėti, pasrūva po veidą. Lavonai, surinkti į vežimą iš viso miesto, būna arba nuvežami tiesiai į kapus, arba juos nuveža į kurią nors iš ligoninių, o iš ten visus – į kapus.“
Mirusiųjų giminaičiams dėl užsikrėtimo pavojaus buvo uždrausta juos lydėti į kapines.
1917 m. gegužės pradžioje Vilniaus burmistras dėl šiltinės protrūkio liepė uždaryti visas miesto mokyklas (įskaitant žydų chederius). Jos buvo uždarytos ilgiau nei šešis mėnesius ir paskatino gandus, kad vokiečiai ketina išsiųsti miesto vaikus į Vokietiją. Vis dėlto šiltinė Vilniuje prasidėjo daug anksčiau: 1917 m. vasaros viduryje ji tiesiog pasiekė piką. Gyventojai pastebėjo pirmuosius jos pėdsakus dar 1916 m. vasarį.
1916 m. pabaigoje miesto valdžia nusprendė palengvinti pavojingą humanitarinę padėtį, leisdama karo pabėgėliams grįžti į gimtuosius miestus ir kaimus. 22 000 žydų pabėgėlių buvo perkelti; daugeliui iš 10 000 krikščionių pabėgėlių taip pat buvo leista išvykti. Tačiau administracija pasinaudojo jų išvykimu ir dar labiau sumažino dienos maisto davinį ir gyventojų maitinimo vietų skaičių.
1917 m. vasarą lenkų ir lietuvių globos draugijos taip pat pradėjo perkeldinti lenkų ir lietuvių vaikus iš savo prieglaudų Vilniuje į kaimus, siekdamos sumažinti bado ir epidemijos poveikį. Kai kurie vilniečiai, tarp jų ir Basanavičius, kuriems retkarčiais pavykdavo išvykti iš miesto į provinciją, jausdavo didelį palengvėjimą. „Visokiais būdais stengiuosi išbėgti iš Vilniaus,“ rašė Klimas.
Vokiečių valdžia į epidemijos pavojų žiūrėjo kur kas rimčiau nei į badą.
1916 m. kovo 14 d. vokiečių kariai gavo oficialų įspėjimą, kad mieste plinta šiltinė. Jiems buvo įsakyta apriboti kontaktus su civiliais. Vokiečių valdžia į epidemijos pavojų žiūrėjo kur kas rimčiau nei į badą: kariuomenė iš bado nemirė, o šiltinė galėjo praretinti jos gretas. Pagrindinėmis epidemijos priežastimis ji laikė ne badą, o prastą vietinių gyventojų higieną, utėlių gausą ir jų naikinimo priemonių trūkumą. Todėl vokiečiai ėmėsi masinės vilniečių „dezinfekavimo“ kampanijos.
Jei 1917 m. Vilniuje buvo tik keturi utėlių naikinimo punktai, tai 1918 m. kovą jų skaičius išaugo iki devynių. Vokietijos režimas taip pat sukūrė specialų kovos su epidemijomis padalinį („Seunchentruppe“) su 52 felčeriais. 1918 m. pradžioje Vilniuje buvo 48 gydytojai, šešios ligoninės ir du karantinai (su 800 vietų). Remiantis vienu skaičiavimu, 1915–1918 metais net 138000 Vilniaus gyventojų buvo priversti apsilankyti utėlių naikinimo punktuose.
Nepaisant šių pastangų, šiltinė smarkiai paveikė vilniečių gyvenimą. Nuo 1917 m. sausio iki rugsėjo ja susirgo daugiau nei 3240. 1917 m. liepą ir rugpjūtį, epidemijos piko metu, iš 1334 užsikrėtusiųjų 212 mirė (beveik 16 proc.). Badas sukėlė ne tik šiltinės epidemiją, bet ir kitas ligas, ypač tuberkuliozę ir dizenteriją. 1916–1917 metais Žydų komitetas užregistravo daugiau nei 700 tuberkuliozės ir 140 dizenterijos atvejų tarp miesto žydų. Žydų istorikas Izraelis Cohenas rašė, kad tuo metu „Vilnius tapo numirėlių miestu, o tie, kurie vis dar judėjo, jautėsi esą tik vaiduokliai.“
Pasekmės
Viena pagrindinių maisto trūkumo ir jo kainų įšaldymo pasekmių tapo milžiniškos juodosios rinkos ir kontrabandos maisto produktais atsiradimas. Tai buvo spontaniškas, tačiau dažnai gerai organizuotas gyventojų atsakas badą sukėlusiai karinės valdžios politikai. Jeigu vargšai mirė nuo bado ir ligų, tie, kurie dar turėjo lėšų, maisto galėjo nusipirkti smarkiai išaugusiomis juodosios rinkos kainomis. 1917 m. sausio 15 d. Szklennikas rašė:
„Vakar 5 varstai nuo Vilniaus Maišiagalos plentu žandarai vedėsi į miestą apie 30 žmonių, varganai atrodančių, apiplyšusių, kurių kiekvienas turėjo ryšulį ant pečių, – tai įkliuvę kontrabandininkai. Tačiau jokie draudimai ir baudos jų nesulaikys, nes badas ir skurdas yra stipresni už vokiečius.“
1917 m. sausio 10 d. vokiečiai prie Vilniaus sulaikė kelis traukinių vagonus su miltais ir mėsa. Jie išaiškino visą žydų spekuliantų organizaciją. Szklennikas rašė:
„Vargas skatina išradingumą – tai ypač tinka šiandien, kai žmonės išranda vis naujų būdų nelegaliai iš kaimo į miestą pergabenti maisto prekių, paslepiant jas nuo kryžkelėse tykojančių žandarų. ... Iki šiol yra plačiai praktikuojamas vežimuose dvigubas dugnas ... Moterys vilkdavosi geresniais rūbais ir stengdavosi atrodyti rimčiau, kad nebūtų liepiamos išlipti, ir tuomet ne tiek pasostėje, kiek ant savęs, net po palto pamušalu, prisidėdavo sviesto ir taukų.“
1916 m. viduryje Vilniuje pasirodė padirbtos duonos davinių kortelės. Ypatingai vertintos jau mirusiųjų ir išvykusių žmonių. Tai privertė režimą jas išdavinėti tik pasų turėtojams. 1917 m. sausio 8 d. kunigas Pranas Bieliauskas dienoraštyje rašė: „Į Vilnių visi keliai apstatyti sargyba ir su produktais į miestą labai retai kam pasiseka prasmukti. 12 mylių nešusius maisto produktų sustabdo ir atima. Vokiečiai keikiami.“
Tačiau rugpjūtį minios moterų ir vaikų išeidavo iš miesto be jokių leidimų ieškoti maisto kaimuose. „Tai spontaniškas judėjimas, įkvėptas alkio, todėl jokie vokiečių kordonai ir įstatymai negali jo sustabdyti,“ – rašė Szklennikas.
Nuo 1915 m. rudens Vilnius tapo užfrontės miestu, kuriame vokiečių kariniai daliniai ilsėdavosi po mūšių rytų fronte. Tūkstančiai nenaudojamų kareivių, ieškančių taikaus gyvenimo ramybės ir pramogų, pavertė miestą didžiule girdykla ir viešnamiu. Vietinės parduotuvės ir restoranai buvo priversti atidaryti alaus barus (Bierhalle) ir arbatines (Teehaus), o mieste suklestėjo prostitucija. 1917 m. birželio viduryje Szklennikas aprašė Vilnių apėmusį „moralės nuosmukį“:
„Didžiulės armijos, šimtai tūkstančių sveikų, esančių pačiame žydėjime vyrų, skubančių susitikti su mirtimi, kai patenka į didelį miestą poilsio – neįstengia sutramdyti savo lytinių instinktų. Rusai griebdavosi prievartos. Apie vokiečius to neteko girdėti niekada: kultūringi žmonės tos paties tikslo siekia kultūringais būdais. Kita vertus, jie išvaizdūs, turi geras pareigas, pinigų, yra padėties šeimininkai. Todėl turi didžiulį ir visuotinį pasisekimą tarp moterų; gatvėje jie daugiausia rodosi lydimi žydaičių, nes gali su jomis lengvai susikalbėti. Tačiau apskritai manoma, kad meilės santykių aukomis dažniausiai tampa lenkės, nes jos mažiau praktiškos, o į tą kelią jas pastūmėja, be visa ko, skurdas ir badas.“
Miesto valdžia netrukus susidūrė su rimta problema – kaip sustabdyti venerinių ligų plitimą tarp karių? Vokiečių duomenimis, daugiau nei pusė vietos prostitučių buvo užkrėstos. Kariuomenė stengėsi apriboti karių kontaktus su civiliais, suregistruoti visas prostitutes, suteikti joms bent minimalią medicininę priežiūrą ir įkurti oficialius kariuomenės viešnamius. Ober Osto cenzoriai kariuomenėje netgi bandė uždrausti „nešvankią literatūrą.“
Miesto valdžia netrukus susidūrė su rimta problema – kaip sustabdyti venerinių ligų plitimą tarp karių?
Tuo tarpu kunigai ir rabinai savo pamokslais miesto bažnyčiose ir sinagogose bandė užkirsti kelią prostitucijos plitimui. Tačiau nė viena iš šių priemonių jos nesustabdė, nes badas, neviltis ir skurdas privertė šimtus moterų išeiti į gatves. Apibūdindamas prostitucijos problemą ir nepageidaujamo nėštumo atvejų gausėjimą, 1917 m. birželio 14 d. Szklennikas dienoraštyje rašė:
„Šiandien vėlgi labai gerai besimokanti 8-os klasės panelė, kurios šeimos padėtis labai sunki, panelė T., nušoko nuo Žvėryno tilto į Viliją; kūno kol kas nerasta.“
Birželio pradžioje badas ir epidemija privertė alkanus gyventojus išeiti į gatves. 1917 m. birželio 7 d. Į Lukiškių aikštę susirinkusi apie 1000 gyventojų (daugiausia moterų) piktai nusiteikusi minia, šaukė „Gib Brot!“ Miesto policija ją išvaikė jėga. Matyt, kilusios riaušės padarė didesnį įspūdį vokiečių režimui nei globos draugijų pagalbos prašymai. 1917 m. birželio 28 d. Klimas parašė, kad „[vokiečiai] vėl padidino duonos davinį ...“. Nors rudenį, užderėjus naujam derliui, maisto atsirado daugiau, tačiau badas ir epidemija galutinai sugriovė vilniečių pasitikėjimą vokiečių valdžia ir privertė juos ieškoti kitų politinių alternatyvų.
Vienintelės įstaigos, teikusios veiksmingą pagalbą badaujantiems gyventojams, buvo įvairių tautybių savitarpio globos draugijos. Kadangi vokiečių režimui nerūpėjo centralizuota civilių globa, šią sritį netrukus užėmė įvairios lenkų, lietuvių, gudų ir žydų savitarpio pagalbos draugijos. Dauguma jų atsirado dar karo pradžioje, tačiau vokiečių okupacijos metais jos išaugo, išplėtė savo humanitarinę veiklą bei paramos tinklus. Badaujantiems Vilniaus lietuviams (daugiau nei 2000 gyventojų) paramą teikė dešiniųjų vadovaujama Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti bei kairiųjų įkurta Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo gyventojams teisių ir agronomijos pagalbai teikti. Mieste žydus globojo kelios jų draugijos, kurių veiklą koordinavo Žydų draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti. Daugiau nei trečdalį miesto lenkų (30 000) šelpė jų Piliečių komitetas, Lenkų draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti bei Lenkių moterų komitetas, o Vilniaus baltarusiai irgi turėjo savo globos draugiją.
Karui baigiantis vargstančiųjų globa virto jų tautine bei politine agitacija.
Nors iš pradžių šios įvairių tautybių vilniečių draugijos koordinavo savo veiklą, nuo 1916 m. vidurio jos pradėjo konkuruoti ir palaipsniui tapo įvairių miesto politinių grupuočių ir partijų platformomis. Karui baigiantis vargstančiųjų globa virto jų tautine bei politine agitacija. Vokietijai pralaimėjus karą, miestas tapo įvairių tautų ir ideologinių srovių kovos arena.
Šis straipsnis yra finansuotas Vilniaus miesto istorijos tyrėjų programos.
